Ne vienas ir ne kartą susimąstome, ko reikia, kad prabustume iš sąstingio. Vaizdžiai tariant, gero papurtymo jau nebepakanka.
Penktadienio rytą pirmoji perskaityta žinia – tėvų sumuštas keturmetis neišgyveno. Jeigu tuos du individus pavadintume žvėrimis, būtų labai neteisinga – žvėrys savo vaikų nežudo. Baisiausias momentas tas, kad šeima negyveno miške, gyveno tarp žmonių, kurie viską žinojo, matė ir tik lingavo galvas. Matė kaimynai, matė darželio auklėtoja, žinojo vaiko teisių specialistai, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas – neužteko įrodymų. Pasakymas, kad abejingumas žudo, tinka tiesiogine prasme.
Abejingi esame viskam, kas vyksta aplinkui. Geriausiu atveju pasijuokiam, patrinam rankas, kad tai nutiko kitam, o ne man. Ten, kur reikia sakyti, šaukti ir daryti, – absoliuti tyla, o kur vertėtų patylėti – veiksmas vyksta lyg pavasarį prieš Velykas kaime kiaulę papjovus.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: jų apstu mūsų gyvenime. Šios savaitės Rokiškio pagrindinė naujiena skambėjo maždaug taip: myliu, nemyliu – išeinu, bet gal liksiu. Tai primena visiems gerai žinomą pasaką apie Mikę melagėlį, kai šis iš nuobodulio ant kojų sukėlė visą kaimą, o iš tikrųjų atsitikus bėdai, niekas juo jau nebepatikėjo.
Niekaip nerimstant aistroms dėl jau buvusios Seimo narės peripetijų, kalbėdamasi su vienu anykštėnu išgirdau labai paprastą paaiškinimą, kaip atsitiktiniai žmonės patenka į Seimą. „Niekas už konkretų žmogų nebalsavo, visi balsavo už partiją. Jeigu sąraše būtų buvęs mano šuo, ir tą būtume išrinkę. Suveikė avių bandos principas“, – išsakė savo nuomonę pašnekovas. Taigi paskui ir gaudom tą avelę, aiškinamės, buvo su bandos piemeniu susitikusi ar ne. O kai piemuo pradeda meluoti, niekas kitą kartą juo netikės, kai šauks, kad vilkai bandą pjauna.
Tai ne tik vieno žmogaus bėda. Labai daug yra ištroškusiųjų dėmesio, mąstančiųjų, kad be jų dangus grius. Kai to dėmesio nesulaukia, patys viską daro, kad sukeltų triukšmą, sulauktų bent jau užuojautos. Ir kas gražiausia, kad tokie ieškantieji dėmesio net su buvusiais priešais staiga draugais tampa. Patarimas labai paprastas – kuo toliau nuo tokių. Šiandien su tavim, o rytoj su velniu nueis obuoliauti…
Skirtumas tarp laimingo ir nelaimingo žmogaus labai mažas. Laimingas žmogus, prieš praverdamas burną, visuomet pagalvoja, o kvailas – kai užsičiaupia. Taip ir straksi nelaimėlis vis pašūkaudamas, kad be jo dangus grius, o tas dangus kaip buvo aukštai, taip ir liko – gal tik lengvas debesėlis nuplaukė tolyn.
Laimingi ir turtingi galime būti visi, tik gal ne visi iš tikrųjų to norime ir pasirenkame tinkamus būdus tikslui pasiekti. Tas, kuris viską pasiekė savo darbu, niekuomet nesipuikuos prabangiu automobiliu, po kaimą nevaikščios lakiniais batais ir prabangiais kailiniais. Jam viskas yra tik papildomos priemonės, reikalingos buičiai. O tas, kuris vos galą su galu suduria, pirks lizingu galingą automobilį, nors kurui pinigų ne visada turės, vaikščios užrietęs nosį ir ne kiekvienam „labas“ pasakys. Dar yra trečia grupė – laimės, o gal nelaimės kūdikiai. Per 20 „Teleloto“ gyvavimo metų 63 žaidėjai Lietuvoje tapo milijonieriais. Tai tikrai daug, o kur jie visi, kaip dabar gyvena? Tik maža dalis jų sugebėjo įveikti šį išbandymą. Tarp jų – žmonės, prieš tai turėję verslą, buvę gydytojai. Kita, didžioji dalis, taip ir neišlaikė savo aukso paukštės – greitai išseko milijonas ir liko prie suskilusios geldos, net šeimos iširo. Turtingai gyventi irgi reikia mokėti, o neuždirbti pinigai greitai išslysta.
Gyvenimas – visiems duotas aukso puodas. Visų pradžia būna vienoda – gimstame nuogi ir bejėgiai. Tik pabaiga labai skiriasi, nes aukso puodo gėrybes vieni naudojame atsargiai ir išmintingai, o kiti – pirma sudaužome puodynę, o paskui iš smėlio renkame pabirusius pinigėlius.
gerai parašyta, patiko