Gimtasis Rokiškis Akcentai Apie vieną pabėgimą ir naujus kultūrinius akibrokštus

Apie vieną pabėgimą ir naujus kultūrinius akibrokštus

Daugiau kaip pusmečiui iš kultūrinio lauko iškritęs folkloro ansamblis „Gastauta“, prisiglaudęs po Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro sparnu, vėl repetuoja, džiaugiasi sunkiai atgautais savo tautiniais kostiumais, instrumentais ir dėlioja 35 metų veiklos jubiliejaus programą bei koncertinius planus. Kolektyvas džiaugiasi puikiomis repeticijų sąlygomis ir geranorišku bendradarbiavimu su visais asmenimis ir instancijomis, nuo kurių tos sąlygos priklauso. Atrodo, kad ansamblį pastaruoju metu lydi tik geros naujienos: spalio pabaigoje dalyvavome tradicinio folkloro ir kulinarinio paveldo šventėje „Pyraginės“ Pasvalyje, vietoje neatgautų iš Rokiškio kultūros centro vyriškų surdutų ir sermėgų siuvamės naujus, „Gimtasis Rokiškis“ išleido 2017-ųjų, kuriuos Seimas paskelbė Tautinio kostiumo metais, kalendorių su „Gastauta“, be to, tuoj turėtų pasirodyti mūsų naujausias kompaktinis diskas.

822
3

Arūnas AUGUTIS


Pati įdomiausia žinia atkeliavo iš sostinės: Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“ pristatė Rokiškio folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovę, folklorininkę ir visuomenininkę Nidą Lungienę gauti Kultūros ministerijos premiją „Už etninės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“. Premijai pristatė Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovas Algis Narutis, rekomendavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros prof. dr. Rytis Ambrazevičius ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa. Premija skirta Kauno folkloro ansamblio „Kupolė“ vadovui Antanui Bernatoniui, kurio sėkme „Gastauta“ džiaugiasi, bet tikime, jog ši premija anksčiau ar vėliau atiteks ir N. Lungienei. Štai šitaip baiginėjasi bjauri, nemaloni ir keista istorija apie „Gastautos“ pabėgimą iš Kultūros centro.

Sunku paaiškinti, kodėl taip atsitinka, bet dažniausiai vos tik naujai „iškeptas“ vadovas pareiškia, jog „galų gale įvesime tvarką“, tai tos tvarkos ne tik nepadaugėja, bet viskas pavirsta jei ne chaosu, tai sunkiai iškuopiama netvarka. Rokiškyje gyvenu daugiau kaip 30 metų ir visą šį laikotarpį daugiau ar mažiau buvau susijęs su tuo, kas vyksta Rokiškio kultūros centre. Teko padirbėti dailininku apipavidalintoju, vėliau kūriau scenografiją ir sceninius kostiumus liaudies teatro pastatymams, bet daugiausiai laiko atiduota folkloro ansambliui „Gastauta“. Per tą laiką pasikeitė daugybė Kultūros centro direktorių. Buvo visokių: griežtų ir geraširdžių, kultūros entuziastų ir šiek tiek pasyvesnių, bet iki tokios padėties, kokia susiklostė dabar, niekada nebuvo prieita, nes kiekvienas vadovas stengėsi įsigilinti į per dešimtmečius susiklosčiusias miesto kultūrines tradicijas, siekė pradėtų kultūrinių iniciatyvų tęstinumo ir rėmėsi neišsemiama bei įvairiapuse rokiškėnų kultūrine potencija.

Dabartinė Kultūros centro situacija primena karo zoną, kurioje apsikasęs, įsitvirtinęs ir iki dantų ginkluotas administracinėmis bei biurokratinėmis galiomis Erikas Druskinas, be to, turintis visišką politinį palaikymą, daro ką nori. Nieko gero nenuveikęs Utenoje, Anykščiuose, Ukmergėje, Širvintose, pagaliau Rokiškyje gavo visišką veiksmų laisvę. Autoritariniais valdymo įpročiais pagarsėjęs E. Druskinas „išvalė“ Kultūros centrą nuo geriausių saviveiklos kolektyvų ir visoje Lietuvoje garsėjusių kolektyvų vadovų. Tuose karo zonos apkasuose puikiausiai jaučiasi ir kultūros vadas Petras Blaževičius, kuriam atrodo, jog „žiūrovai laimi“ tada, kai geri renginiai, spektakliai ir miuziklai statomi ne Rokiškio kultūros centre, o už jo.

Dabartinė Kultūros centro situacija primena karo zoną

„Gimtajame Rokiškyje“ vienas po kito pasirodė trys interviu (Rokiškio kultūros centro direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Svetlanos Šerelienės, direktoriaus E. Druskino ir savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo Petro Blaževičiaus) bei Kultūros centro vadovo vaizdo įrašas „Rokiškio sirenoje“. Jie turėjo paaiškinti, kokia velniava dedasi Kultūros centre, bet paaiškėjo tik tiek, kad ieškoma priešų, eskaluojami seni ir nauji konfliktai. Pastaruoju metu neįtinka 12 metų prie centro veikiantis Jaunųjų lyderių klubas, kurio projektai į rajoną pritraukė beveik 300 tūkst. eurų, užkliuvo Kalėdų eglutės įžiebimo renginys ir t. t.

Pamėginkite aplankyti internetinį Rokiškio kultūros centro puslapį (http://rokiskiokc.lt/) ir pamatysite, jog po pusantrų metų darbo pasigirti naujasis direktorius visiškai neturi kuo. Nauji kolektyvai nurodyti du: Senjorų teatras, kuris, atrodo, darbo dar nepradėjo, bei Šokio ir judesio teatras, kurio vienintelis „produktas“ vadinamojo „teatro“ vadovo keliolikos minučių pasirodymas „Lygiu aukštyn“. Nežinau, kaip su tuo „aukštesniu lygiu“, bet vienas dalykas nekelia abejonių – dėl šio „teatro“ poreikių sunaikinta viena iš patraukliausių kameriniams renginiams skirtų koncertinių vietų Rokiškio mieste, vadinamoji Mažoji salė, kurią pagal centro teikiamų paslaugų sąrašą vis dar tebegalima išsinuomoti. Salės paskirtis pakeista, neatsižvelgiant į tai, kad joje vyko šimtai puikiausių teatro, folkloro, knygų pristatymo, poilsio vakarų, renginių. Iš koncertinės ji paversta repeticijų sale ir atimta iš visuomenės, paskiriant ją vienam šokių mokytojui ir kelioms jo mokinėms. Mažosios salės įrengimas kainavo nemažus rajono biudžeto ir projektinius pinigus, todėl turi konkrečią piniginę išraišką, už kurią centro direktorius anksčiau ar vėliau turės atsakyti.

Puslapyje tarp Kultūros centro kolektyvų tebėra įrašytas kamerinis moterų choras, kuris pabėgo nuo E. Druskino kaip nuo košmaro, virtusio tikrove.

Jei mėginsite sužinoti, kokius tarptautinius projektus vykdo Kultūros centras, sužinosite, kad tokių neatsirado, nes internetiniame puslapyje tebesigiriama N. Lungienės laikų projektais.

Įdomiausias ir labiausiai intriguojantis svetainės skyrelis vadinasi „Kultūros centro rėmėjai“. Tai jis idealiai tuščias, nes E. Druskinas yra susipykęs su visais įmanomais kultūros vartotojais ir rėmėjais. Aš pats sau daviau žodį nedalyvauti nė viename Kultūros centro renginyje tol, kol nepasikeis E. Druskino požiūris į kultūrinio darbo kolegas, centro darbuotojus, kol išseks jo arogancijos atsargos ir baigsis visiškas destrukcijos skleidimas aplinkoje. Iš itin žemo E. Druskino organizuojamų renginių lankomumo galima spręsti, jog daugybė rokiškėnų yra tos pačios nuomonės.

Šiuo metu man aktualiausias Kultūros centro internetinio puslapio skyrius „Langinių tapymo plenerai“. Tai buvo mano ir N. Lungienės idėja, kurią mes dešimt metų vykdėm ir su kuria dabartinis Kultūros centras nebeturi nieko bendro.

Sovietiniais laikais žiūrovų problemai spręsti buvo pasitelkiami statutiniai pareigūnai, o ką daryti dabar?

Visišką fiasko patyrė paskutiniai E. Druskino organizuoti renginiai. Lėlių teatrų festivalis, pavadintas labai juokingu ir tikrai simboliniu pavadinimu „Dėdulės sapnas“, transformavosi į tikrą kultūrinį košmarą, be teatrų, be spektaklių, be žiūrovų ir be turinio. Bet lėlės – tai niekai, palyginti su gėdingai žlugusiu Latvijos nepriklausomybės dienai skirtu koncertu, kai centro salėje žiūrovų buvo kelis kartus mažiau nei iš Cėsio miesto atvažiavusių atlikėjų. Skandalinga jau vien tai, jog šiame tarptautinio rango renginyje tuščioje salėje sėdėjo Latvijos Respublikos ambasadorius. Salę labai lengvai būtų užpildę pagyvenę žiūrovai, jei šis renginys būtų buvęs nemokamas, bet E. Druskinas net iš šio renginio nusprendė uždirbti. Sovietiniais laikais žiūrovų problemai spręsti buvo pasitelkiami statutiniai pareigūnai, o ką daryti dabar? Kokią nuomonę apie mūsų miestą išsivežė svečiai? Ar kada juos beprisikviesime? Kaip šią gėdingą situaciją galėtų paaiškinti savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas P. Blaževičius? Kas turėtų atsakyti už tokias klaidas, tuo labiau kad neužmirštas dar didesnio masto „konfūzas“ su lenkų verslo delegacija ir prezidentu Bronislavu Komorovskiu?

Po tokių kultūrinių akibrokštų E. Druskinui reikėtų tyliai lindėti kaip pelei po šluota, bet jis toliau švaistosi kaltinimais, eskaluoja nesantaiką, susipriešinimą, demonstruoja visišką kultūrinį neįgalumą. Nebijau pasakyti, jog jis tapo Rokiškio problema Nr. 1. Artėja Rokiškio teatrų festivalis, vis mažiau laiko lieka iki to momento, kai mūsų miestas taps Lietuvos kultūros sostine ir, panašu, E. Druskinas lieka „vienas lauke karys“, kuriam sunku bus sulaukti paramos.

Rokiškėnų meilę nusipelnyti yra sunku, bet įmanoma, o surinkti pilną salę žiūrovų galima tik nuosekliu, nuoširdžiu darbu ir kūrybingumu. Tuo akivaizdžiai buvo galima įsitikinti Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos „Žiemos muzikos“ koncerte SONO LYBERO, išvertus iš italų kalbos reiškia „aš laisvas“. Į koncertą susirinko pilna salė žiūrovų, kurie, pasibaigus renginiui, jauniesiems muzikantams ir dainininkams plojo atsistoję.

kasyba

3
Rašyti komentarą

avatar
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Eglėlassoonute Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Eglė
Eglė

Baikit aukštint Lungienę su savo tuo kolektyvu „Gastauta“…atsibodot..niekas nesugriuvo ir nesugrius ir be jos..

lasso
lasso

Augutis yra nelabai vykęs intrigantų instrumentas. Pasikviestų kokio autoriteto.Ar pinigų pristigo, ar autoritetai nepasirašo su intrigantais ?Gal gana intrigų ir idiotizmo?Dirbkit.

onute
onute

Teisybę rašo Arūnas Augutis, kad rokiškėnų meilę pelnyti sunku… bet ko ji verta, tokių susisireikšminusių, piktų ir nelaimingų žmogelių, kurie mano, kad be jų pasaulis tikrai sugrius ;0
Užuojauta centro direktoriui. tokį spaudimą ne kiekvienas gali atlaikyti…