Gimtasis Rokiškis Akcentai Be eilės

Be eilės

1584
0
bangenis

Ne mano eilė rašyti akcentus. Užlindau be ceremonijų. Nė vienas neprieštaravo. Justas „gaudė krokodilą“, su Rasa kalbėjom apie Izraelio filmus („kaip gerai, kad Rokiškyje rodo kitokį kiną“). Ir kaip gerai, kad yra su kuo pakalbėt apie kiną. Tik Rasa manęs niekaip neištempė į salę, nes mėgstu žiūrėt filmus viena. Gali ne tik valgyti figų džemą su pelėsiniu sūriu, bet ir niekam nematant verkti…

Skauda ne pagal eilę. Prie dangaus vartų  ne pagal ūgį stovim. Ne pagal tai, kas „kitoks“, kas stilingu tamsiai mėlynu  kostiumu (ar išvis jo neturi), ambicijų užimt dar vieną kėdę draskomas, skundikas, vargšas, politikoj murkdosi. Arba  paukštis. Tas, kuris turi jėgų išskleist sparnus ir pakilti, bet nusileist nebegali.

Po Venecijaus mirties ne vieną kartą girdėjau žodį „kitoks“ („jis buvo kitoks, laisvas“). Jei ne mirtis, šitas žodis  nebūtinai traktuojamas teigiamai („jam varžto trūksta“, „vaikšto priplaukęs“). Nors gal klystu. Pastaruoju metu menininko įvaizdis kinta. Venecijui mirus, „kitoks“ nežinia kokiam laikui įgavo vertybės  spalvą. Ir  laisvės. Įkelti į kaminą dviratį,  padaryt kioską „Banga“ prie kelio, pastatyt jame pardavėją iš medžio, vaikščiot basam po redakciją,  auginti dilgėlę už lango, tylėt, kai visi kalba, mylėti, ką nori, matyti, ką nori… Dalelės, ląstelės, šiek tiek ironiškas žvilgsnis (jei tai nėra teatras) sukuria trauką. Prie paslapties ir gilumo. Juokinga  Verygos kontekste detalė – kai dėjom  rūkančio Venecijaus nuotrauką, net  šiek tiek pasvarstėm – gal šiandien negalima?

Tai nebūtinai katalogais išpustyta drožyba. Paramstyta premijom ar nuolatinėm injekcijom – reklama, valdišku dėmesiu. Ne vienas kūrėjas mirė „basas“. Kuriant legendą, tai kaip ir „bonusas“.

Kabinetuose jo, išsišokėlio, nemylėjo, nevertino. Venecijus į akis ir nelindo. Ir pas gydytojus nėjo. Vis ketinau kolegas nusivežti pas jį. „Pažiūrėkit į spalvas, kurių Indijose ieškom“. Kaip jis vaikiškai iš  smulkmenos – smilgos, kavos, nešamos ant padėklo, staiga nežinia iš kur atsiradusių virtų pupų, padaro šventę. „Lyg kokia mistinė skrynia, paslėpta po keliasluoksniais užraktais, po truputį veriasi tikrasis šios erdvės gyventojų pasaulis. Pasakyti, kad jauku, būtų banalybė. Jame keistai pinasi ir dera spalvos ir tekstūros, nutrinti foteliukai, blizganti su raštais ir odinė sofos,  spalvotos pagalvėlės, vazose sumerktos varpos, laukų gėlės, maži  ir didesni staliukai, paveikslai ir senos afišos (Eglė, Venecijaus žmona, ten užfiksuota kaip solistė) ant rąstinių sienų, kailiukai, albumai, „keikūnų“ taupyklė, kur centus meta tie, kas vartoja tokius žodžius kaip „kurva“‘, –taip viename iš daugybės straipsnių apie Venecijų pati esu rašiusi. Ten apie tai, kaip „gyvenimas vyksta“ neišėjus iš kiemo, nesaugomo jokių kamerų. Neišvažiavus į kalnus. Nenusipirkus ne tik naujausio „aifono“, bet ir apskritai telefono. Juk galima prisijungti prie kaimyno elektros ir skambinti, jei mirtinai reikia.

Čia apie tuos, kurie  sutverti ne šliaužioti. Čia apie tuos, kurie „viską sau leidžia“.

Praėjusią savaitę leidau sau  „pakaifuoti“ nuo meno – muzikantės Kamilės, tapytojos Rūtos. Jos dar tokios jaunos. Bet atsakymai, kuriuos gavau, atsidavimo savo pasauliui pilni debesys. Net žodžiai, kai apie kūrybą kalba, – virpantys, degantys, tekantys.

Joks menas neatsiranda, kai nieko nepaaukoji, neatsiduodi, nejauti kraujo. Kai traukinys nepervažiuoja, uraganas neiššluoja… Tada tik beskonis skystis, atšalęs viralas. Jei taupai save „gal rytoj“, nevaikštai pelkėmis, miškais naktį, niekad neskęsti, nepasivolioji ant bėgių, neragauji brangiausio šampano už paskutinius pinigus, neplėšai marškinių šilko, neužkliūvi niekam… Kai nerizikuoji būti  toks bent kiek vilkas, bent kiek arčiau esmės savo. Tik laviruoji tarp smaugiančių kaukių, pigių plepalų, blizgučių, ribų… Tau kažkieno nubrėžtų, ne paties sugalvotų. Kol apskritai lieka dulkės. Ant tavęs ir tavy, visur… Ir jokio stebuklo, jokio virpulio…

Menininkai tai sugrąžina. Atvirais nervais, be odos, tie, kurie kartais „dingsta iš eterio“ ar tiesiog dingsta… kad visus jungiklius išjungtų, kraują persipiltų, save sudegintų, nužudytų, perkeistų ir vis tiek iš naujo atgimtų. Jie lyg augalas pro asfaltą ar dykumoj gėlė prasimuša. Tai šaknis. Tai maistas. Iš jo gimsta viskas, kas mus, mirtinguosius, čia, žemėj, keičia ir šildo – drožiniai, paveikslai, nuotraukos, knygos, filmai, teatras, muzika.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie