Abiturientams. Ir apie juos

Gegužės mėnesį paskutinis skambutis rajone nuaidėjo 316-ai abiturientų. Po egzaminų maratono didelė dalis jų sėkmingai pasiekė  finišą. Šią savaitę vykstantys brandos atestatų teikimai – tarsi lengvas, pasimėgavimo pilnas bėgimas perkirtus finišo liniją, kada tau visi ploja ir didžiuojasi, mojuoja, sveikina, su tavimi fotografuojasi, teikia gėles ir balionus, apiberia linkėjimais, viliasi, kad patenkinsi savo ir artimųjų bei mokytojų lūkesčius, ateityje pildysis visos tavo svajonės ir sėkmingai praversi jau kitų mokyklų duris. Ir paaiškėja nepaprastas dalykas – tu buvai ir esi beveik pats geriausias, gražiausias ir protingiausias, nors per tuos dvylika metų pasitaikė, kai vadino priešingais epitetais. Patikėkite, abiturientai, tuo, ką sako, kad esate geriausi, gražiausi ir protingiausi, nes šventės suminkština širdis ir atveria kelius teigiamiems prisiminimams. O tokių prisiminimų turi net labiausiai surambėjusios pedagogų širdys ir patys griežčiausi tėvai. Kokiu oru ir kokioje vietoje bevyktų brandos atestatų įteikimas ir išleistuvių balius ar pasisėdėjimas, jis tampa vienu didžiausių įvykių jaunų žmonių gyvenime. Daugeliui.

Kitas klausimas, kiek iš daugiau nei trijų šimtų jaunų žmonių atėjo iškilmingai pasiimti brandos atestatų. Ir ne todėl, kad jų negautų, o todėl, kad išvykę į užsienį. Užsidirbti. Vieni studijoms, kiti automobiliui. Treti galbūt visam laikui pasiliks svečioje šalyje. Jie išvažiavo nelaukdami egzaminų rezultatų. Kai kam buitis svarbiau už šventes. Ir nereikia nieko už tai teisti: nei valstybės, nei jaunų žmonių. Kiek iš jų grįš, galime tik nuspėti. Bet, kaip šalies spaudoje rašė Mečys Laurinkus (Nepriklausomybės Akto signataras, sąjūdietis, buvęs Valstybės saugumo departamento šefas), „išsivaikščiojančios Lietuvos temą net gėda minėti“. Netgi lituanistai mokinių samprotavimo rašiniuose su šių dienų emigracija susijusio argumento nebelaiko svariu.

Ne vieną dešimtį metų išdirbę pedagogai retkarčiais pamurma, kad tose mokyklinėse šventėse – šimtadienio, paskutinio skambučio, išleistuvių – nieko nauja: trafaretiniai, iš interneto ištraukti scenarijai ir posmai, sveikinimai ir linkėjimai, valdžios atstovų vizitai į mokyklas. Taip gali atrodyti begalę tokių švenčių mačiusiems vyresniosios kartos atstovams, o jaunam žmogui toji šventė pirmoji, nepakartojama, nepamirštama (vienas šimtadienis, vienas paskutinis skambutis…).

 Likimai nenuspėjami. Prieš keletą metų vienos „niekuo neišsiskiriančios“ mokyklos  „niekuo neišsiskiriantis“ abiturientas likus porai dienų iki išleistuvių atnešė puotai  skirtus pinigėlius sakydamas: „Užsidirbau pas ūkininką. Dalyvausiu.“ Išleistuvėse jis švytėjo ir buvo tarp tų nedaugelio, sulaukusių patekančios saulės. Deja, likimas jam buvo negailestingas ir po mėnesio bendraklasiai rinkosi jį palydėti. Į ten, iš kur negrįžtama. Bet visiems tapo aišku: išleistuvės tam vaikinukui buvo vienintelis gyvenime balius – proga pašokti ir siausti su bendraamžiais (žodžio „balius“ nepainiokite su išgertuvėmis). Jis paprasčiausiai neturėjo kitų progų ir galimybių. Ką norėjau pasakyti? Šventes reikia švęsti, bet didžiuliai joms išleistų pinigų kiekiai negarantuoja linksmumo širdyje.

Mokyklinių švenčių progomis kyla klausimų AR ir KIEK? Ar išlaikei? Kiek gavai? Ar dalyvausi? Kiek kainuos? Ar nusipirkai suknelę ir batelius? Ar jau žinai, kur stosi? Ar įstojai? Man kilo tokių klausimų: kiek abiturientų ir kitų moksleivių skaito laikraštį „Gimtasis Rokiškis“? Ar paskaitys tai, ką parašiau? Apie juos ir jiems.

Internetinėje „Gimtojo…“ svetainėje straipsnis apie sėkmės palytėtuosius „Šimtukininkai: rezultatą lėmė nuoseklus darbas“ sulaukė daugiau nei pusketvirto tūkstančio, „Vėl gavo šimtukus“ – tūkstančio septynių šimtų peržiūrų. Tai rodo, kad skaitytojai neabejingi sėkmės istorijoms. Naivu būtų tikėtis, kad „Akcentų“ skiltį skaitys bent jau panašus skaičius žmonių. Šimtukininkai Dominyka, Domas, Justinas, Jokūbas, Paulius, Rytis, Nerijus – Šaunuoliai (šį žodį neatsitiktinai parašiau didžiąja raide), nes jie prasimušė į lyderius už savo nugaros palikdami tuntus bendraamžių. Kad ir kokie ryškūs gabumai motulės gamtos būtų duoti žmogui, be darbštumo ir užsispyrimo nieko gera nepasieksi. Žinoma, nedėdamas pastangų, tam tikrą laiką lengvai kapstysiesi pirmyn aplenkdamas kitus, bet tavo gabumų „akumuliatoriai“ išseks. Žemai lenkiu galvą prieš šį jaunimą ne tik dėl darbštumo bei rezultatų, bet ir todėl, kad jie konkretūs ir besilaikantys pažadų dėl interviu.

Dabar apie tuos, kurių įvertinimai suvestinėse ar apžvalgose pakliuvo į frazę „priartėjo prie aukščiausių įvertinimų“ (t. y. surinko 86–99 balus). Čia kaip sporte – rezultatą lemia kelios šimtosios sekundės. Nujaučiu, kad tai žmonės, turintys puikius metinius pažymius, įvairių konkursų ir olimpiadų dalyviai, nugalėtojai, ko gero, tikėjęsi ne tik priartėti prie tų aukščiausių įvertinimų, bet ir juos gauti. Deja, statistika nutyli jų vardus, kuriuos, manau, žino mokytojai ir artimieji. Noriu padrąsinti šiuos abiturientus: turėsite dar daug progų įrodyti, kad esate gabūs ir puikūs specialistai.

Yra toks apibūdinimas – „geras žmogus“. Eidamas priešakyje ir vadovaudamas visiems geras nebūsi – atsiras peikiančių, kritikuojančių, norinčių tavimi pasinaudoti. „Gerą žmogų“, manau, galima apibūdinti įvairiai: tai žmogus, su kuriuo paprasta, kuris paslaugus, nelendantis į svetimus reikalus, kartais nusileidžiantis, padedantis kitiems, nuoširdus… Svarstau: kaip paguosti tuos, kurių rezultatai pateko į statistikos lentelių grafą „neišlaikė“? Priežasčių gali būti įvairių: pervertino galimybes, nepavyko, neatidžiai surašė atsakymus, bandė laimę, laikė „dėl visa ko“. Neišlaikė. Galbūt tai sujaukė ateities planus. Kai kas jus galbūt barė ir ilgai atmins, kadangi „pagadinote“ mokyklos ir rajono pasiekimų vidurkį, o įvairiausiuose grafikuose raudona kreivė bado akis – nusmukdėte pasiekimus žemiau už šalies vidurkį. Ramiai, nesijaudinkite, ne viskas gyvenime skaičiuojama vidurkiais, procentais… Pralaimėjote mūšį, bet ne kovą. Gali būti, kad esate tas „geras žmogus“, su kuriuo paprasta ir lengva kitiems.

Tradicinius klasės susitikimus, prie kokių įpratusi vyresnioji karta, keičia facebook‘o grupės, kitos įmantrios ryšio ir bendravimo priemonės. Mokykla kartais tampa tik pastatu, bet nebe nostalgišku traukos centru. Gal per daug laiko joje praleista, gal per daug smulkmenų bandyta sukišti į jaunų žmonių galvas, todėl ji atgrasi? „Visi žmonės gyvena po tuo pačiu dangumi, bet ne visų toks pat horizontas“, – sakė Konradas Adenaueris, Vokietijos kancleris.

Eikite, jauni žmonės, savo pasirinktais keliais saugodami, gerbdami save ir kitus – jums trukdantį žmogų apeikite, o akmenį perlipkite. Bet ne atvirkščiai. Sėkmės.

PS. Kilo dar vienas klausimas su žodeliu KIEK.

Kiek iš jų, šių metų abiturientų, po mėnesio ar metų pasisveikins su gatvėje sutiktu buvusiu mokytoju ar kitu mokyklos darbuotoju? Kodėl? O tai jau būtų kita tema…