Asmeninių archyvų nuotr.

Trapią gėlę nupūs penkiolikmečio „Kvk“?..

Greta Minkevičiūtė

Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino šimtukininkė

– Gavote maksimalų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimą. Ar daug pasiruošimo tam prireikė? Ši sritis jūsų mėgstama, todėl gilinotės „ne iš reikalo“?

– Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui ruošiausi „iš reikalo“. Negaliu domėjimosi literatūra tapatinti su pasiruošimu egzaminui, nes viena yra skaityti be tikslo ir rašyti apie tai struktūruotu būdu, kita yra nagrinėti pirmą kartą atsiverstą kūrinį, ieškant informacijos savo argumentams paremti. Kitaip tariant, „mėgaujuosi šiuo tekstu“ ir „turiu gauti gerą rezultatą, todėl skaitau“ skiriasi ketinimu, kuris keičia požiūrį į literatūrą. Visgi tai nereiškia, kad visi mokykloje nagrinėjami kūriniai buvo neįdomus ar jais nesimėgavau. Tai taip pat nereiškia, kad į mėgavimąsi literatūros kūriniu neįeina analitinis elementas.

– Kuo jums svarbi lietuvių kalba?

– Lietuvių kalba man yra geriausias būdas išreikšti save. Kadangi šiuo metu savanoriauju Rumunijoje, beveik visąlaik kalbu angliškai. Nors jaučiuosi patogiai komunikuodama užsienio kalba, tai jokiu būdu neatstoja visiškos laisvės pojūčio šnekant lietuviškai. Mano atveju puoselėjimas atsirado pajutus trūkumą. Gana dažnai telefonu kalbuosi su draugais iš Lietuvos – tai yra geriausi dienos pokalbiai ir leidžiu jiems tai žinoti.

– Daugelis žmonių rašydami žinutes vartoja žodžių trumpinius, veidukus, ženklus. Ar pastebite tai tarp bendraamžių?

– Ir mano draugai, ir aš pati dažnai taip rašau. Žinutės forma priklauso nuo žmogaus, su kuriuo bendraujame, situacijos, kurioje esame bendraudami ir pokalbio konteksto. Dažniausiai tai visiškai neformalūs pokalbiai, po jų seka skambutis, pasidalijimas vaizdo įrašu, pranešimas mamai, kad parduotuvėje neradai, ko ji prašė, arba, pavyzdžiui, greitas atsakas „Db ngl“ (Dabar negaliu kalbėti, peržiūrėti, ką man ką tik atsiuntei). Susirašinėjimo kultūra skiriasi nuo realaus pokalbio ir, manau, mano bendraamžiai tai pastebi ir supranta.

– Ar neatsitinka taip, kad dėl trumpinių ar ženklų tenka pasukti galvą, ką norėta pasakyti?

– Susirašinėjant labai daug ką reiškia veidukai. Nors savo mintis išreiškiame žodžiais, tai tik maža dalis mūsų komunikavimo. Reikia intonacijos, veido išraiškos. Veidukai, ženklai SMS pokalbiui suteikia to gyvumo, kuris padeda geriau suprasti kito nuotaiką, ketinimus. Išimtis – jei žinutės pabaigoje matau dešimtis skirtingų veidelių. Tokiu atveju palieku žmogų išsiaiškinti pačiam.

– Kaip manote, kodėl svarbu net žinutėse vartoti taisyklingą lietuvių kalbą?

– Skatinimu žinutėse vartoti taisyklingą lietuvių kalbą siekiama ją puoselėti. Būčiau hipokritė, jei tai propaguočiau. Kartais norisi susirašinėti taisyklingai, kartais visiškai nesvarbu, ar rašai „Zinau“ ar „neŽinau“. Į lietuvių kalbą žiūrima kaip į trapią gėlę, kurią, tikėtinai, nupūs penkiolikmečio „Kvk“ (Ką veiki?), bet, tikiu, ji stipresnė, nei yra manoma. Mes be jos negalim.

Kai kuriuos žinučių „kodus“ reikia iššifruoti

Goda Gudgalytė

Rokiškio rajono moksleivių tarybos prezidentė

– Ar jums patinka lietuvių kalbos pamoka?

– Lietuvių kalba man yra vienas iš mėgstamiausių mokomųjų dalykų. Kiek save pamenu, visada buvau apsikrovusi knygomis ir daug skaičiau nuo mažų dienų. Meilė knygoms auga kartu su manimi. Lietuvių kalbos pamokos sužadino manyje norą rašyti, dar pradinukė ėmiau kurti istorijas, „knygas“, romanus ir įvairaus stiliaus pasakojimus.

Penktoje klasėje susipažinau su būsima savo auklėtoja – Jolanta Auguliene. Ji jau septintus metus yra mano lietuvių kalbos mokytoja. Besimokant pas Jolantą, sužydėjo noras labiau pažinti gimtąją kalbą ir dar labiau ją pamilti. Lietuvių kalbos pamokos man visada patiko, nes sužinau ne tik gramatikos taisyklių, bet ir būdų, kaip kurti raiškius tekstus, sužinau istorinių faktų, nagrinėjame ne tik klasikinius literatūros kūrinis, bet ir straipsnius, interviu, interpretuojame savo mintis. Lietuvių kalbos pamokos man yra turbūt geriausias savirealizacijos būdas. Sekasi neblogai. Galbūt  pasitaiko minčių dėstymo problemų, kartais jų turiu tiek daug, kad visai pamirštu gramatikos taisykles, o kablelius sudėlioju ne ten, kur turėčiau.

– Ar puoselėjate gimtąją kalbą? Kaip tai išreiškiate?

– Galvodama apie gimtosios kalbos svarbą savo gyvenime, prisimenu XVI a. rašytoją M. Daukšą, kuris apibrėžė tautinės tapatybės sąvoką, kaip neįsivaizduojamą be „tėvų žemės, papročių ir kalbos“. Gimtoji kalba yra pats unikaliausias dalykas kiekvienos tautos sampratoje, ir tai mes turime gerbti ir puoselėti.

Gimtąją kalbą puoselėju, manau, visais paprastais būdais: kalbu lietuviškai, skaitau lietuvių literatūrą, domiuosi mūsų kalbos istorija, dalyvauju konkursuose ar renginiuose, kurie yra skirti gimtajai kalbai, kuriu ir rašau lietuviškai. Turbūt praeities šviesuoliams tai atrodytų maži darbeliai, toli gražu iki jų didelių žygdarbių…

– Ar pastebite, kad kinta rašytinė kalba – vartojama daugiau trumpinių, o emocijos išreiškiamos veideliais ir ženklais?

– Gyvename globaliame pasaulyje. Tiesa ta, kad gyvą bendravimą, ypač šiuo pandemijos laikotarpiu, keičia susirašinėjimai virtualioje erdvėje. O ten retas kuris varginasi rašyti taisyklingai.

– Ar visuomet suprantate žinutės turinį, kai jame vien trumpiniai, ženklai ir veidukai?

– Pasitaiko, kai kuriuos žinučių „kodus“ reikia iššifruoti. Tai įprastas jaunų žmonių bendravimas. Suprasti viską, ką norima pasakyti, nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti.

– Kokia jūsų žinučių kalba? Ar vartojate trumpinius, ar nepamirštate nosinių?

– Viskas priklauso nuo aplinkybių ir to, su kuo bendrauju. Kartais, kai reikia atsakyti greitai, mano žinutėse taip pat pasipila trumpiniai ir „pamirštos“ nosinės. Kai bendrauju su draugais, taip pat ne visada rašau gramatiškai taisyklingai, bet vieni kitus puikiai suprantame. Jeigu bendrauju su suaugusiais, mokytojais, mažiau pažįstamais bendraamžiais, moksleiviais, kurie priklauso mokinių savivaldai, ar su kitais mokiniais, su kuriais bendraujame tam tikrais „rimtesniais“ tikslais, stengiuosi rašyti nepalikdama trumpinių ar klaidų.

– Kokių privalumų įžvelgiate net ir trumpąsias žinutes rašyti taisyklingai?

– Taisyklingai rašydami žinutes geriname gimtosios kalbos įgūdžius. Tai vienas iš privalumų. Visa ši praktika gali praversti ateityje, pradedant egzaminu, baigiant darbo paieškomis. Mokytojai nuolat kala į galvą, kad ateityje, kai ieškosime darbo ar kursime projektus, mums reikės rašyti taisyklingai, antraip niekas į mus rimtai nežiūrės.

Kas tinka virtualiame susirašinėjime, netinka oficialiuose raštuose

Jolanta Augulienė

Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

– Jaunimas stengiasi kuo greičiau perteikti mintį – žinutes rašo trumpiniais, ženklais, veidukais ir kitais jaustukais. Ar jūs pastebite tai per pamokas?

– Pačiuose mokinių darbuose veidukų ar kitų jaustukų nelabai pasitaiko. Tiesa, kartais kai kas po rašiniu ar kitu rašto darbu nupiešia šypsenėlę. Įvairūs jaustukai dažnesni tapo dabar, kai dirbame nuotoliniu būdu, kai darbus reikia siųsti mokytojui. Mokinys parašo trumpą laiškelį su prierašu, kieno tai darbas, kartais atsiprašo, kad šiek tiek vėluoja ar kad ne viską parašė, kartais palinki geros dienos ir prideda kokį nors veidelį ar šypsenėlę. Manau, kad čia tikrai nieko blogo, visai smagu gauti tokį linksmą laiškelį. Jeigu kalbėtume apie trumpinius, tai prie jų aš priskirčiau taškų nerašymą ant ė bei s, z, c vartojimą vietoje š, ž, č. Šis įprotis jau pereina ir į rašto darbus mokykloje. Tokių „šveplų“ tekstų tikrai pasitaiko ne viename darbe.

– Ar toks įprotis skurdina mokinių rašytinę ir sakytinę kalbą?

– Jeigu kalbėtume apskritai apie įprotį trumpinti žodžius, tai galiu pasakyti, kad tai – baisus reiškinys. Aš nieko prieš, jei tai būtų tik žinutėse, juk iš tiesų nieko tokio, jei vietoje „gerai“ parašysi „ok“. Problema yra ta, kad įpratę prie greitumo ir trumpų žinučių nebemokame išplėtoti minčių, argumentuoti. Net kai testo klausimas prašo papasakoti plačiau, kartais teparašomas vienas sakinys. Kai paklausi, kodėl nepasakojo plačiau, išgirsti atsakymą: „Tai kad viską pasakiau.“ Nebepastebimos smulkmenos, detalės. Iš tikrųjų kai kuriems mokiniams jau sunku rutulioti mintis. Dingsta kalbos vaizdingumas. Skaitai rašinį ir stebiesi, kad bent penkiuose sakiniuose iš eilės vartojamas tas pats žodis, nesistengiama paieškoti sinonimų, vaizdingų palyginimų, epitetų. Sunku reikšti mintis ne tik raštu, bet ir žodžiu. Net ir apie perskaitytą knygą kai kurie tegali pasakyti vos vieną kitą sakinį. Tada per pamoką bandai prakalbinti. Ragini išsakyti savo nuomonę, ją pagrįsti. Patikėkite, šiais laikais tai tikrai nelengvas darbas. Neretai išgirsti atsakymą: „Nežinau.“ Žodžiu, nenoriu kalbėti, atsikniskit. Vėl bandai… Stengiesi įrodyti, kad kai išmokstama laisvai kalbėti, tampa lengviau gražiai sudėlioti mintis raštu.

– Kokių privalumų įžvelgiate naudojant vaizdinius simbolius žinutėse?

– Kaip minėjau, visai smagu gauti laiškutį su kažkokiu simboliu. Tai, manau, tikrai nieko blogo. Pradžiugina ir širdutės simbolis po parašyta žinute. Įvairūs jaustukai, šypsenėlės atstoja mūsų jausmus. Juk kai bendraujame gyvai, savo reakcijas išsakome ne tik žodžiais, bet ir mimika: tai susiraukiame, tai nusišypsome. Ko gero, juokinga būtų, jei po kiekvienos susirašinėjimo žinutės rašytume: „Man labai patiko šie tavo žodžiai.“ Plačią šypseną atstoja širdutė. Žodžiu, reikia mokėti atsirinkti, kur kokius ženklus vartoti. Kas tinka virtualiame susirašinėjime, netinka oficialiuose raštuose.

 

 

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: