Reda Kiselytė. D. Zibolienės nuotr.
Reda Kiselytė. D. Zibolienės nuotr.
rezidencija

 

Iš mūsų atminties nedingsta rudens aukso spindesys, o nusidažę medžių lapai primena, kad dar kartą apsisuko metų ratas. Rudenėjantys orai patikrina sveikatos apsaugos sistemą ir mūsų atsparumą. Taip ir keliaujame į rudens gilumą, į tamsą. Labai norisi, kad tos tamsos būtų kuo mažiau, o tylos – kuo daugiau… Kartais pajuntame didžiulę palaimą, kai nutyla visi triukšmo šaltiniai, kartais reikia pabūti su savimi, skirti laiko savo pomėgiams. Visi mes skirtingi. Vieniems svarbios prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito į Niujorką detalės, kur valstybės vadovei buvo įteiktas Metų žmogaus apdovanojimas už indėlį į lietuvių tautos bei kultūros puoselėjimą, kitiems aktualios naujojo Darbo kodekso vingrybės, o dar kiti gilinasi į viešųjų ryšių specialistės, teatro prodiuserės, knygų „Ne bobų vasara“ ir „Mūsiškiai“ autorės Rūtos Vanagaitės organizuotą akciją. R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ supurtė Lietuvą. Joje – skandalingas liudijimas apie tai, kas Lietuvoje šaudė žydus… Neseniai knygos autorė organizavo akciją „Čia guli mūsiškiai“. Veliučionyse prie Vilniaus pagerbti žydai, čia sušaudyti prieš 75 metus. Tokia forma paminėta Lietuvos žydų genocido diena.

Rudeninio vėjo sūkuryje skrieja vis daugiau pageltusių  lapų… Kaip kino filme skrieja ir įvykiai… Žvelgiame į pasaulį skirtingai. Vieni giliau, kitiems užtenka siauresnio žvilgsnio. Dažnai prisimenu prieš kelerius metus  vieno politinio veikėjo pasakytą frazę: „Ką daryti, jeigu žmogus nemato toliau savo batų raištelių?“ Kiekvienam savo… Janina dievina televizijos laidą „24 valandos“, o įtūžęs Česlovas išrėžia savąją tiesą, kad populiaresnė ir paprastam žmogui daugiau naudos duodanti „TV pagalba“. Taip ir keliaujame per pasaulį su savomis tiesomis ir bėdomis, kurias trokštame ištransliuoti visam pasauliui…

Tik maža saujelė žmonių diskutuoja apie rugsėjo mėnesį Valdovų rūmų salėje vykusias literatūros tyrinėtojos, profesorės, knygų autorės Viktorijos Daujotytės knygos „Justinas Marcinkevičius. Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Mintys, pastabos, fragmentai“ sutiktuves. Liūdniausia tai, kad žmonės įpratę teisti kitus, ieškoti blogio kitų darbuose. Niekas nenori prisiminti ir įvertinti, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis teko dirbti žmonėms, dideliais darbais rašantiems prasmingą mūsų valstybės istoriją. Šiandien dažnai apie ištvermę, atsakomybę, pareigingumą nebenorima girdėti. Lyg ir viskas ateina savaime, esą tai visai nereikšmingi dalykai.

Neseniai teko girdėti, kad mokslininkų darbą meteorologijos stotyje Arkties vandenyno Troinojaus saloje sutrikdė dešimt suaugusių baltųjų lokių ir keturi jaunikliai. Ši šleivakojų banda apsupo stotį nuo rugpjūčio 31 d. ir neleido mokslininkams atlikti kai kurių stebėjimų. Įsismarkavę lokiai net papjovė vieno mokslininko šunį. Baltasis lokys yra didžiausias pasaulyje plėšrūnas, sveriantis iki 800 kg. Tad kiek reikia ištvermės ir kantrybės dirbti tokioje aplinkoje. O mes dažniausia nenorime nieko. Ką jau kalbėti apie darbą… Dominuoja vienadienės iniciatyvos. Nustojame domėtis pasauliu, savo valstybe, savo kraštu, savimi… Šviesaus atminimo filosofas, eseistas, knygų autorius, visuomenės veikėjas Leonidas Donskis yra teigęs: „Kadangi esu senas ir patyręs lektorius, neskaitantį žmogų pastebiu labai greitai – paprastai per 15 minučių. Tokias asmenybes išduoda negebėjimas išlaikyti sutelkto dėmesio, prastas minčių dėstymas ir skurdūs sakiniai.“ Dėl šių reiškinių aktyvaus viešojo gyvenimo dalyvis rekomendavo sunerimti… O dėl ko nerimausime mes šį savaitgalį? Irgi… Kiekvienam savo…

Išauš pirmadienio rytas. Jau bus nurimęs rinkimų šurmulys, atsikvėps rinkiminių komisijų nariai. Rinkėjai naršys po internetinius puslapius, gaudydami informaciją, norėdami dar kartą pasitikslinti, ar jų balsas nenuėjo veltui, ar  jis, rinkėjas, mano taip, kaip dauguma… Atokiame vienkiemyje gyvenantys senoliai lauks antradieninio „Gimtojo Rokiškio“, jame analizuos rinkimų suvestines, o labiausia atsikvėps dauguma kandidatų į LR Seimą. Jiems nebereikės skubėti į renginius, nusiris nuo širdies akmenėlis. Ir toliau į renginius kulniuos ta pati gerai žinoma publika. Pagaliau viskas atsistos į senas vėžes. Iki kito karto… Ir rinkėjas vaikščios tais pačiais takais, keleliais ir keliais. V. Daujotytės knygoje „Justinas Marcinkevičius. Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Mintys, pastabos, fragmentai“ piešiamas labai teisingas ne tik Just. Marcinkevičiaus, bet visos lietuvių tautos portretas. Teigiama: „Just. Marcinkevičius – ir geras jaukas, ir neblogas laimikis, kad ir kaip žvelgtum – apčiuopiamas dydis. O jei ir siauriau – kiek liko žmonių, ir šiandien jaučiančių skriaudą: lyg ir prie disidentų, bet kad nieko taip ir neužgyventa. Rankos tuščios. Tada nieko negavau, bet ir dabar – nei garbės, nei šlovės. Nei pinigų. Kas kaltas? Turi būti kaltų.“ Taip paprastas žmogus ir rymo kaip tas Rūpintojėlis kryžkelėje ir vis dar tiki, laukia, kad bus lengviau, geriau, o gyvenimas tirpsta kaip cukrus burnoje. Rudeninio vėjo sūkuryje skrieja vis daugiau pageltusių  lapų…

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie