Kompiuteriniai žaidimai: nuo pingpongo iki uždirbtų milijonų

Kryžiukai-nuliukai

Apie 1950-uosius  kompiuterių mokslininkai pradėjo gaminti primityvius žaidimus, tokius kaip „kryžiukai-nuliukai“. Bene vienu pirmuoju tikru kompiuteriniu žaidimu būtų galima pavadinti 1961-aisiais sukurtą „Spacewar!“: kompiuterio ekrane atvaizduotos primityvios linijos ir taškai atstojo kosminius laivus ir asteroidus. Nors kompiuteris tuo metu kainavo daugiau nei 120 tūkst. dolerių, o jų pagaminta buvo vos 53 vienetai, tai nesutrukdė atverti žmonių vaizduotę ir įkvėpti ateities žaidimų kūrėjus.

1970-aisiais buvo pristatytos pirmosios konsolės žaisti namuose ir vienas žinomiausių visų laikų žaidimų „Pong“, arba pingpongas. 1980-ieji mums davė tokią kultinę klasiką kaip „Tetris“, puikiai žinomą „Donkey-kong“ ir du bene žinomiausius visų laikų kompiuterinių žaidimų veikėjus – santechniką „Mario“ ir geltonąjį viską valgantį „Pac-Man“.

Lietuvoje ši laisvalaikio pramoga pagreitį įgavo tik 1990-ųjų pradžioje. Bene populiariausia žaidimu konsole mūsų šalyje tapo Rusijos rinkai skirta ir Taivane pagaminta „Nintendo Entertainment System“ kopija „Dendy“. Ji tuo metu kainavo daugiau nei šimtą litų. Turbūt visi puikiai atsimena Gariūnų turguje ar kokioje parduotuvėje iš tolo šviečiančias ryškios geltonos spalvos „disketes“, kurių kaina svyravo nuo 10 iki 25 litų. Tai bene ryškiausias mano kartos žmonių, gimusių vėlyvaisiais 80-aisiais ar ankstyvaisiais 90-aisiais, prisiminimas, susijęs su kompiuteriniais žaidimais.

Didesnė nei Holivudas

2000-aisiais išleista „Playstation 2“ tapo geriausiai parduodama visų laikų konsole, visame pasaulyje jos parduoda daugiau nei 155 mln. vienetų. O štai 2004-aisiais pasaulį išvydęs asmeniniams kompiuteriams skirtas žaidimas „World of Warcraft“ bene labiausiai pakeitė žmonių gyvenimus. Šis žaidimas tapo ir liko lyg antraisiais namais daugiau nei dešimtims milijonų žmonių.

Nors filmų ir muzikos industrija atsirado kur kas anksčiau, kompiuterinių žaidimų industrija yra net kelis kartus didesnė. Paprastai tariant – kompiuterinių žaidimų industrija yra didesnė nei Holivudas. Tai puikiai pavaizdavo 2013-aisiais išleistas „Grand Thieft Auto 5“ žaidimas, kuris vos per pirmąsias tris dienas uždirbo daugiau nei milijardą JAV dolerių jo kūrėjams. Tai bene 150 mln. daugiau nei didžiausia visų laikų filmo premjera.

Visgi geriausiai parduodamu visų laikų žaidimu laikomas „Minecraft“, itin mėgstamas šiandieninių vaikų. Šio žaidimo parduota daugiau nei 200 mln. vienetų. „Minecraft“ – lyg didelė smėlio dėžė, pilna lego kubelių. Žaidėjai gali kurti, statyti pastatus ar net ištisus miestus, ieškoti sau maisto ir taip bandyti išgyventi kuo ilgiau. Šis žaidimas neretai naudojamas kaip mokomoji priemonė vaikams, „Minecraft“ skatina kūrybingumą, komunikaciją, problemų sprendimą.

Milijoninės sumos žaidėjams

Ar žinote, kad žaidimo „Dota 2“ čempionato finale pagrindiniams prizams buvo skirta daugiau nei 34 mln. JAV dolerių? 2019 m. Europos komanda, kurią sudarė penki nariai, pasidalijo daugiau nei 15 mln. JAV dolerių. Ir tai – tik lašas jūroje.

Žaidimų industrija, kaip ir įprastas sportas, turi savo šaką, paprastai vadinamą „esportu“. Čia taip pat grumiasi pavieniai žaidėjai ar komandos, kad galėtų vadintis geriausiais pasaulyje. „Esporto“ žaidėjai, pasirašę kontraktus su rėmėjais ar komandomis, uždirba milijonus ar net dešimtis milijonų per metus, o šiuos sportininkus remia tokios įžymios pasaulio firmos kaip „Red Bull“, „Coca-Cola“ ar net automobilių gamintojai „Honda“.

Kitas itin populiarus pasaulyje dalykas – kompiuterinių žaidimų transliacijos. Tiesioginės transliacijos internetu užkariauja vis daugiau širdžių. Žaidėjas gali bendrauti su savo žiūrovais, kalbėtis su jais įvairiomis temomis ar kitaip pritraukti dėmesį. Transliacijas stebi tūkstančiai ar net šimtai tūkstančių žiūrovų. Žmonės, palaikydami savo mėgstamą transliuotoją, gali paaukoti jam pinigų ir taip atsidėkoti. Žaidėjai pasirašo sutartis su įvairiomis firmomis, kurios juos remia, o iš žmonių aukų per mėnesį uždirba milijonus JAV dolerių vien už tai, kad kiekvieną dieną įsijungia kamerą ir žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Taigi gerai uždirbti gali ne tik žaidimų ar kompiuterių kūrėjai, bet ir paprastas „mikliarankis“ geros reakcijos ar tiesiog charizmatiškas žmogus, jei sudomina žiūrovą.

Rokiškėnai apie kompiuterinius žaidimus

Tomas Maskaliovas jau aibę metų žaidžia kompiuterinius žaidimus.

„Žaisti pradėjau būdamas trylikos, man jau 39-eri, o šio laisvalaikio neatsisakau. Mano pirmasis žaidimas, kaip ir daugelio pradedančiųjų, buvo klasikinis „Tetris“, o vėliau ju sekė pirmosios aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų konsolės – klasikinės „Mario“ ir „Battle tank“, paprasčiau vadinamos tiesiog „tankiukais“. Nors teko žaisti ir asmeniniu kompiuteriu, pirmenybę skiriu konsolėms. Esu didelis „Sony PlayStation“ gerbėjas, turėjau visas išleistas šios firmos konsolės nu pačios pirmosios, o šiuo metu jau žvalgausi į naująją penktąją versiją“, – pasakoja pašnekovas.

Paklaustas, kodėl jį taip traukia kompiuteriniai žaidimas, T. Maskaliovas atsako paprastai: „Tai lyg filmas ar knyga, kur siužete aktyviai dalyvauji ir pats.“

„Kiekvienas turi savo pomėgių ir aistrų. Kai kam patinka važinėti dviračiu – tokie pradėjo nuo vaikiško triratuko, o suaugę perka iš anglies pluošto pagamintą dviratį už šešis tūkstančius eurų. Tai tiesiog hobis, kuris man vis dar neatsibosto ir nemanau, kad artimiausiu metu atsibos“, – sako Tomas.

Jis yra iš tų žaidėjų, kurie renkasi žaisti vieni, o mėgstamiausi – veiksmo ir nuotykių žaidimai, kurie įtraukia savo istorija, grafiniu pateikimu, herojaus valdymu ir daugeliu kitų aspektų. „Jautiesi lyg skaitydamas knygą ar žiūrėdamas ilgą filmą, skirtumas tik tas, kad pats jame aktyviai dalyvauji ir kartu išgyveni šimtus skirtingų pasaulių ir gyvenimų. Kaip sakė rašytojas Džordžas R. R. Martinas, „aš gyvenau tūkstantį gyvenimų ir mylėjau tūkstantį žmonių, aš keliavau per tūkstantį pasaulių ir mačiau užgęstančias žvaigždes, nes aš skaičiau“. Šiuo atveju paskutinį žodį reikėtų pakeisti į „žaidžiau“. Manau, daugelis žmonių žaidžia būtent dėl tokių potyrių. Kompiuterinių žaidimų industrija ateityje niekur dings, atėjo ir lieka ilgam“, – įsitikinęs T. Maskaliovas.

Ar teko prie konsolės sėdėti per naktis? Tomas tikina, kad jam nė karto neteko žaisti ištisą naktį. „Be pertraukos esu žaidęs geras aštuonias valandas. Tai daugiausiai. Ir tai net nebuvo mano mėgstamiausių žaidimų serija. Visų laikų mano mėgstamiausias žaidimas – „Tomb Rider“, arba „Kapų plėšikė“. Pagal šią žaidimo seriją yra išleisti keli filmai“, – pasakoja Tomas.

O kokia įsimintiniausia šio hobio akimirka? „Kai paskaičiavau, kiek pinigų esu išleidęs žaidimams…“ – juokiasi pašnekovas.

Kęstutis Puriuškis kompiuterinius žaidimus žaidžia jau daugiau nei dvidešimt metų.

„Jei gerai pamenu, pirmasis mano žaidimas buvo „Galaxy Invaders“, labiausiai į atmintį įstrigęs – „Battle tank“, arba tiesiog „tankiukai“, pirmoji įsigyta konsolė – „Sega Mega Drive 2“, – sako pašnekovas.

Šiais laikais žaidimų ir įrenginiu pasirinkimas yra begalinis. O ir patys žaidimai skirti įvairiaus amžiaus žmonėms. Požiūris, kad kompiuteriniai žaidimai skirti tik vaikams – pasenęs. Atkreipkite dėmesį, ne vienas skirtas vyresniems nei 18-os. Dauguma mano pažįstamų į tai įsitraukę. Aš ir pats niekada neapleidau žaidimų, daugiau ar mažiau žaidžiu juos visą gyvenimą“, – pasakoja pašnekovas.

Kęstutis vieno žaidimo pasaulyje su draugais užsibuvo beveik trejus metus. „Tai buvo „Lineage 2“. Nemigos naktys, milijonai nužudytų monstrų, surasti nauji draugai, pažįstami… Tai išties nepakartojami laikai. Ilgiausia žaidimų sesija truko beveik 35 valandas. Tikrai nekartočiau ir kitiems nerekomenduoju… Visgi tai puikus pavyzdys, kaip kompiuteriniai žaidimai „užkabina“, – sako pašnekovas.

Jo mėgstamiausias – „Half-Life 2“. 2004 metais tai buvo lyg šviežio oro gurkšnis. „Tai žaidimas, kuris iki šio turi sekėjų, nors technologijos keičiasi ne metais, o mėnesiais“, – pasakoja K. Puriuškis.

Pašnekovas taip pat mano, kad kompiuterinių žaidimų industrija niekur nedings. „Niekada nepasieksime tobulumo piko, visada bus kur tobulėti, tarkim, ealistiškesnė grafika ir pirmuosius žingsnius žengianti virtuali realybė. Manau, kad žaidimų kūrėjai vis dar turi daugybę mums nepapasakotų istorijų, neištyrinėtų pasaulių ir veikėjų, su kuriais mus dar supažindins. Juk žmogaus vaizduotei nėra ribų “, – tikina pašnekovas.

Marius Bulovas pirmą kartą kompiuterinius žaidimus išbandė būdamas penkerių.

„Kaip ir daugumai, pirmoji žaidimų konsolė buvo „Zilthon“. Dėjau geltonos spalvos „disketes“ ir  išbandžiau „Mario“, „Battle Tanks“. Taigi mano „stažas“ – beveik 27-eri metai. Manau, kompiuteriniai žaidimai išpopuliarėjo todėl, kad tai yra patogi, lengvai prieinama, nereikalaujanti ypatingo pasiruošimo pramoga. Gali tiesiog atsisėsti, įsijungti konsolę ar asmeninį kompiuterį ir pamiršti kasdienes problemas“, – pasakoja M. Bulovas.

Ar jis sutinka su nuomone, kad kompiuteriniai žaidimai skirti jaunesnei auditorijai? „Iš dalies sutinku. Kuo vyresni tampame, tuo daugiau pareigų įgyjame ir laiko tokioms pramogoms lieka vis mažiau. Viskas pasikeičia į „gera“, kai gyvenime atsiranda vaikų. Tiesa, tam tikro žanro žaidimai gali tapti naudinga, bendra tėvų ir vaikų veikla“, – sako pašnekovas.

Jo nuomone, ši industrija plėsis ir populiarės, o amžius žaidėjui nebebus riba. „Kompiuterinių žaidimų, tiksliau, simuliatorių pagalba, galima ne tik gerai praleisti laiką, bet ir lavinti tam tikrus įgūdžius, pvz., automobilio vairavimo ar net orlaivio pilotavimo. Lenktynininkai ar pilotai treniruojasi prieš kompiuterių ekranus, šių laikų technologijos leidžia atkurti realistišką automobilio ar lėktuvo modelį. Rimti simuliatoriai netgi atkuria tam tikros trasos nelygumus, duobes ir pan.“, – pasakoja M. Bulovas.

Bemiegės naktys ar ištisos dienos prie kompiuterio jam jau praeityje.

„Visada mėgau tokius žaidimus, kuriuos žaisdamas gali varžytis. Vienas tokių – „Lineage 2“. Lietuvoje jis itin populiarus buvo apie 2004 m. Žiūrint suaugusio žmogaus akimis, šis žaidimas yra ne tik geras būdas laikui praleisti, su kitais pabendrauti, vykdyti bendras užduotis, bet ir puikus ekonomikos pradžiamokslis, padedantis suvokti rinkos dėsnius ir kainų svyravimus, priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos. Puikiai prisimenu, kad ilgiausia žaidimo sesija truko ištisą dieną, kol man pakilo temperatūra, o gulėdamas lovoje vis tiek galvojau apie tą patį – kada galėsiu vėl žaisti…“ – juokiasi pašnekovas.