blank

„Pažeidžiami ir trapūs kaip kiekvienas, / savo pečiais jie turi remti sienas / tam, kas sunkiausia, jie atrenkami. / Kai nevilty kiti nulenkia kaktą, / jie ritmais atskaičiuoja smūgių taktą / ir akmenį pažįsta širdimi…“ – skaitau Rilkę. Leidžiu sau akmenį mintyse perkeist į kulką, kraują, prievartą, siaubą.

Rilkę vėl ir vėl kartoju, nes jis genijus. Gyvenęs karų ir katastrofų siaubiamoje žemėje. O genijai todėl ir tokie. Jų tekstai, jų muzika iki mūsų prasimuša ir po šimtmečių. Savaip surezonuoja ir atsikartoja. Guodžia ir padeda. Vienija. Prikelia. Leidžia ištverti. Tikras menas, kas tai bebūtų – poezija, teatras, tapyba – visais laikais turi savo auditoriją, o kartu su ja – galią. Prikeliamą salėse per savo perkeltines prasmes, jautriausius niuansus, savo pianissimo ir forte, per kažkieno byrančias ašaras, supjaustytą kario žmonos, vaiką palaidojusios mamos širdį.

Bet noriu nusipurtyti „Euroviziją“. Kokti politkorektiškumo parodija. Kaukės ir vadinamasis nekaltas melas, liūliuojantis milijonus prie ekranų. Išradingiausiomis manipuliacijomis su rafinuotumo šydu pridengtas, Versačio sukniomis išpuoštas. Primenantis tik iš pasakojimų, knygų ir filmų žinomus laikus, kai tiesa buvo slepiama po metafora, kai ją reikėdavo išsišifruoti, kai vienas sakinys ar žodis tapdavo manifestu, provokuodavo budelius, grėsdavo tremtimis ir  kalėjimais. Tuomet tai buvo tarsi egzistavimo norma, nuo kurios tie, kas norėjo kvėpuoti, bėgdavo į Amerikas. Kaip ukrainiečiai šiandien bėga. Tai nebe knygose. Tai realybė.

O laisvoje Italijoje šiandien? „Kalush Orchestra“ milijonams spėtas išsakyti prašymas padėti Mariupoliui ir „Azovstal“ gynėjams „Eurovizijos“ organizatoriams buvo tabu ir inkliuzas, nes patogiau apsimesti, kad nieko  nevyksta. Sukišti galvas į smėlį, užsikimšti ausis, užsirišti akis, atimt mikrofoną. Nubausti. Šiandien šita parodija vyksta laisva save vadinančioje demokratinėje Europoje. Kalėjimas su muzika blizgučiuose.

Noriu nusipurtyt pasimetimą, kai širdyje – Ukraina, karo vaizdai, turėję purtyt ekraną.

O vietoj to ką gavom?

Banalūs vedėjų juokeliai, kalbos apie diskvalifikaciją atgręžus gitaros nugarą su mėlynai geltona vėliava ir vargšai atlikėjai, vaikiškomis širdelėmis bandantys palaikyt karo siaubiamą šalį. Nors iš tikro reikėjo rėkti, visą areną ir milijonų auditoriją išnaudot taikai ir vienybei siekti, pasakyt tiesą, tiems, kas dar nesupranta. Ne svaigti, koks tai tik dainų konkursas, jokios politikos čia nevyksta. Nė velnio. Visada politika buvo. O šiandien šimtus kartų daugiau turi būti. Nes infantilumas ir naivumas tarnauja skerdikams. Kur jis bebūtų – komisijose, tarybose, konkursų taisyklėse, Macrono skambučiuose ar popiežiaus tuščiuose plepaluose apie visuotinį gėrį ir pasaulinę taiką. Nieko nekainuoja tos tuščios kalbos.

Bet „Eurovizija“ pasiteisino, nes Ukraina laimėjo. Ir tai nusprendė ŽMONĖS. Ne taisyklių kūrėjai,  ne tie, kur akli ir kurti.

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments