Įsijungęs internetą ir surinkęs miesto ar miestelio pavadinimą Vikipedijos puslapyje randi apie jį daug žinių. Jos įvairios, tačiau beveik visur kartojasi sąvokos „stovi bažnyčia“, „yra mokykla, ligoninė, biblioteka, paštas“, nes tai traukos, judėjimo, gyvumo oazės. Gyvybės joms dažniausiai įpučia iš idėjos dirbantys žmonės.
Bet laikas retina kaimus, miestelius, todėl žadama stacionarius paštus pakeisti mobiliaisiais laiškininkais. Jie pigesni. Atseit valstybė sutaupys. Tai valdininkų pramanas. Biblioteka, kultūros namai ar vaikų darželis dažnai „susitraukia“ iki tokio menkumo, kad sutelpa po vienu stogu ir pavadinama kokiu nors prašmatniu, negirdėtu, todėl šiuolaikišku dariniu – „daugiafunkcis centras“, „bendrystės erdvė“ ir pan. Ligoninė, jei apskritai dar tokia yra, priima tik garbingo amžiaus sulaukusius senjorus. Na, priima visus, bet sunegalavęs jaunas ar pusamžis žmogus iškart dumia ieškoti gydymo paslaugų į didmiestį ar, mažų mažiausia, rajono centrą. Ten diagnostinė aparatūra, specialistai. Jei ligoninėje mažėja pacientų, ji atsiduria ties išnykimo riba – „būti ar nebūti“, kaip Šekspyro Hamletas. Mokykla. Demografinės problemos įvardintos ir juodu ant balto surašytos. Kas iš to? „Susitraukia“ ir mokyklos. Lieka tik bažnyčia. Kas ji be tikinčiųjų? Tik pastatas. Kaip ir paštas be laiškininkų, ligoninė be pacientų, biblioteka be skaitytojų ar knygų (mat knygoms bei periodikai skirtos lėšos irgi „susitraukia“), o mokykla – be MMT (mokinių, mokytojų, tėvų).
Ką rasime Vikipedijoje po kelių dešimčių metų? Ko gero, bus parašyta: „…buvo mokykla, ligoninė, biblioteka, paštas“, kaip dabar skelbiama apie dvarus: „išlikę dvaro rūmai“, o paspaudę nuorodą „Vaizdai“ išvysime nuotraukas, kuriose – minėtus pastatus menantys paminkliniai akmenys…
Taip gali būti. O dabar? Dabar išvykimo iš Lietuvos virusas apėmęs ir čionai atvykstančius pabėgėlius. Minint Tarptautinę pabėgėlių dieną, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas žurnalistams sakė: „Dabar pabėgėliai, kurie atvyko, jie išėjo iš mūsų. Lietuva, aišku, yra neturtinga valstybė. Jiems taip pat netinka gal klimatinės sąlygos, gal mūsų mentalitetas, gal dar kas nors, ir jie išvažiuoja. Klausimas, kaip toliau tai funkcionuos: ar jie užsiliks, ar vis dėlto būsime pusiau tranzitinė valstybė, kuri pagal įsipareigojimus Europai priima pabėgėlius, o paskui jų nebėra.“ Iškėlė klausimą, pasvarstė, paminėjo. Nes taip liepė Briuselis.
Ką ten svetimšaliai, jei net žemesniųjų klasių mokinukai paklausti, kokia jų svajonė, drąsiai pareiškia: „Išvažiuoti iš Lietuvos.“ Įsidėmėkite: išvykimo tikslas – ne užsidirbti, ne mokytis ar šiaip pasižvalgyti po svetimus kraštus, o „išvažiuoti“. Tartum gimtinė būtų kadaise žinomo serialo „Tvin Pyksas“ veiksmo vieta, kurioje nuolat vyksta paranormalūs, gąsdinantys reiškiniai.
Iš Lietuvos išvažiavo ledo ritulininkai. Tiesa, tik tie, kurie atstovavo šaliai pasaulio ledo ritulio čempionate. Tarp jų – „grynakraujai“ rokiškėnai Domantas Čypas, Jaunius Jasinevičius, Simas Baltrūnas. Ir išvyko dėl to, kad parvežtų kuo aukštesnį titulą, išvyko turėdami tikslą, svajonę, kurie juos veda pirmyn. Ir grįžo. Nesvarbu, į kokį klubą kitą sezoną juos nuves keliai, svarbu, kad šie sportininkai turi tikslą – žaisti gerai, geriau, geriausiai.
Vedlių trūksta. Lyderių trūksta. Nes ne kiekvienas lyderis gali tapti vedliu. Kaip komandai reikia trenerio, įstaigai ar organizacijai tinkamo vadovo, taip tautai – vedlio, tarnaujančio ne besikeičiančioms valdžioms, o paklūstančio protingiems valstybės įstatymams ir savo dorai sąžinei.
Senais senais laikais, kai tuose benykstančiuose kaimuose žmonės laikė gyvulius ir nebijojo nei jųjų gripo, nei maro, kai galvijai ausyse neturėjo numeruotų „auskarų“, tuomet kiekviename kieme kapstydavosi pulkelis vištų. Kodėl jos nenuklysdavo? Visas suvienydavo, joms vadovaudavo ir sliekų paieškų kryptį bei riebiausio mėšlo krūvas nurodydavo gaidys. Kuo prašmatnesnės būdavo jo uodegos plunksnos, vadinamos „dalgiais“, kuo ryškesnė skiauterė ir kuo skardesnis „kakariekū“, tuo brangesniu jis laikytas.
Šeimininkė tik iš didelės bėdos papjaudavo pulko vedlį – gaidį. Dažniausiai jis sulaukdavo gilios senatvės, jam būdavo ruošiama pamaina – iš pulko viščiukų paliekamas narsiausias, gražiausias, stipriausias. Kad tinkamai prižiūrėtų raibąsias, kviestų prie lesalo, įspėtų apie sklandantį vanagą ar tykojančią lapę ir nepadarytų gėdos prieš kaimynus. Be gaidžio vištelės pakrikdavo, nes kiekviena stypčiodavo savo pasirinkta kryptimi neturėdama nei bendros strategijos, nei taktikos. Kiekvienai raibajai (ar baltajai) pati svarbiausia persona būdavo ji pati…
Ironiškai būtų galima paklausti: kodėl, prasidėjus šalies demokratėjimo procesui, žodis „gaidys“ įgavo neigiamą prasmę ir tapo pajuokos objektu? Gal tai priešiškai nusiteikusių užsienio valstybių specialiųjų tarnybų darbas norint sunaikinti Lietuvos žemės ūkį? O gal tautiečių nenoras matyti vedlį savo kieme, tuo labiau – paskui jį sekti? Neįsižeiskite, mieli tautiečiai, Jūsų vištelėmis nelaikau… Tik vedu paralelę tarp gamtos ir žmogaus.
Dažnai girdime, kad Seimui neužtenka politinės valios priimti tam tikrus radikalius sprendimus. Kodėl? Spėju, stinga vedlio, atsakingo už savo veiksmus ir nebijančio prisiimti atsakomybę. Per daug Lietuvoje universitetų, bet nežinia, kurį pirmą „giljotinuoti“? Paskleidžiama informacija (o gal gandas?), neva, ta ir ana mokslo įstaiga yra menkesnė už kitas. Kurią rinksis būsimi studentai? Tikrai ne „tą“ ir ne „aną“. Rinksis išliaupsintą. Atėjus rugsėjui, anos dvi pačios sunyks dėl menko studentų skaičiaus. Problema išspręsta – valdžios vyrai ir moterys pasidės pliusą. Tai kur problema, sakysite? Nėra vedlio, galinčio vesti pulką aukštųjų mokyklų tinkama kryptimi…
Neturėdami aiškaus lyderio ir idėjos, pajutę laisvės dvelksmą, traukiam į visas puses, kur akys mato. Ko ten einam, viliamės beeidami sužinoti. Bet laisvės pojūtis – garantuotas!
