– Per pastaruosius trejus metus Jūsų gyvenime – vien neeilinės datos. 2021 m. suėjo kunigavimo dvidešimtmetis, pernai – dešimtmetis, kaip esate paskirtas į Obelių Šv. Onos, Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo, Kriaunų Dievo Apvaizdos parapijas. Be to, atvažiuojate aukoti šv. Mišių į Skemų socialinės globos namų koplyčią. Šių metų kovo 15-ąją šventėte 55 metų sukaktį. Kokiose kitose parapijose tarnavote per daugiau kaip 20 metų?
– Kaip klebono – tai antra vieta. Vienuolikoje parapijų buvau vikaras.
– Kartais pasirinkimus lemia šeima arba kiti labai artimi žmonės. Kas lėmė Jūsų pasirinkimą tapti kunigu?
– Nežinau, kas lėmė, nes pašaukimas visada yra slėpinys. Mano tėvas buvo netikintis, netgi labai didelis tikėjimo ir bažnyčios priešininkas. Mamos tėvai – tikintys. Senelis labiau religingas, o močiutės tikėjimas ne vien religiniu jausmu, bet ir protu grįstas. Ji daug kuo domėjosi. Kai tapo našlaite, jos krikšto mama nuvežė ją į Ukmergę. Močiutė prieš Didįjį karą 10 metų tarnavo vokiečio, plytų-koklių fabriko savininko namuose kambarine, išmoko vokiškai, mokėjo lenkiškai, rusiškai. Ji viskuo domėjosi: visos žinios turėjo būti išklausytos (ir „Amerikos balsas“), perskaitytas žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, laikraščiai. Močiutė mane dešimtmetį išmokė giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Apie tikėjimą ji visuomet norėjo sužinoti kuo daugiau, keldavo klausimus, kodėl nėra tarp krikščioniškų konfesijų vienybės, kaip atsirado įvairių Bažnyčių skirtingos apeigos ir pan. Senelis klausimų nekeldavo ir viską priimdavo taip, kaip yra, turėjo labai gilų sakralumo, šventumo jausmą. Atostogas leisdavau pas juos, kaime Širvintų rajone. Matydavau visą jų gyvenimą: iš ryto atsikelia, apsirengia, trumpai pasimeldžia, tada eina dirbti. Kepdama blynus, savais žodžiais močiutė pasakodavo apie arkangelą Gabrielių, apie į Egiptą brolių parduotą Juozapą. Kai tik pasitaikydavo proga, – vis apie tikėjimą, bet ne primygtinai, o tarsi perduodama tai, kas jai labai brangu. Matydavau juos namie kartu besimeldžiančius, giedančius kantičkas, o iki Trijų Karalių – kalėdines giesmes. Sekmadieniais seneliai lankydavo bažnyčią. Senelis nerimaudavo iš pat ryto: greit atlieka darbus, tada kaičia vandenį, prausiasi, skutasi, apsirengia šventiškesniais drabužiais ir sėdi, laukia, kada metas eiti į bažnyčią. Aš irgi įsiprašiau ir, būdamas 12 metų, pirmąkart nuėjau į kaimo bažnyčią. Seneliai bijojo, kad nesužinotų mano tėvas… Bažnyčioje patyriau kažką nepalyginamai stipriau nei namuose, kai seneliai giedodavo kantičkas. Jaučiaus lyg būčiau ne šioje žemėje, o ten, kažkur, kur pasiekia tik mūsų maldos.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Tikri patyrimai visada idomiausi. Net ir laikrastis turi sviesti zmones kelti bendra kultura morale ir aukstas idejas. Sis kunigas puikus pavyzdys zm. gelmes vertybiu issilavimo dermes!