Gimtasis Rokiškis Akcentai Apie „tradiciją“ duoti per kepurę

Apie „tradiciją“ duoti per kepurę

250
0

Rokiškio rajonas turi daug gero. Ir daug gėrio. Kalbu apie žemės ūkį ir verslą. Šiose srityse yra verslų versliukų, kurių gali pavydėti kiti rajonai. Neįsižeiskite dėl žodžio „versliukai“, nes daugelio tų veiklų stambiu verslu nepavadinsi, geriausiu atveju vidutiniu. Įsuktas kietai, tvirtai, produkcija paklausi, turinti savo nišą rinkoje. Tačiau bandymai prakalbinti jais užsiimančius žmones dažnai būna tarsi iš serijos „kankinkit, budeliai, smarkiau, iškęsiu nedejuosiu, bet informacijos neatiduosiu“ ir baigiasi fiasko. Fiasko man. Kitas variantas: „Jums parodau, bet šito nerašykit ir nefotografuokit.“ Tačiau įsijungi, pavyzdžiui, agroverslo portalą „Agroeta.lt“ ir matai tą patį ūkį kaip ant delno – su visais suskaičiuotais hektarais ir arais, auginamomis kultūromis ar gyvulių veislėmis, išbertų trąšų kiekiais, išmokomis, įsigytos technikos kainomis, pernykščiu pelnu, sėkmėmis ir nepasiteisinusiais dalykais, o visa tai iliustruojama nuotraukomis. Juokais galima pasakyti – stinga tik informacijos apie antrąją pusę ir uošvius. Ir gali skaityti bei regėti visa Lietuva. Panašių pavyzdžių – ne vienas. Atsiverti kitą tinklalapį, o ten išrikiuota devyniolika Rokiškio įmonės produktų, tiekiamų į parduotuves ir prekybos centrus. Bet vadovas linkęs nerti į krūmus, nors verslo paslapčių neprašau išduoti, tik pakonsultuoti, kaip tūla Marytė ar Petras tą produkciją tobuliau galėtų panaudoti savo darže arba gėlyne. Na, ne, tai ne. Į visus mano klausimus kūlversčiais atsako Lietuvoje gerai žinoma „vilnietiška“ įmonė.

Tai kodėl vietiniai atšauna „nerašykit ir nefotografuokit“? Bene visais atvejais pasiteisinimai būna tokie: kad kaimynai, miniatiūrinis kaimelis, miestelis arba partinė opozicija nesužinotų ir nepavydėtų, neapkalbinėtų, internete nekomentuotų, svetimų pinigų ir darbo valandų neskaičiuotų, gatvėje sutikę neklaustų: „Kas čia tau iš viso to išeis? Sveikatą atiduosi. Geriau į šiltus kraštus nuvažiuok. Dar pinigų mažai? Ko čia plūkiesi?“ Kartais net išpuoselėtų gėlynų šeimininkai slapstosi vien todėl, kad po publikacijos spaudoje nesulauktų kreivų žvilgsnių ir ant suoliukų laisvalaikį leidžiančių moteriškių kandžių replikų apie… šukuoseną. O laisvalaikio jos turi per akis.

„Kur šuo pakastas?“ – klausiu psichologės. Nehabilituotos, gyvenančios ne didmiestyje, o tame pačiame Rokiškyje. „Jei spauda rašo, visada bus reakcija. Žmonių tokia psichologija. Esame bendruomenė. Jei kažkas išsišoka iš minios, iškiša galvą, tai gauna per kepurę. Tai būdinga mažesnėms bendruomenėms, kuriose vieni kitus gerai pažįsta. Kai nepažįsti žmogaus, labiau vertini jo kūrybą. Kai pažįsti, sunkiau atsieji kūrybą ar veiklą nuo jo asmeninio gyvenimo. Šiuos du dalykus reikėtų atsieti. Pavyzdžiui, kai kurie atlikėjai duodami interviu kalba tik apie kūrybą ir visai neviešina asmeninio gyvenimo. Jie labai teisingai daro“, – sulaukiu atsakymo ir išvados, kad reikia vertinti veiklą ir kūrybą, o ne asmeninį gyvenimą. Ech, tas „reikia“! Mąstymas – ne blynas keptuvėje, jo taip lengvai neperversi, taigi viešumo naštą sunkiau pakelti savame rajone, savoje bendruomenėje.

Nors šunys loja, bet karavanas eina. Ir tai ne apie migrantus, o apie mus pačius. Sėkmės kuriantiems.

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments