Reda Kiselytė. Redakcijos archyvo nuotr.
vaiva1

 

Skaitau žurnalisto, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario, „Kaišiadorių aidų“ redaktoriaus, šio rajono garbės piliečio Jono Laurinavičiaus knygą „Kaišiadorių krašto šviesuoliai“. Įdomu gyventi su šia knyga. Kiek daug gimsta apmąstymų, svarstymų, o kartu ir daug nežinomųjų… Smagu, kad šis leidinys susijęs ir su Rokiškio kraštu.

„Apsirėdžiusios“ tvarkinga eilute po žemę vaikšto žmogui gerai pažįstamos savybės: susipriešinimas, prisitaikymas ir kuklumas… Nepulsiu spręsti, kurių savybių garderobas madingesnis ar praktiškesnis. Tą klausimą paliksiu spręsti stiliaus specialistams. Kiekvienas turime dirbti tą darbą, kurį gebame atlikti profesionaliausiai. Kaip bebūtų, apie viską iš eilės. Aišku tai, kad šiandien labiausiai reikia ginti kuklumą. Jis labiausiai užguitas, slopinamas, nors ir labai išprusęs, bet nesibrauna į socialinių tinklalapių platybes ir nenori kažkam patikti arba įtikti…

Ilgai negalėjau prabilti, nes savyje nešiojau šviesias ir šiltas mintis apie brangų susitikimą. Jos turėjo susigulėti, subręsti. Gegužės mėnesio pabaigoje Rokiškio krašte lankėsi „Kaišiadorių aidų“ redaktorius, rašytojas J. Laurinavičius, humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas Rimantas Skeivys ir filosofijos mokslų daktaras, knygų sudarytojas ir autorius Česlovas Kalenda. Tai mūsų krašto šviesaus atminimo pedagogo, poeto, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nario Dano Kairio buvę kurso draugai. Nepaprastai gera, kad šie garbingi žmonės po daugelio studijų metų vertina, supranta, prisimena, kokio talento kurso draugą turėjo šalia. Prasmingą idėją – išleisti prisiminimų knygą apie D. Kairį išrutuliojo ponas J. Laurinavičius. Šį pasiūlymą palaikė jo bendraminčiai. Surinkta nemenka krūvelė prisiminimų. Tegu bus įdomi intriga būsimiems D. Kairio gerbėjams apie planuojamą išleisti leidinį. Apsilankiusiems Rokiškio krašte Dano bendramoksliams, manau, knyga alsuos visai kita šviesa, negu buvo sumanyta iki šiol…

Tą kartą garbingi svečiai lankėsi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaityklos Lituanistikos centre, istoriko, LKRS Rokiškio skyriaus nario Vytauto Gasiūno sodyboje – istorijos ir meno parke, Krašto muziejuje, Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Gamtos ir namų prieglobstis visuomet palieka neišdildomą įspūdį. Taip įvyko ir tą kartą… Mielo Dano bendrakursiams šiltą įspūdį paliko D. Kairio gimtinė. Gimtieji namai visuomet alsuoja šiluma, meile ir gerumo dvasia, kai juose dar yra artimų žmonių. Gerumo dvasios gija, jungianti praeitį su dabartimi, gimtinėje – Dano sesuo Danutė Balaišienė ir jos artimieji, saugantys kūrėjo Dano atminimą ir puoselėjantys savo svajones čia, gimtojo Ažusienių kaimo erdvėse…

Garbingus svečius po rajoną lydėjo istorikai, LKRS Rokiškio skyriaus nariai Valius Kazlauskas ir V. Gasiūnas, kelionę prisiminimais apie brolį pildė jo sesuo Danutė. Sukosi laikrodžio rodyklė, kelionė neprailgo, keliautojus savo gniaužtuose laikė talentingo bendraminčio Dano aura. Kai Žiobiškio kapinėse aplankėme Dano ir jo artimųjų kapus, garbingi svečiai tarstelėjo: „Neaplankėme Dano gyvo, tai bent jau mirusį…“ Po šių žodžių eidama per kapines suglumau: ar daug bendrakursių, kurie stengiasi įamžinti kurso draugų atminimą? Juk daug įvykių, reiškinių ir  kilnių žmonių darbų guli po storu užmaršties dulkių sluoksniu. Guli, ir tiek…

Grupelė svečių ir rokiškėnų užsuko į Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, susitiko su šios bažnyčios klebonu Virginijumi Šimukėnu, grožėjosi bažnyčios architektūra ir jos meniškumu. Kūrėjai paliko į miškų glėbį įsisupusį Žiobiškio kraštą. Prisiminimai ir įspūdžiai apie šią išvyką išliks ne tik atmintyse, bet ir rašytiniuose šaltiniuose.

Po susitikimo bendravimas su D. Kairio kurso draugais nenutrūko. Prasmingą bendrystę sustiprina telefono skambučiai, žinutės, elektroniniai laiškai ir knygos su autografais, kurios papildo gimnazijos Lituanistikos centro kolekciją.

Godžiai toliau skaitau dovanotą gerbiamo J. Laurinavičiaus knygą „Kaišiadorių krašto šviesuoliai“. Leidinyje surandu įdomios informacijos apie Lietuvos etnografą, LKRS narį, buvusį Rokiškio krašto muziejaus direktorių Stasį Daunį, apie švietėją, knygnešį, aktyvų visuomenininką Juozapą Petrulį, kilusį nuo Audros kaimo, bet apie tai jau kitoje „Akcentų“ rubrikoje…

Taip ir vaikšto po žemę susipriešinimas, prisitaikymas ir kuklumas. Mes irgi vaikštome tais pačiais keliais. Tik stabtelėję susimąstome, analizuojame, kiek žmogaus nužingsniuota, nukeliauta, kaip profesionaliai poezijos tekstuose nugludinti žodžiai, kokios nepaprasto grožio metaforos, koks subtilus jų skambesys. Visuomet lieka kažkas neišsakyta. Šį kartą neišsakyta kukliajam Danui. Rokiškėnai nepamiršta D. Kairio ir šiandien, o rajono kūrėjai skiria jam dedikacijas, prisimena per literatūrinius renginius. Svarbiausia, kad tai daroma iš širdies… Dažnai susipriešinimas ir prisitaikymas ant pjedestalo užsiropščia patys, o talentingumui ir kuklumui reikia padėti…

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie