Geriau iš anksto žinoti, kokios paramos reikia
„Kai kurie žmonės mūsų dar ieško senoje vietoje, ten palikome nuorodas, kur persikėlėme“, – sako Raudonojo Kryžiaus draugijos Rokiškio skyriaus vadovė Jurgita Erslovienė ir rodo naujas patalpas. Jos yra Rokiškyje, Vytauto g. 25. Ten pat, kur įsikūrusi daugeliui gerai žinoma Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija. Pro kurį įėjimą eiti, sufleruoja ir iškaba, ir Raudonojo Kryžiaus draugijos vėliava – raudonas kryžius baltame fone.
Įėjus į vidų, stačiais laiptais tenka kopti į antrą aukštą. Čia, dviejuose kambariuose, ir dirbama. Ar vyresnio amžiaus žmonėms ne per sunku pakilti, juk ateina ir prašantys, ir galintys padėti? Pasak Jurgitos, daug dalykų įmanoma išspręsti telefonu, internetu, o patogumui kitoje pastato pusėje yra liftas. „Mūsų patalpos nedidelės, todėl suaukotus drabužius, apavą ar kitus daiktus savo patalpose sutiko priglausti Rokiškio „Caritas“. Nuolat palaikome ryšį su jo vedėja Dangira Šatiene, – pasakoja vadovė ir akcentuoja, jog šiuo metu aktyvios rinkliavos nebeskelbia. – Nebeturime tiek vietos, kad visą dovanojamą žmonių gerumą surinktume ir sandėliuotume. Kas geriau? Sandėliuoti ar surinkti ir tuojau pat išdalinti pagal poreikius?“
Galintys duoti turėtų kreiptis ir pasakyti, ką gali paaukoti. Jų parama bus įtraukta į sąrašą ir susisiekta tuomet, kai atsiras, kam tokios pagalbos reikia. Pavyzdžiui, neseniai taip surasta maudymo vonelė vaikui.
Laukiama drabužių ir apavo, kurie tinka pagal sezoną, yra nauji arba tik vos padėvėti. Artėja vasara, tad tiek stokojantiems rajono žmonėms, tiek atvykusiems ukrainiečiams labiausiai reikės vasarinės avalynės, lengvų bei sportinių drabužių.
Kas vyksta?
Raudonojo Kryžiaus patalpose vyksta pirmosios pagalbos kursai. Juos veda buvusioji Rokiškio skyriaus vadovė Regina Sketerskienė. Jurgita džiaugiasi, kad ji su vyru Jonu prisijungia prie savanorių ir juokauja: „Sakau – jei ne Jonas, tai sugriūtų mūsų skyrius, nes jis tai baldą suremontuoja, sutvirtina, tai pašluoja greičiau nei moteris.“
Tikimasi, kad artimiausiu laiku įsibėgės „Stiprios šeimos“ programa, tačiau dar nėra apmokytų savanorių.
Tvirtai veikia programa „Šilti apsilankymai“. Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip pusė milijono vyresnių kaip 65 metų žmonių, kas trečias senjoras gyvena vienas, tad vienišumas – daugelio jų palydovas. Ši programa skirta jiems – retai išeinantiems iš namų, neturintiems artimųjų ar draugų. Vienišumas – tai ne tik jausmas. Jis sukelia didelę emocinę žalą ir fizinę žalą. Iš to atsiranda ligų. Psichologų teigimu, vieniši žmonės dažniau suserga depresija, jaučiasi neįdomūs, nereikalingi, užmiršti.
Šiai programai bei kitoms veikloms reikia savanorių.
„Šilti apsilankymai“ – abipusė nauda
Girdisi nuomonių, jog draugija labiau rūpinasi ukrainiečiais nei savais žmonėmis. Tokią nuomonę vadovė paneigia. Jos manymu, toks požiūris atsirado dėl to, kad parama Ukrainai pradėta telkti staiga ir keletu krypčių, o su vietiniais dirbama nuolat.
„Draugijos savanoriai per „Šiltus apsilankymus“ neatneša sriubos. Mūsų tikslas – kad senjoras pakiltų nuo lovos ir tą sriubą išsivirtų pats ar drauge su savanoriu. Mažiname vienišumo jausmą, padedame jiems užsiimti malonia veikla, paskatiname, išklausome. Tačiau nedirbame socialinio darbo. Savanorystei amžiaus cenzo nėra. Jei tau 70–90 metų, bet turi energijos, noro ir laiko, tai ir prisijunk. Kas geriau už tave gali žinoti, ko reikia tokio amžiaus vienišiems senjorams?“
Jurgita siūlo savanoriauti ir tiems, kurie patiria tuščio lizdo sindromą – vaikai studijuoja, anūkų dar nesulaukė, taigi geriausia rūpestį nukreipti į kitus.
Trūksta savanorių
„Kam reikia pagalbos, tie mus greitai suranda. Didžiausias galvos skausmas – kaip padaryti, kad rastų norintys savanoriauti. Dirbu tik nuo kovo 1 d., tebeieškau būdų, kaip juos prisikviesti. Taip sutapo, kad pirmiausiai draugystė užsimezgė su Rokiškio J.Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio jaunimu, kurie pasisiūlė padėti vykstant karui Ukrainoje. Tarp savanorių yra ir senjorų (vyriausiam apie 80 metų), ir dirbančių mamų. Šiuo metu sistemoje užregistruota apie 60 savanorių. Dauguma – merginos ir moterys“, – sako Jurgita. Visgi jų nepakanka dar platesnei veiklai.
Visus, norinčius tapti savanoriais, kviečia registruotis internetu www.redcross/savanoriaukite. Tačiau tikru savanoriu tapsite tik išklausę nuotolinius bazinius (įvadinius) mokymus, kurie vyksta dažniausiai po darbo. Juos veda programų kūrėjai, vadovai. „Juos išklausius, nėra egzaminų ar testų, – ramina Jurgita. – Paskui įvairūs mokymai vyksta reguliariai, pagal žmogaus polinkius ir norus, kaip ir kiekviename darbe.“
Ji pabrėžia, kad prasidėjus karui Ukrainoje, dalis žmonių registravosi savanoriais, tačiau neatkreipė dėmesio, jog registruojasi tik tai krizei įveikti, taigi automatiškai Raudonojo Kryžiaus savanoriais netapo, tam būtina registruotis minėtame tinklalapyje.
Raudonąjį Kryžių surado ankstesniame darbe
Pačiai Jurgitai rūpinimasis kitais, ko gero, duotas iš prigimties. Sąlytį su Raudonuoju Kryžiumi rado per tiesioginį darbą ankstesnėje darbovietėje. Nebuvo taip, kad susidomėtų kur nors perskaičiusi informaciją arba kas nors būtų kvietęs. Todėl dabar, kad pritrauktų kitus, ieško įtaigių informacijos skleidimo būdų, bendrauja su kitomis labdaros organizacijomis. Ji teigia: „Mes nesame konkurentai, kiekviena labdaros organizacija turi savo nišą.“
Reikalingi visur
Daugelis sako, kad norėtų, tačiau neturi laiko savanorystei, abejoja dėl savo sugebėjimų. Tokių Jurgita paklausia – kaip jie įsivaizduoja, kiek laiko tam reikia, nes pas senjorą gali užsukti ir eidamas pasivaikščioti, o gerdamas kavą namuose, gali tam vienišam žmogui paskambinti.
Savanoriai reikalingi ne tik rajono centre, bet ir miesteliuose, kaimuose, nes atokesnės vietovės tuštėja, jose daugėja vienišų senjorų. Vadovė važiuoja į seniūnijas ir kviečia savanoriauti.
Geras jausmas padėti kitiems
Į Raudonojo Kryžiaus veiklą įsijungia Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio moksleiviai. Pristatydama tris iš jų, padalinio socialinė pedagogė Jurgita Adomavičienė minėjo, jog šie moksleiviai patys aktyviausi tiek savanorystėje, tiek mokykloje. Jie domisi daugeliu dalykų. Tai, matyt, yra viena iš priežasčių, dėl ko imasi savanoriauti.
Viena iš jų – Rusnė Vainiūnaitė. Tapti nuolatine savanore ji galvojo dar prieš karantiną, o sumanymą įgyvendino prieš plačiai nuskambėjusią Ukrainos palaikymo akciją, kada šiai šaliai buvo renkamos aukos, labdara. Taigi pirmoji veikla ir vyko per šią akciją. Rusnė skaičiavo ir rūšiavo suaukotas prekes, kiekius suvedė į kompiuterį. Teko padirbėti dvi dienas po 2 ir 3 valandas. Paklausta, kokių emocijų patyrė iš aukojančių žmonių, ji sakė, kad tie pokalbiai buvę labai trumpi, kai kurie žmonės dėkojo savanoriams už tai, kad jie šiai veiklai skiria laiko. „Geras jausmas padėti kitiems“, – taip savanorystę apibūdino Rusnė.
Julija Streikutė išskyrė tris dalykus, atvedusius į savanorystę – mergina turi nemažai laisvo laiko, tad mažais darbais nori prisidėti prie kitų žmonių gerovės, be to, norisi užmegzti naujų pažinčių. Ukrainos palaikymo akcijoje ji dalijo skrajutes, teikė informaciją, kaip ir ką galima aukoti. Daugelis žmonių skrajutes paimdavo, kai kurie mandagiai atsisakydavo, treti paaiškindavo, kad vienu ar kitu būdu jau prisidėjo.
Skrajutes dalino ir Vykintas Strungys. Pasak J. Adomavičienės, iš Raudonojo Kryžiaus vadovės ji girdėjo pastebėjimų, kad šis vaikinas pritraukė daug žmonių savo šypsena ir komunikabilumu. Tai ką sakydavo Vykintas? „Kalbėjau tą patį, ką ir visi, tik labai garsiai ir linksmai. Sulaukiau teigiamos reakcijos“, – paaiškina gimnazistas. O kokių emocijų pats patyrė, ką pastebėjo? „Supratau, kad yra labai skirtingų žmonių, – vieni draugiškesni, linkę bendrauti, kiti griežtesni“, – sako Vykintas. Jis, kaip ir Julija, dar tik planuoja tapti nuolatiniais savanoriais.
Projektą iš dalies remia:
