Gimtasis Rokiškis Akcentai Apie mokytoją ir patriotizmą

Apie mokytoją ir patriotizmą

682
1

Spalio 5 d. minėjome Mokytojų dieną. Vėliau Antakalnio kapinėse tūkstančiai Lietuvos valstybės piliečių atidavė pagarbą partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui. Jis taip pat buvo mokytojas, tiesiai iš Alytaus mokytojų seminarijos išėjęs į mišką. Miškuose kovėsi šimtai mokytojų – patriotų, didžioji jų dalis žuvo gindami savo šalies laisvę. Taip mokytojai atsidėkojo už ypatingą Lietuvos valstybės rūpestį ir pasitikėjimą jais.

Prieškarinėje Lietuvoje suprato, kad tik apsišvietusi visuomenė bus lygi kitoms Europos valstybėms. „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas“, – sakė pirmasis Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas. Švietimo poreikis buvo akivaizdus – po carinės okupacijos beveik 34 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Per du dešimtmečius (1918–1940) buvo sukurta vieninga šalies švietimo sistema, reformavusi mokyklų tinklą ir ugdymo turinį. Buvo parengti originalūs vadovėliai, mokymo priemonės ir išugdyta nauja mokytojų karta. Mokytojus rengė 6 valstybinės, 4 privačios mokytojų seminarijos, Vytauto Didžiojo universitetas. 1936 m. įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis. Neįtikėtina, bet 1940 metais neraštingumas Lietuvoje besiekė vos 2 procentus. Lietuvos švietimas nenusileido Europos švietimo lygiui, o kai kurias šalis lenkė. Mokytojo profesija buvo viena iš labiausiai gerbiamų. Taip buvo…

O dabar… Šv. Kristoforo kamerinio orkestro garbės dirigentas Donatas Katkus, koncerte pristatydamas vokiečių kompozitoriaus kūrinį, pasakė: „Nemyli lietuviai savo tėvynės – išvažiuoja į svetimus kraštus. 1945 m. iš badaujančios ir sugriautos Vokietijos niekas nevažiavo. Sukandę dantis vokiečiai valė griuvėsius, atstatinėjo namus, kelius, gamyklas ir jau po 10 metų gyveno klestinčioje valstybėje.“ Maestro žodžiai, mokantys Tėvynės meilės, kviečiantys kurti geresnį gyvenimą čia, Lietuvoje.

Svarbiausias žmogus, skiepijantis jaunuolyje patriotizmą, turėtų būti mokytojas. Mokytojas – ne tik žinių teikėjas mokiniui, visų pirma jis turėtų būti mokiniui šviesus pavyzdys savo gyvenimo būdu, savo vidine laisve ir Tėvynės meile. Bet mokytojas nuolat susiduria su kognityvinio disonanso būsena, kai, norėdamas didžiuotis ir mylėti Lietuvą, jis gauna tokią algą, jog neturi jokių šansų būti gerbiamas šioje šalyje. Papasakosiu tikrą atsitikimą vienoje Rokiškio mokykloje. Pirmą kartą balsavę gimnazistai paklausė mokytojos, kurios partijos sąrašą ji pasirinko. Mokytoja „pratrūko“: „Aš niekada už šituos vagis nebalsuosiu. O jūs, jei tik turit galimybių, bėkit iš šitos ubagų šalies.“ Taip ji išreiškė pasipiktinimą savo apverktina padėtim. Kokia iš tos mokytojos patriotė, jeigu iš savo algos negali susitaisyti dantų, išleisti į mokslus savo dviejų vaikų, o garderobą priversta atnaujinti „skudurynuose“?

Daugybė potencialiai gerų mokytojų vietoj to, kad laisvalaikiu tobulintų savo profesinius įgūdžius, priversti dirbti kitus darbus. Stebėdamas kolegas matau, kaip mokytojai laisvu nuo pamokų metu remontuoja butus ir automobilius, gamina reklamas, gieda laidotuvėse, groja vestuvėse, siuva rūbus, prekiauja mugėse, ūkininkauja, kerta miškus, moko vairuoti, vežioja krovinius ir t. t. Mokytojai pramynė kelius į Skandinaviją ir Jungtinę Karalystę, kur vasaros atostogų metu „poilsiauja“ dirbdami juodus darbus. Jauni mokytojai, pasišventę ir norintys siekti mokytojo karjeros, matydami tokį gimtinės „rūpestį“, išvažiuoja.

Žemas mokytojo profesijos prestižas lemia tai, kad auga dirbančių pensininkų skaičius. Universitetuose pedagogo specialybę renkasi vis mažiau studentų, visiškai sunaikinta pedagogų „kalvė“ Šiauliuose, nebe kas beliko ir iš Vilniaus edukologijos universiteto.

Viena ministrė po kitos rengia pedagogų prestižo kėlimo programas. Pagrindinės sritys, kelsiančios profesijos prestižą, yra šios: gabių ir motyvuotų asmenų pritraukimas į pedagogines studijas, pedagogų rengimo sistemos tobulinimas, sąlygų karjerai plėtra, darbo sąlygų gerinimas. Šie bandymai „kelti“ mokytojo prestižą kelia tarp pedagogų tik didžiulį juoką. Tai tas pats, kas dvesiančią iš bado kumelę statyti ant kojų, ramstant pagaliais ir nė neketinant jai duoti šieno. Lietuvos mokytojo alga viena mažiausių Europos Sąjungoje. Pakaktų pakelti mokytojų atlyginimą iki estiško lygio ir visi programos punktai būtų įvykdyti. Praėjusių metų pabaigoje Estijos bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų vidutinis darbo užmokestis pirmą kartą viršijo 1200 eurų ribą.

Tarp švietimo ministrų buvo kultūros istorikų, muzikantų, mokslininkų, poetų, kalbininkų, teisininkų, bet tiktai keli iš jų yra baigę pedagoginius mokslus ir dirbę mokykloje. Galbūt todėl švietimo sistema nuolat reformuojama. Rezultatas yra visiška sumaištis – kas metai besikeičiančios mokymo programos, vadovėliai, egzaminų tvarka, o dabar ant mokyklų užgriuvo etatinio apmokėjimo beviltiškai nelogiškas, neparuoštas ir absurdiškas eksperimentas. Didžiuliu galvos skausmu tapo net mokinių maitinimas mokyklose. Chaosas, ir tiek.

Švietimo ministrė gali džiaugtis, kad ją ir „valstietišką“ švietimo politiką mokytojai nušvilpė, o juk galėjo apmėtyti supuvusiais kiaušiniais.

bangenis

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Paulius Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Paulius
Paulius

Šaunuolis. Aiškiai ir suprantamai.