Gimtasis Rokiškis Akcentai Be pavadinimo

Be pavadinimo

918
0

„Atskira vieta pragare tiems, kas siekia pasipelnyti mirties akivaizdoje“, – jau nebežinau, iš kieno čia posto. Ir gal tai ne esmė – ne vienas galvoja panašiai. Nebesvarbūs ir įvairaus kalibro, įskaitant ir dabar atostogauti dubajuose nusprendusius merus, valdininkų nepatogumai. Pranašų, „kaip tai nepalies mūsų“, atsivertimai. Ir pupų, priaugintais nagais ir lūpom, vis dar nesusivokiančių realybėj, vėjyje plazdančius chalatėlius žydros jūros fone „postinančių“ kvailiukių ypatingos svarbos pasisakymai feisbuke ar instagrame. Pavyzdžiui, apie gyvybe rizikuojančių savanorių oro uostuose darbą. Tų, kurie budėti savo lėšomis iš įvairių miestų važiuoja, kad tik spėtų sutikt įdegusias būtybes, grįžtančias iš tailandų ar tenerifių. Kombinezonai jas gąsdina. Ir „kristianon“ po sunkaus skrydžio atgaivint veiduko dabar negalės nueiti, nes, pamanyk, karantinas. Žodžiu, filmo „Grožis išgelbės pasaulį“ serija visai „nepaėjo“. Nes paaiškėjo, kad pasaulį gelbėja aukojimasis ir protas, o pupos tiesiog nuplautos. Bent jau į pogrindį.

„Bet kokiame kare vadai kažko laiku nebus padarę, bet tai nereiškia, kad jus neturite išgyventi“, – cituoju profesorių Vytautą Kasiulevičių. Be jo šiandien Lietuva būdų daug blogesnėje situacijoje.

Nes įvairių miestų merai, atsakingas pareigas užimantys, tie, kas turėtų koordinuot situaciją, užstrigę Tailande,  Dubajuje, Londone, o po to izoliuojasi. Mat kai važiavo kovo pradžioje, „dar nebuvo iš SAM jokių nurodymų“. Kiek jau kartų mes tai girdėjom. Kad viskas kontroliuojama, užsakyta, bus nupirkta. Lietuva visais tai užstrigusiais koordinatoriais netiki. Kaip prieš trisdešimt metų netikėjo sovietais.

Todėl buvo Sausio 13-oji, todėl buvo Baltijos kelias. Ir dabar mes vėl turim tą kelią. Jo reikia, nes mes ne Amerika, o greit senkantiems resursams „Veryga deda pauzę“, „Kristianos“ lygio „atsakingas“ firmas iš Baltijos kelio galim eliminuoti, bet juk šimtai, tūkstančiai lieka. Per keletą valandų šimtai tūkstančių surenkama. Jų sąrašai – tarsi vaistai. „Lietuva, kaip aš myliu tave“, – dalijasi tais sąrašais artimas žmogus, kuris tik ką grįžo iš Balio, ir kuris, žinau, perduos ambasadoms melavusiųjų iš kur grįžta ir neketinančiųjų izoliuotis pavardes.

„Mam, aš galiu ilgai negrįžti“, – sako dukra, o kitą vakarą po budėjimo Santariškėse rašo: „Man ašaros tvenkiasi, kai matau, kaip mūsų tauta pati save stumia į bedugnę.“ Nebeklausiu, apie ką jinai kalba. Apie reitingų šitame kontekste besivaikančius politikus. Apie autobusais iš užsienio vežamus į priėmimus ir iš jų bėgančius. Apie tuos, kurie eina į prekybos centrus „pažiūrėt kokios kainos“ ar „šokdina“ vaistininkę dėl šampūno su nuolaida.

„Kodėl dingo jų „laimės valandos?“ – vaistinėse barasi. Nes nežiūri žinių? Yra akli ir kurti? Nes nesupranta, kad mes jau kariaujame? Ne, ne su švenčiančiais slidininkais. Ne su tais, kas koronos akivaizdoje teisė chirurgą. Ne su kaukių perpardavinėtojais. Ne su Veryga, Skverneliu ar Karbauskiu.

Kiekvienas su savimi pirmiausia – nepasiduoti panikai, baimei ir nerimui, save ir kitus saugoti, sugrąžinti savin tą jausmą „Lietuva, aš tave myliu“. Nuzulintas ir apčiupinėtas jis iki šio kovo buvo. Tarsi privalomas.

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie