Home Akcentai Aistra kurti prieš aistrą vogti

Aistra kurti prieš aistrą vogti

1
Aistra kurti prieš aistrą vogti

Eglių rungtynės, kuri gražiausia. Tegu ir su patyčiom, kad kauniečių puošmenos panašios į „vištas nukapotom galvom“. Vis tiek vaistas nuo lenkiško serialo „Rita ir Jarekas“. To, kuris ore tvyro, fontanais veržiasi per visus kanalus, portalus, ekranus. Kaip geram veiksmo filme, dinamika auga, siužetai persipina. Nors „dugnas jau pramuštas“, arenoj – vis naujas veikėjas. Vieno dukra Seimo viešbutyje, kito sūnus su pana, žurnalistai seka. Jis bėga, atsitrenkia į šlagbaumą. Dar išlenda „fyfos“ konfliktas su apsauga, nes juk reikia stot, kai karalienė eina. Stot ir atiduot pagarbą lyg filme „Valstybinės laidotuvės“. Stalino laidotuvių ceremonijoje dalyvavo milijonai gedėtojų, jos baigėsi panika ir spūstimis, pražudžiusiomis daug žmonių. Dabar šis filmas rodomas kino teatruose.

„Ritos ir Jareko“ veikėjai – primityvūs, lėkštais veidais, į save lenktais pirštukais. Plaukioja tarp dangaus ir žemės, kuomet patogu. Akli karaliukai, taip ir likę „kolchozų“ laukuose. Gyvenantys pataikavimo burbule, įstrigę susireikšminimo pelkėje. Vienas sėdi galinėj automobilio sėdynėj. Namo vežamas. Mintyse, kaip sutvarkyti Lietuvą paskendęs. Nemato, kad asfaltuojama paties gatvė? Vargšas.

Susisiekėjas Jaroslavas – kurčio abejingumo simbolis – veiklus ir nepasotinamas. Valgo, nuomoja, tinklais susisiekia, kiekvieną eurą už uodegos griebia, valdžion įpuolęs tiesiai į malonumų sūkurius. Koršunovo ar Vaitkaus vertas spektaklis. Pjesė – prieš nosį. Tie, kurie „ačiū“ rašo be nosinės, ovacijomis griaudėtų. Spektakliai – protesto forma. Aukšto lygio kultūra – protesto forma. Sesių Zajančauskaičių festivalis – irgi. Šviesos – prieš tamsą. Aistros kurti prieš aistrą vogti. Banalybės, kalbant apie tikrą muziką, netinka. Justina ir Simona – kurioms tikrai dera tas ambasadorių titulas – yra šarvas. Jų tikėjimas tuo, ką daro, pramuša sienas. Galim didžiuotis, kad tos sienos skamba ir Rokišky.

O kol kas turim ūkininkus. Protestuojančius prieš savo „valstiečius“? Kas nežinojo, dabar žino, kokie brangūs jų traktoriai, kad jiems dyzelinui lengvata taikoma, ir apskritai – visokios kitos nuolaidos. Netolygios toms, kurios „Maximoj“, daktarams, mokytojams ir kitiems neprieinamos. Rita Kardonaitė „Lietuvos medikų“ grupėje feisbuke rašo: „Neduoti yra drąsiau, negu negauti. Štai kodėl nei mokytojai, nei medikai, nei kultūros darbuotojai niekada va taip vieningai neišriedės į gatves protesto vardan. Ūkininkams bepigu – jie gina savo kišenę kiaurą ar sulopytą, bet kai į tą kišenę taikosi įlįsti mokesčių amžinai besigviešianti ranka, jie sako: mano, neduosiu, eikit šalin. O ką sakytume mes, biudžetininkai, išėję, išjoję ant pažadų nuvaryto kuino? Atiduokite mums viską, ko niekada nesame gavę. Iš karto durnai atrodo.“

Mokytojai. Lyg budintys sargai pamainomis protestuoja ir amžinai „turi viltį“. Nors Rokiškyje, didžiausioje mokykloje – J. Tūbelio progimnazijoje, kolegoms streikuojant, „burbulus pūst“ ruošiamasi. Kodėl jie nestreikuoja? „Nes pas mus nėra profsąjungos“, – šypsos į ūsą Zenonas Pošiūnas.

Iš esmės kol visi – ir ūkininkai, ir mokytojai, ir gydytojai – neišeis į gatves kartu, protestai liks tik fonas ir tolimas aidas, plonais balseliais bandantis užgožt valdančiųjų užstalės dainas. O pirmaisiais planais puikuosis jaroslavai ir ritos. Koncentruota smarvė, turinti kryptį kuo plačiau sklisti. Daugintis į visas tas „edukacinių erdvių įveiklinimo“, mistinių projektų kojinių mezgėjams ar buvusiems kaliniams akcijas. Reikalingas tam, kad „sumažėtų atotrūkis tarp kaimo ir miesto“, kaip valdžios pranešimuose rašoma?

Ką reiškia „mažės atotrūkis“? Rokiškyje, štai, keičiasi knygyno savininkai. Kalbama, kad mažės knygų, daugės kitų prekių. Gal flomasterių, gal pieštukų, gal kompiuterių… Nenorim rašyti gandų, kreipiamės į „Pegaso“ vadovus. Siunčiu klausimus direktorei, į juos atsako viešųjų ryšių atstovė su prierašu, kad cituočiau dar kitą direktorę. O atsakymai iš tokios serijos: „Vykstantys pokyčiai yra susiję su knygyno valdymo perdavimu franšizės partneriui, su kuriuo šiuo metu derinamas knygyno perėmimo procesas“, „šis pokytis mums padės didinti knygyno efektyvumą“. „Knygyno efektyvumas“? Kas tai, nebeperklausiu. Mandagiai atsiprašau, kad sugaišinau viešųjų ryšių žinovo laiką.

Rokiškis vakar kultūros sostinės gintarinį simbolį atidavė Trakams.„Padėkim kryžių ir užmirškim“, – sako žmogus iš organizatorių. Užmirškim, nes išsisėmė liaupsinančios kalbos. Popsas ir poezija, misterijos ir sambūriai. Liko kiškis prie bibliotekos. Kas dar, kas turi išliekamąją vertę? Televizijoje į šį klausimą Vaiva Kirstukienė atsako – bendrystė. Gal niekas ir nesiginčytų, nes kultūros sostinės pinigai baigėsi. O bendrystė? Streikai ir protestai ją pademonstravo.

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Smalsutis
2019 30 lapkričio 19:23

Dabar madinga viską įveiklinti. Niekaip nesuprantu, kaip Rokiškio knygyno darbuotojos išgyvena, jei tinklapio www rekvizitai lt duomenimis atlyginimas už spalio mėnesį buvo 282,24 eurų.