Nors pasiguglint apie tai beviltiška, bandau įtarti, iš kur atsiranda paveikslai – balti kvadratai. Jeigu būčiau dailininkė ir  po atostogų paprašytų nutapyti paveikslą, jis ir būtų toks kvadratas. Nežinai, nuo ko pradėti, o būsena – balta. O jei visi nutapytų, surengtume parodą? Konceptualu, kaip sako Gailiūnas.

Dar neįsiėdusi, kaip žadintuvas ir pakeliui į darbą sukimštas kiaušinis su kumpiu, rutina. Dar gyveni jausmu, kai iš tavęs šiukšles skalauja jūra, kalnai ir kelias, tarsi puslapius verčiant keičiantis vaizdus už kiekvieno posūkio. Vieną minutę tave ištinka rūkas, kitoje – ieškai po kojom nukritusių akinių nuo saulės, paskui – mėšlo kvapas ir išdidi karvė viduryje kelio. Ji karalienė pasaulio ir jai nė motais. Štai automobilių kamštyje kelią bando pereit ežiukas. Važiuotum iš  modernaus biuro su sėdmaišiais, telefonu reikšmingai kalbėtum apie „svarbius reikalus“. O dabar pastebi ir pagaili – „durneli, kurgi tu eini, sutraiškys“.

Dar niekas nebraižo ribų, kaip protingiausia elgtis, kaip apskaičiuoti ir ką kur pigiau susiveikti. Darbų ar skolų sąrašas dar vis vienišas renka dulkes palangės. Dar vis esi vandeninė ir jūrinė. Plaukai šlapi, o kai palieti liežuviu lūpas, supranti , kad druskos pirkti nereikia. Ir gal išvis nieko pirkti nereikia.

Dar jauties kalta prieš tuos kelius debesyse, kuriuos, drebėdama nenukristi, ganei kalnuose, ir prieš tas ašaras, kurias kriokliais liejai, kai su jais skyreisi. Tas kažkieno laivelio ant kranto nakčiai paliktos virvės erzinantis garsas, kuris neleido užmigt naktį ir siutino, dabar būtų Bachas, Šopenas ir Mocartas. Net knygos kitaip skaitėsi. Lyg katės – paslankioji kartu palei vandenį ar mišką, pasitari, paprašai nesupykti, jei paglosčiusi numeti – palauk, aš dabar gyvenu gyvenimą. Dar nenoriu žinoti, ką būsiu praradęs, kai grįšiu. Net nežinau, ar noriu grįžti, nes ties savo namų durimis akimirką svarstau apsisukti ir vėl pradingti.

Ką tapyti paveiksle, kai grįžus į darbą neerzina net kvailiausi skambučiai. Gali valandą kalbėtis ir guost pašnekovą pirties Rokiškyje klausimais. Diskutuot apie dyzelio kainas ir šypsotis, kai piktinasi, „kodėl nekritikuojate mero, kuris stumia rajoną bedugnėn?“ Kol kvadratas dar baltas, esi visagalis. Toks įvaldęs psichiatrų niuansus, kai pacientas, kuriuo esi pats, šimtų sopulių ir demonų tampomas, guli prieš tave ant aksominės sofkutės.

Po pavasario, kurio tarsi nebuvo, pokarantininė vasara, numestos kaukės – tarsi dar vienas šansas. Kažkas juk kalbėjo, „po karantino gyvensim kitaip“. Todėl laukiame Jūsų istorijų. Nebūtinai iš brangiausio kurorto su baseinais ir auksiniais fontanais. Karalystė ir rojus gali būti už bet kurio posūkio. Jis – viduje.

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie