Agnė Raščiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Raščiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pasakykit, ar rugsėjo 1-osios jausmas yra visam gyvenimui? Niekaip negaliu nuo to pabėgti. O Jūs? Tai lyg refleksas, kurį išmoksti per šitiek metų. Refleksas planuoti, bijoti, tikėtis, prisižadėti, klausytis pažadų ir jau laukti kitų metų. Galbūt tai susiję ir su atostogų pabaiga? Nežinau, kaip Jums, bet nebijau pripažinti, kad labai smagu NIEKO neveikti. Taip, nes jei nedirbi, tuomet veiki – lygiai nieko. O ką reiškia „veikti“? Vienam skaitymas ar rašymas yra darbas arba, kitaip sakant, „veikimas“, kitam tai – laiko švaistymas. Kaip surasti bendrą kalbą? To manęs neišmokė nė viena rugsėjo 1-oji. Vis dar nesusikalbu nei su savimi, nei su kitais. O, atrodo, dažnai kalbame apie tą patį, tik mus skiria argumentai, kurių taip ir neišmokome išdėstyti, ir kartais sutikti, kad nesutinkame.

Kita vertus, jei esate psichopatas ar tiesiog ganėtinai šlykštus žmogus, galite žaisti naują užstalės žaidimą. Vakarėlio metu tarsi raudoną skarą buliui pamosuokite karo pabėgėlių, prieglobsčio prašančiųjų tema. Ar tiesiog religijos tema, žinoma, ne tos „normaliosios“ – krikščionybės, kuri tikrai nepakrikštyta žmonių krauju, kankinimais, pinigų kaupimu, propaganda ir manipuliavimu (kuris, beje, labai gražiai atsiskleidė ir tuomet, kai buvo priiminėjami nauji ar keičiami egzistuojantys įstatymai), bet tos – antrosios pagal dydį pasaulyje, mums nepriimtinos, skatinančios neapykantą, žudymus ir karą (ironija – aut. past.) – islamo. Telieka atsilošti ir stebėti kovą.

Tikėjimas žudo. Tai tiesa, kurią ir dabar matome. Bet ne tai svarbu. Lengva numesti atsakomybę nuo savęs. Žudo žmonės – mes. Žudome ne tik ginklais, bet ir veiksmais arba greičiau – ne veiksmais. Juk ir aš dabar tikriausiai įžeidžiau tikinčiuosius, primindama jų išpažįstamo tikėjimo istoriją – mes verčiau neigsime ją, nei priimsime. Niekas nėra švarus, net ir pakrikštytieji. Kodėl? Nes mes esame žmonės. Paprasčiausi žmonės, kurie daug klystame ir daug bijome. O ta baimė skatina neapykantą. Aklą, nepagrįstą racija neapykantą. Ar Jūs galite „sukramtyti“ ir tikrai suprasti tai, kad kažkas turėjo viduje tiek pykčio stovėti krante ir šaudyti į žmones, vykstančius „į jo šalį“ prašytis apsaugos, ar tiesiog juos skandinti?

Man labai nepatinka sakyti „juos“. Mes vadinamės pasaulio piliečiais, bet vis tiek skirstome vieni kitus ir labai dažnai švaistomės lozungais – „tas vertesnis gyventi nei tas“. Kodėl? Kodėl kita religija ir kita kultūra yra blogai? Taip, dabar yra tokia realybė: iš visų pusių esame skatinami nekęsti musulmonų, juk būtent jie griauna tokį išpuoselėtą ir saugų pasaulį (ironija – aut. past.). Bet griauna juk ne jie, o teroristai, vadinamoji Islamo valstybė, kurioje, duočiau galvą kirsti, tikėjimo ir religijos yra mažai. Yra kažkas kita, bet apie tai negaliu daug kalbėti: neturiu pakankamai informacijos, nes… jos tiesiog yra labai nedaug, nes… labiau skaitomos tos publikacijos, kuriose jau kalbama apie padarinius ir grasinama naujomis atakomis, nei analizuojama, kas, kur, kaip ir kodėl…

Ir vis tiek, čia, Rokiškyje, ar kituose Lietuvos miestuose mes su šiomis problemomis labiau susiduriame per televizoriaus ekraną. Nuo įvairių vaizdų, jau seniai sociologai patvirtino, esame tiesiog „pavargę“, todėl mus sujaudinti dabar reikia dvigubai daugiau. Krauju aptaškyto, išsigandusio berniuko vaizdas ne visiems pabarbens į galvas, kad vyksta karas, tikras karas. Juk jis taip toli, tai tarsi filmas, tas karas ne mūsų kaimynystėje ar ne „mums“, o kitiems. Todėl renkamės tik pykti, bet ne suprasti ar padėti. Nepykit, kalbu nebūtinai apie tave ar Jus. Mes esame Lietuva. Deja, norinčiųjų padėti ar diskutuoti šį kartą yra ne dauguma, o mažuma. Galbūt lengva nekęsti „tų“ žmonių skaitant ar žiūrint reportažą, tačiau realybėje, matant, su kokia neapykanta, pavojumi ir pažeminimu kiekvieną dieną susiduria žmonės, neturintys nieko bendro su „šventuoju (tikrai ne)“ karu, nebegali tylėti ir apsimesti esąs niekuo dėtas.

Grįždama iš oro uosto turėjau važiuoti traukiniu per Kopenhagą (Danija) į Lundą (Švedija). Dėl sustiprintos apsaugos ir atkurtų laikinų sienų visų pasai yra tikrinami du kartus. Mergaitė, kuri nebuvo tokia balta kaip aš, turėjo lapelį. Jo nepakako, ir ji buvo išvesta iš traukinio. Čia ir dabar, prie visų, tarsi nusikaltėlė, nes galvojo, jog lapas, patvirtinantis leidimą gyventi šalyje, bus pakankamas „įrodymas“, leisiantis jai tęsti kelionę. Po kelių patikrų jai bus leidžiama toliau vykti, bet spektaklis sėdėjusiesiems traukinyje jau suvaidintas, uždanga nuleista ir nuomonė sukurta. Vėliau policija dar kartą perėjo per visą traukinį ir pažadino priešais mane sėdėjusį vyrą – taip pat „kitokį“ nei aš. „Kokiais reikalais važiuojate į Švediją“? „Susitikti su draugu“. „Iš kur Jūs“? „Esu Danijos pilietis, ten gimiau ir augau“ (čia aš nusišypsojau).

Neįsivaizduoju, ką turi patirti žmonės, kas dieną šaudomi piktais ir nepasitikinčiais žvilgsniais ir žeminami kelyje aplankyti draugų. Ir tai yra naujoji realybė, naujojo karo ir pasėtos baimės padarinys? Patikėkite, tai labai baisu.

Kalbėjome su drauge ir nusprendėme, kad rugsėjo 1-oji yra tikrieji naujieji metai, kurių pažadus dažniausia tiesiog esame priversti įvykdyti. Tad, „davai“, pasižadame suvokti savo privilegijas ir nebijoti jomis pasidalinti su tais, kurie jų ne(be)turi?

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Praeivis
Praeivis
2016 4 rugsėjo 11:54

O ką būtų patyrusi rašinio autorė, jei pažadintas iš miegų priešais sėdėjęs “kitoks” būtų išsitraukęs kinžalą, ar detonavęs sprogmenis?

Rekomenduojami video: