Prieš keletą metų Rokiškio turguje vienos prestižinės valdiškos įstaigos vadovas sukiojosi aplink žoliapjoves ir krapštydamas pakaušį sprendė, kurią pirkti. Pardavėjas domėjosi, kokio galingumo variklio norėtų, kitų techninių parametrų, o žmogus tik nedrąsiai truktelėdavo pečiais. Matėsi, kad žoliapjovė jam – naujas, neišnagrinėtas objektas. Pagaliau pardavėjas ryžosi išsiaiškinti kitaip: „Tai ką su ja veiksi? Kam tau ji reikalinga?“ „Sodą šienausiu. Nedidelis. Dalgiu žolę nupjaunu, bet draugai ėmė pirštais badyti, sako, vadovas esi, o dalgiu mosuoji, nedaryk sau gėdos – nusipirk žoliapjovę“, – skundėsi žmogus. Įsigijo paprastesnę. Matyt, dalgį „padžiovė“.
Nusigiedrijus padangei ar atėjus savaitgaliui, suburzgia, suūžia, supupsi žoliapjovės, vejapjovės soduose ir panamėse – visur, kur tik kėsinasi dygti žolė. Įkyrus tas plerpimas, permušantis pravažiuojančio transporto bildesį, žolynų kvapą, kaimynų pasikalbėjimus, varlių kvarkimą tvenkiniuose. Visa tai išgirsti tik per pauzes, kada pjovėjas atleidžia rankenėlę norėdamas pailsinti pirštus arba savo techniką.
Svarstau, kas būtų, jei Konstantinavoje šienpjovių varžytuvėse vienu metu vyrai būtų įjungę keturiolika žoliapjovių variklių ir pasileidę laukais rungtyniaudami, kuris nupjaus dailiau, tiesiau, švariau… Ne tik jie, bet ir žiūrovai negirdėtų vienas kito balso. Neišgirstume nė vieno dainuojančio pjovėjo. O ir žiūrėti nebūtų į ką. Smagu, kad į minėtą kaimą pradalgių rėžti susirinko tie, kurie dar „nepadžiovė“ dalgio. Stebino dalgelių lengvumas. Kiekvienas prižiūrėtas, plonyčiais ašmenimis blizgėjo saulėje. Šeimininkai juos rankose laikė nevienodai – kone kiekvienas savaip. Kiek papjovęs, imdavosi atsargiai, juvelyriškai papustyti.
Jau po varžytuvių kalbindama Gediminą Žiaugrą pajuokavau, jog Konstantinavai pasisekė – dalyviai visą pievą nušienavo taip sutaupydami valstybei pinigų. Išvydau jo nustebusį žvilgsnį, tarsi būčiau didžiausia nesusipratėlė. „Taigi visada nušienaujam. Gyvenu čia, kitoje kelio pusėje, daugiabučiuose. Aplink namus nušienaujame patys. Kiti turi savo „brazdilkas“, o aš – dalgeliu“, – paaiškino pašnekovas.
„Ne dėl vietos kariauju. Kaip aš nedalyvausiu, jei čia gyvenu?“ – retoriškai klausė kitas varžytuvių dalyvis Stanislovas Žindulis.
Kas sieja abudu žmones? Manau, atsakomybė ne tik už savo kiemą, bet ir už tą erdvę, kurią mato pro savo langus. Atsakomybė, kuri neapibrėžiama įstatymais, nurodymais… Gėriuosi tokių žmonių paprastumu ir nuoširdumu. Kaip ir visais, kurie ne tik išsaugojo dalgius, moka jais pjauti žolę, bet ir sugeba papustyti bei išplakti (ar visi žinome, kuo šios sąvokos skiriasi?). Tikiu, kad jokios pašalinių nuostatos tokių žmonių neišmuša iš… pradalgės.
Geras pavyzdys užkrečia. Aštuoniasdešimtmetis Stasys Milaknis, stebėdamas, kaip varžytuvėms registruojasi jaunesni, iš pradžių atsisakinėjo, o paskui neištvėręs rimtai nusprendė: „Surizikuosiu…“ Sėkmingai mosavo dalgiu savo palydoves – pasiramsčiavimui skirtas lazdeles – kažkur palikęs. Beje, parodomąją pradalgę varžytuvėse šauniai rėžė rajono mero patarėjas Albinas Urbonas.
Statistinis miesto arba pagal įstatymo raidę gyvenantis pilietis, ko gero, ne pats imtųsi nušienauti minėtus plotus ar žiemą nukasti sniegą nuo kiemo šaligatvių, o pultų ieškoti mero, seniūno ar seimo nario telefono numerio ir skųstis, kad „niekas nieko nedaro“. Mat toji pieva ar šaligatvis – valstybinė žemė…
Daug kas pagal įstatymus nepriklauso, o pagal sąžinę – būtina.
Dabar apie įstatymo raidę. Įsivaizduokite, kad esate eilinis įmonės, tiesiančios kelius, darbininkas. Kelio rekonstrukcijos plane pavaizduota, kad pralaida turi būti „čia“. Nuėjęs į realią vietą pamatai – nurodytoje vietoje stovi klėtis. Ne užvakar pastatyta. Šimtametė. Ką darysi? Variantas A: eini kalbėtis ir aiškintis su klėties šeimininku. Variantas B: skambini viršininkui arba viršininko viršininkui (viršiji įgaliojimus, todėl gali gauti velnių). Variantas C: kasi pralaidą po klėtimi (nes reikia „įsisavinti“ europines lėšas, be to, planas braižytas Vilniuje, tai negi ten gali suklysti; gal dabar tokia mada – kastis po klėtimis). Tai ką renkiesi? Pagal įstatymus ir planus kasti būtina, pagal logiką ir sąžinę – nepriklauso.
Ko gero, sunkiausias kelias – susikalbėjimo kelias. Nesvarbu, su kuo – klėties šeimininku ar viršininku, prekeiviu ar šienpjoviu, pačiu savimi.
