Reda Milaknienė

Štai pažįstama anądien, per akciją, vaikšto po prekybos centrą išskėtusi rankas ir ieško… Ne, ne nuolaidų. Jai reikia ekologiškų daržovių ir mėsos. Dar norėtų tikro muilo, švarios jūros ir smėliuko, ant kurio pasities kilimėlį iš „natūralių medžiagų“. Už tai, kas švaru, mokam daugiau – nenorim nuodyti savęs pusfabrikačiais, visokiais E ir kitokia velniava, nusėdančia kūne alergijomis, celiulitu, antsvoriu, nuovargiu, apatija, baisiomis mirtinomis ligomis.
Tik kad tas ekologiškas gyvenimo būdas, kuomet „dešrelės iš morkų“ ar įmantraus vegetariško valgio gaminimas tampa kelionės mėnulin vertomis pastangomis, kai sveikas aliejus svarbiau nei aplankyti tėvai, kritikuojamas ne tik Užkalnio. Kažkas tose sveiko maisto (ir ne tik maisto, dar sporto, stiliaus, kūno kulto) vibracijose – ne taip. Kažkas perspausta, įtartina, retušuota lyg žurnalo viršeliui. Viešųjų ryšių uniforma. Tik be džiaugsmo. Tiksliau, be dvasios.
O kiek ir kuo mokėtume už tikrus žmones? Ne, ne moteris (gal ir vyrus), kurios dar nesileido botokso, neįsidėjo silikono. Tiesiog žmones. Nešaunančius į tave iš nugaros, be puošnios gyvatės slidumo. Tuos, po kurių nereikia gydytis meditacijomis, mandalomis ir gongais, nuo kurių nereikia bėgti prie jūros, nes jie patys yra meditacija, gongai ir jūra.
Skaitau apie tikrumą Danutės Kalinauskaitės knygoje „Skersvėjų namai“ – vienoje geriausių, kada nors skaitytų. „Tikra yra tai, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia“, – rašo autorė, o aš ryju kiekvieną sakinį ir meldžiu, kad šita gurmaniška puota nesibaigtų. Prarijusi „Skersvėjus“, vėl grįžtu prie KNYGŲ, kurias senokai buvau užmetusi. Dėl „reikšmingesnių reikalų“.
Tik kas tie reikšmingesni reikalai? Pokalbiai apie nieką? Lyg trupiniai pabarstytos paviršutiniškos privalomos šventės, visokie politikų palaiminti ėjimai kryžių keliais, kuriuos žurnalistams lyg ir privalu įamžinti? Kaip ir klausyti neturinčių ką pasakyti, bet SAVO teisybę, „idealias“ šeimas, vienspalves pažiūras, apsimestinį optimizmą viešai transliuojančių politikų ar visokių kitokių, valdančių gyvulius fermose, dešrelių ar plytų įmones, kvailesnių už save smegenis ir besišypsančių… Nugalėtojo šypsena… Ne, tikrai ne jums… Savo atspindžiui vandenyje, veidrodžiui, kuris vienintelis žino, kas pasaulyje gražiausias ir protingiausias. Rokiškyje ir ne Rokiškyje, su mikrofonais, tribūnose ir gatvėse komentuoja kalafiorų ar kyšio skandalą. Tačiau feisbukas kasdien krauna ne nuotraukas iš pirčių tarp šašlykų, alaus ir viskio butelių, o „gerus darbus“, sveiką gyvenseną, susitikimus bibliotekose, labdaros akcijas, nepavalgiusių vaikučių galveles glostančius.
Angelai, vagiantys laiką. Darželinukai, susitvėrę rankutėm, kad būtų saugiau, drąsiau. Kumščiuojantys vienas kitam į šoną: „Dabar kalbėk tu, aš jau pasisakiau…“ (taip akivaizdu iš mūsų rajono opozicijos ir mero susitikimo Rokiškio savivaldybėje įrašo). Kai kurie jų galėtų skaityti paskaitėles tiems, kas imlūs gudriai (paraidžiui naudojantis teise) išsisukti iš „š…“ situacijų, permesti nepatogią atsakomybę, kurti intrigas kito rankomis. Arba „trenkti šlapiu skuduru“ pavaldiniui per galvą ir tuo pačiu ciniškai šypsotis: „Ko gi verki, viskas juk gerai.“ Bet apie tai nesinori. Galima paskęsti. Paprastas žmogus nelabai turi už ko laikytis. Nebent už voratinklių. Na, kiti dar už feisbuko „laikų“, kiekvieną gegužę žydinčių alyvų ir iš tikrųjų artimų žmonių.
Taigi, kuo mokėsime? Pinigais? Balsais? Tais pačiais nieko nekainuojančiais paspaudimais „patinka“? Už žmones, kurie ir suirzę, ir nuliūdę, ir nervingi. Tokie normalūs, jaučiantys, jautrūs, atostogoms taupantys eurą prie euro, važinėjantys senais automobiliais, dažnai pikti, nes kaip išsunkia tas pataikavimas savo geradariams – džipuotiems pižonams darbdaviams: „Gal kavutės?“, „Gal kabinetą išplauti?..“
„Mes nebijome terorizmo, mes patys esame terorizmas“, – „Kortų namelio“ paskutinėje serijoje sako prezidentas Frenkas ir jo žmona Kler. (Tai, aišku, filmas. Tirštos spalvos? Tik kad realybė dažnai būna net labiau spalvinga). Kas jau kas, o tokie tikrai padarys viską, kad išliktų. Nėra kitos jiems prasmės, kitos egzistavimo galimybės. Negi į pensiją sodinti gėlyčių, auginti anūkų ar dalytis sukaupta išmintim? Jų išmintis – VALDŽIA. O jai slystant iš rankų, tiesiog gyvuliška baimė, kad išorinės prabangos likučius, sumenkusią vergvaldžio didybę lyg skruzdę traiškys jų vietose įsitaisę buvę manipuliacijų objektai, uolūs reputacijos saugotojai ir kavutės virėjai.
Naivesni tiki, kad mažės kainos, direktoriaus kėdę užims nepartinis, kad valdžioms „svarbiausia – žmogus“. Bet akivaizdu tik tai, jog žydi alyvos, o mama kepa skaniausius kotletus. Visas kitas nepamatuotas, trykštantis ir širdutėm puoštas optimizmas ale „pasitikime šventę su šypsena“ tolygus ligai tiek pat, kaip ir polinkis į depresiją.
Bet mes vis tiek norim tikėti. Jausmais, stabais, teisingumo vizija ar Eligijumi Masiuliu („O aš juo taip tikėjau“, „nuvylė jis mane žiauriai“…) Išradinėjam prasmes, maišom sluoksnius, ieškom subtilaus rūbo chamizmui pridengti, nesuprantam, „kaip taip gali būti?“ Iki kol? Kiekvienam riba asmeniška – kam pridrėbia purvo į širdį, ir nėra tokio kastuvo, kuriuo jį išvalytum, ką iš darbo išmeta, kad kvailesnį, paklusnesnį priimtų…
O tada? Matuok nematavęs, denk nedengęs – nuopuolis. Moralinis. Ach, kaip nemėgstu pagraudenimų, kad kažkada buvo gėris ir grožis, skaityta poezija, o dabar… visi supuvę.
Nebuvo. Sprendžiat iš dokumentikos, literatūros, istorijos, iš filmų ir knygų, orgijų ir valdžios troškimas žmones vienija ir skaldo tūkstantmečius. Dėl to „patogaus, socialiai apsaugoto ir nuo tikrojo gyvenimo moderniomis tvoromis atskirto gyvenimo“ turčius taps vargšo „draugu“, užjaus nepagydomai sergantį, prisimins Dievo įsakymus, pirmą kartą nueis į muziejų, pamanipuliuos socialiai remtinų jausmais, nupirks kažkam vaistų, paaukos padegėliams. Tai bus viena dozė ketveriems metams. Ištrimituota kanaluose ir portaluose.
Bent kiek pavaikščioję TAIS koridoriais žino – valdžių pasikeitimas po rinkimų – tik dar viena, spalvingesnė, išradingesnė hibridinė manipuliacijos rūšis, kitaip pasiskirstę pinigų srautai, kitaip sudėliotos šachmatų figūros, kitokie, modernesni ir slidesni, drabužiai – dar viena gyvatė, kurios galva atauga nukirtus senąją. Dar viena galingų asmenų veiksmų formulė (po vieną jie nevaikšto), neišsprendžiama lygtis, egzaminas paprastam žmogui. Tam, kuriam ir toliau trankys į veidą skuduru ar ciniškai šypsodamiesi barbens į stalą pirštais.
Štai ir taškas. O dabar važiuojam prie jūros…

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: