Gimtasis Rokiškis Akcentai Apie grynuolius

Apie grynuolius

744
0

Kiekvienas laikmetis turi savo mohikanus. Ką vadinsime laikmečiu – susitarimo reikalas. Metų šūsnį nuo vieno valdžios perversmo (ar virsmo) iki kito? O gal tik vienerius ar dvejus metus, kurių įvykiai supurtė, atsijojo ir per bortą išmetė abejojančius, palikdami tik tuos, kurie tvirtai stovėjo vienoje arba kitoje barikadų pusėje, pasirinko „už“ ar „prieš“ ir nekeitė nuomonės? O gal atvirkščiai – išsigelbėjo plaukiantys pasroviui, prisitaikantys, o kiti žlugo, kadangi per daug atvirai reiškė savo pažiūras?

Žodis „laikas“ priklauso praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Po lygiai. Retsykiais laikmetis praranda apibrėžtas ribas ir tampa universalus – gali reikšti ir vienerius, ir penkiasdešimt, ir daugiau metų. Nelygu, apie ką kalbame. O kalbame apie du mohikanus. Muziejininką, laisvės kovų dalyvį, obelietį Andrių Dručkų ir menininką Venecijų Jočį iš Degenių kaimo. Deja, minime jau būtuoju laiku. Skeptikai šūktels: „Ir vėl! Kiek galima?“ Iš tiesų, daug rašyta, prirašyta, prifilmuota dar jiems gyviems besant. Bet vis maža, nes iš atminties išplaukę epizodai verčia kitu kampu pažvelgti į šiuos mohikanus.

Šių metų balandžio pradžioje nutarėme A. Dručkų pakalbinti ne jubiliejaus dieną (ruošėsi švęsti 90-metį), kai suplūs minia sveikintojų, o keletą dienų anksčiau. Lyg tyčia, su tokia pat misija į Obelius susiruošė ir kino režisierius Audrius Juzėnas bei jo komanda, tad nušovėme du zuikius – vieną dieną spėjome pakalbinti režisierių, o kitą – A. Dručkų. Po filmavimo A. Juzėnas prasitarė, kad A. Dručkus priešais kamerą  nesidavė lengvai nukreipiamas jam, režisieriui, palankia linkme – sakė tai, ką manė būtinai turįs pasakyti. „Mano akimis, tai vienas įdomiausių šio laikmečio mohikanų, kurie gali apibendrinti bendražygių ir savo paties gyvenimo kelią. Pažindamas jį, sutinki gryną idealizmą, kurio Lietuvoje praktiškai nėra. Šiuolaikinė visuomenė gyvena visai kitomis vertybėmis ir matais, greičiais ir tempais. Man fiziko mąstymas padeda apibendrinti atskiras detales, faktus, epizodus ir juos jungti į visumą. Matau visumą“, – oficialiai reziumavo A. Juzėnas. Matydamas visumą, režisierius muziejuje prisifilmavo medžiagos ir kitam dokumentiniam filmui, kaip pats sakė, „į priekį“. Jis irgi žino savo misiją ir prie kavos puodelio atvirai, drąsiai samprotavo apie tai, keli generolai šiandien stotų ginti Lietuvą ir kur eina visuomenė. Jo, fiziko ir menininko,  tiesa daugelį šokiruotų. O muziejininkas tuo metu iš slaptų kertelių nešė vis kitus unikalius dokumentus, kukliai rodė, ką turįs. Jų tikslai sutapo.

Kitą dieną A. Dručkus, kaip visada orus ir tiesus, ėmėsi savosios misijos – jau į mano diktofoną pasakojo, kaip pradėjo saugoti, slėpti ir kaupti muziejinėmis vertybėmis tapusius partizanų dokumentus ir kitus eksponatus. Pasakojo apie save, šeimą, laisvės gynėjus, priešus, vienadienius ir amžinus draugus arba tik jais apsimetusius… Interviu užtruko ilgai, nes kaip visada jam rūpėjo išpasakoti nuosekliai, nepraleidžiant svarbių smulkmenų ir nepaleidžiant pagrindinės minties siūlo. Interviu užtruko ir todėl, kad nuolat buvo nutraukiamas telefono skambučių („Andriau, mes esame Obeliuose. Galėsi priimti mano gimines ir truputį pavedžioti po muziejų?“, „Andriau, užsiėmęs? Tai aš trumpai…“) ar netikėto pusseserės iš didmiesčio pasirodymo („Andriau, šita puokštė tau, negalėsime būti per jubiliejų, tai dabar… Kaip gyveni?“). Po tokių ekskursų į šalį muziejininkas nesutrikdavo ir kalbą tęsdavo tiksliai nuo tos vietos, kur baigė. Pamiršo net prisėsti ant kėdės, kurią atsinešė. Taip ir prastovėjome, pravaikščiojome po muziejaus patalpas ištisas dvi valandas. Jau išjungus diktofoną, atsisveikindama palinkėjau smagiai pabūti sveikintojų būryje. A. Dručkus santūriai patylėjo ir paatviravo: „Man ši šventė nėra smagi.“ Pasiteiravau kodėl, juk suvažiuos artimiausi žmonės. „Taip, suvažiuos. Jei būčiau jaunesnis, tada ji būtų linksmesnė. Man regis, kad tai paskutinis mūsų susibūrimas“, – lakoniškai tarstelėjo. Jis žinojo, ką nori pasakyti ir kodėl.

Kaip ir Venecijus. Tik dažniau už jį prabildavo medžiui apdirbti skirti įrankiai nei jo balsas. Rentė, skaptavo, tašė, dėliojo, šienavo, žvejojo ir filosofavo aiškiai suvokdamas, ką veikia ir kodėl. Kirba mintis: ar atsirastų plunksnos meistras, sugebantis aprašyti Venecijaus ir jo žmonos Eglės  sukurtus namus? Aš apie tokį negirdėjau. Galbūt klystu. Galbūt yra toks. Tai turėtų būti antrasis Viktoras Hugo (turiu galvoje romaną „Paryžiaus katedra“) arba antrasis tyčia pamirštas Juozas Baltušis („Sakmėje apie Juzą“ vien ko vertas Kairabalės vaizdas su joje įsikūrusiu Juza!). Beje, pastarasis istorijos ir literatūros paraštėse atsidūrė tik todėl, kad senatvėje neapdairiai leptelėjo žodžius, neįtikusius mūsų besikuriančios valstybės vedliams. Tiesiog ištarė tai, ką galvoja, ir atsidūrė už borto. Grįžkime prie Venecijaus. Jis kūrė savo originalų pasaulį ir tuo viliojo aplinkinius, buvo grynuolis. Žinojo, ką nori pasakyti ir kodėl.

2018 metai. Valstybės šimtmetis. Visa šalis ūžia: šimtas keksiukų Lietuvai (geriausiai trispalvių, raudoną spalvą išgauname įpildami į masę burokėlių sulčių, geltonai ir žaliai išgauti pakaks „sintetinių“ dažų), šimto medelių sodinimas, šimtas „Ačiū!“ Lietuvai, šimtas mokinių pilietinėje akcijoje, šimtas porų klumpių, šimtas trispalvių šalikų, šimtas žodžių ir šimtas darbų Lietuvai, projektas „Šimtą kartų „Aš tikrai myliu Lietuvą!“… Lenktynės dėl vienadienio spindesio, apgobto įmantriais žodžiais „akcija“ (kaip nuolaidos prekybos centre), „projektas“, „iniciatyva“ ir t. t.

Kiek keksiukų Lietuvai iškepė Venecijus ir Dručkus? Keliskart jie skaičiavo – 100 metrų ar 100 kilometrų nubėgo Lietuvai? Spėju, kad nė karto. Ar juos minint tenka prie vardų ir pavardžių pridėti žodį „žvaigždė“? Tikrai ne. Jie atpažįstami pagal vardą, pavardę ir nevienadienius darbus. Reikia manyti, tai nepaskutinieji laikmečio mohikanai, turėję, ką pasakyti, ir sakę.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie