Gimtasis Rokiškis Akcentai Apie tai, kaip mes rašėm dvasingą tekstą

Apie tai, kaip mes rašėm dvasingą tekstą

513
0
puodelis

„Akcentų“ rašymas redakcijoj yra šventas reikalas. Atidedam šalin privalomus tekstus, neatsakinėjam į skambučius  ir… apsinuoginam – išliejam tai, ko į straipsnius sudėt neįmanoma. O šiam – proginiam – šeštadieniui taip norėjosi parašyti „ką nors gražaus“. Ta tradicinė, nugludinta, nuginkluojanti, iki skausmo pažįstama frazė. Taip mėgstama mūsų gerbėjų. „Aš net verkiau skaitydama…“ –  ir Aldonai, ir Justui, ir Rasai prisipažįsta moterys, vyrai. Kiekvienas turim savo mylėtojus. Jie ateina, paskambina (tarkim, ankstyvą šeštadienio rytą) ar gatvėj, be ceremonijų  paėmę už rankos, pasako tokį tikrą „ačiū…“ Ir ką gi daryti? Telieka rankas pakelti aukštyn ir… prieš rašant įlįsti į feisbuką. Taip taip, rytą nuo to pradedam. Nuo to „konspiracinio kanalo“, kur visi mūsų „aukštai ir rūsiai“, vieši ir slapti gyvenimai – neatsakytos žinutės, prisipažinimai ir nuodėmės. Mes ne zombiai. Žmonės. Kartais paverkiam.

Tai štai grįžtu prie to FB, kur atsiverčia Parulskio postas apie degtukų dėžutes. Jose „devynerių metų Prometėjas“ š… kažkada nešė į medicinos laboratoriją. „Gali būti, kad pasąmonė taip reaguoja į vis dažnesnes kalbas apie rinkimus. Bus daug tokių su dėžutėmis rankose“, – cituoju Parulskį, nes kitaip neįmanoma.

Visas dvasingumo burbulas sprogsta, ratilai ant paveikslų (dailininkams ačiū) nusėda kabinete. Pripūst nebeišeina. Bet be jo – nepadoru. Rugsėjis, krenta lapai, gimimo diena, Šv. Mato atlaidai, politikai deklamuos eiles „poezijos kampe“, tuoj atvažiuos popiežius… Reikia stabų ir… „kažko DVASINGO… Visų tų miestą globojančių dievų – teatrų, vargonų muzikos, besiliejančios po vitražais poezijos, Krošinskių pilaitės, netgi griūvančios, tvenkinių kvapo, nors tie – užakę. Kaip sakė mano mylima Agnė Raščiūtė, „svarbu kaip, o ne kur kuri savo gyvenimą…“

Bet vėl tas grožis užstringa, nes… vos tik surašau jausmingą sakinį, ateina žmogus iš Panemunio ir prašo pagalbos. Pasirodo, Kvetkų gatvė, kur jis nusipirkęs namą, asfaltuojama… tik iki jo namo. Ir stop. Visas miestelis iš jo juokiasi, vadina kraštiniu. Ir ką jam dabar daryti? Siūlo gabaliuką pačiam nusitiesti, o gal tyčiojasi. Visus iki aukščiausio kalibro „gelbėtojus“ jau aplankė, atstumtas buvo, raštais „bus apsvarstyta“ paramstytas. Bet viena valstybės institucija rado išeitį – patarė kreiptis į „puikųjį „Gimtąjį Rokiškį“. Jis ir kreipėsi. Bet štai girdžiu, kad Rokiškio savivaldybėj ar jai pavaldžiose įstaigose sėdintiems klusniems darbuotojams „bendraut su „Gimtuoju…“ nerekomenduojama“. Nors tai – KGB rūsių verta paslaptis, vienam vis dėlto išsprūsta. Kolegė net stebisi, kad esu naivi: „Tu ką, nežinojai, tai – vieša paslaptis?“ O su kuo gi tuomet leidžiama? Tada, kai jau beveik trisdešimt metų laisvoj Lietuvoj gyvenam.

Visi tyli ir apie ralį prie Rokiškio dvaro. Kalba eina konkrečiai apie apdovanojimus, vykstančius prie pat grafų statytų rūmų, kuriems net vibracija kenkia. Kruopščiai saugomo paveldo. Kažkam tai – modernumas ir „kaifas“, visi tie selfiai ant iščiustytų alėjų – „nusifotkinau“, žiūrėk, aš su Vanagu“. Bet ar tokių Rokiškio reveransų lenktynininkams reikia? Stoties prostitucija tai. Šitą temą priminė abiturientai, užsukę prie rūmų rugsėjo trečiąją. Sukėlė kažkieno nepasitenkinimą. Vieniems galima, kitiems – ne? Trigubi, dvigubi ar kokie dar standartai? Dar vienas dvasingas klausimas.

P.S. Grožio ir dvasingumo bus.

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie