Kolektyvo archyvo nuotr.

Trumpai

Rokiškio kultūros centro moterų choras susibūrė 2009-aisiais. Jei išbrauktume metus, kai vadovaujant Erikui Druskinui choro veikla sustojo, šiais metais kolektyvas švęstų 10-metį. Per pertrauką choras neišsivaikščiojo. Kai vėl uždainavo, sugebėjo taip pasiruošti Dainų šventės atrankai, kad aukščiausia meno mėgėjų kolektyvo kategorija buvo suteikta be abejonių.

Repertuare – pasaulietinė ir sakralinė muzika, šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio vokalinės muzikos kūrėjų dainos, populiariosios muzikos kūriniai. Choras dažnai koncertuoja savo miesto Rokiškio bei Latvijos, Lenkijos koncertų salėse, bažnyčiose ir kaimyninėse šalyse, dalyvauja dainų šventėse.

Pernai choristės pasivadino lietuviškos miško deivės vardu – „Medeina“.

Jo prireikė dalyvaujant tarptautiniame chorinės muzikos konkurse „Per musica ad astra“ Torunėje, Lenkijoje. Iš šio konkurso parsivežė svarbų įvertinimą – sidabrinę kategoriją pasaulio chorų lygmens reitinge.

2020 metai chorui taip pat nelengvi. Dėl pandemijos likusios be koncertų ir repeticijų, choristės  trumpam „atsigriebė“ birželio ir liepos mėnesiais – giedojo šventinėse atidarymo Mišiose restauruotoje grafų Komarovskių paveldo bažnyčioje Kurmenėje, Latvijoje, pasirodė festivalyje „Vasaronės“. Paskutinis choro viešas pasirodymas įvyko liepos 6-ąją.

Skruzdėlytė ir batutas

„Mano pažintis su daugiabalsiu dainavimu siekia pradines klases, nes tada pradėjau mokytis muzikos mokykloje ir dainuoti chore. Tas procesas tęsiasi iki dabar, su labai trumpomis pertraukomis“, – sako choro vadovė Giedra Markevičienė.

Ji puikiai prisimena Dainų šventę, kurioje dalyvavo pirmą kartą. „Nežinau kodėl iš didžiulio vaikų būrio Vingio parko estradoje būtent aš turėjau nunešti ir įteikti batutą (dirigento lazdelę) dirigentui K. Kaveckui. Atrodo, matau link manęs, mažos skruzdėlytės, besilenkiantį stotingą vyrą su žilų plaukų kupeta ir jaučiu malonų kvepalų aromatą“, – pasakojo choro vadovė.

Nenori vaikščioti atbulomis

Giedros žodžiais, pavadinimas neturi įtakos geram choro skambesiui. Daug svarbiau intonacija, garso spalva ir emocija. „Kolektyvo pavadinimas turi turėti kodą, kurį atrakinti kiekvienas gali skirtingai ir individualiai. Medeina dera ir jaunai, ir vyresnei, ir besijuokiančiai, ir svajotojai, ir išlydinčiai, ir sutinkančiai. Be to, deivė tam tikromis akimirkomis gyvena kiekvienoje moteryje“, – svarsto vadovė.

Jai nėra lengva surasti kūrinius, atitinkančius choro galimybes. Žavisi dainininkėmis, jų pastangomis gvildenant naujus sunkokus kūrinius. „Tokiais atvejais ir jaučiasi kolektyvo tvirtybė, – kad ir sunku, bet kartu“, – sako muzikė. Dalyvavimas konkurse Torunėje, anot G. Markevičienės, leido choristėms pamatyti, kokio aukšto lygio yra chorai. „Aš svajojau, kad moterys pamatytų ir išgirstų puikius pavyzdžius. Tai ir yra atsakymas, ar reikia lengvinti repertuarą. Nei aš, nei dainininkės nenori vaikščioti atbulomis. Mes kiekvienas turim savo Everestą, „Medeina“ – taip pat“, – sako vadovė.

Nesiekia įtikti visiems

Jai malonu išgirsti teigiamus atsiliepimus apie emocionalumą, „lygų“, šviesų garsą, gerą skambesį. „Bet žodžių nereikia, kai matai drėkstančias klausytojų akis. Dirigento pirštai yra nematomais siūlais sujungti su kiekvienu dainininku. Viena puse eina tavo širdies balsas, kita – dainininkų. Ir šitie mainai sukuria gražius dalykus. Muzikuojantis žmogus yra atviras, jautrus ir lengviau pažeidžiamas. Ir nesvarbu, kad dirigentas stovi nugara į publiką, nes negali savo kūno padalinti per pusę. Publikos reakciją tiesiog jauti, o ir matai choristų akyse ir elgsenoje. Aplodismentai ir tie pagarbūs atsistojimai ne visada yra tiesa. Mes neturime įtikti visiems, tam yra skirtingi žanrai, eikime ten, kur norime. Man likimas lėmė puikius pedagogus ir aš visada prisimenu vieno pasakytus žodžius, kai aš pasakiau, kad man tas kūrinys nepatinka, atsakymas buvo toks: „Čia tau, Giedra, ne kepta višta, kad patiktų ar ne, muziką reikia suprasti. Mokykis.“ Tą ir darau: mokausi ir nebijau nežinoti. O kepta višta patinka“, – kalba vadovė.

Ji nepamiršta, kad moterys į repeticijas susirenka po darbų, kartais pavargusios, su savais rūpesčiais ir džiaugsmais, auginančios vaikus, prižiūrinčios senstančius tėvus.

„Kartais pirmosios repeticijos minutės būna sunkokos, bet bendrystė, pasitikėjimas ir draugo buvimas šalia išjudina akmenį. Su pirmu įkvėpimu, su pirmu garsu organizme pradeda vykti procesai: pagerėja laikysena, kvėpavimas, raumenų darbas, išsiskiria daugiau laimės hormonų, sustiprėja imuninė sistema, gerėja atmintis. Dainuodamas kolektyve daraisi bendruomeniškesnis, jautiesi reikalingas, tampi tolerantiškesnis. Tiesiog po repeticijos išeini laimingesnis, atsipalaidavęs, dar plačiau pravėręs duris į muzikos lobyną, dažnai – pamiršęs neigiamus dalykus“, – pozityvumo šiandienos kontekste nestokoja choro vadovė.

Jaudinasi, kol lipa į sceną

„Perskaičiusi rajoniniame laikraštyje skelbimą, kad renkamas moterų choras, iškart susisiekiau su klasės drauge ir pakviečiau kartu. Šio skelbimo laukiau daug metų ir, matyt, kažkas išgirdo… Choras tapo mano religija. Yra šeima, darbas ir choras“, – sako choro senbuvė Rasa Bimbienė, kuri čia nuo pat įkūrimo. „Nieko gražaus nesukursi ir nesuorganizuosi, jei neturėsi tikslo, – taip mums sakoma vos ne prieš kiekvieną repeticiją. – Choro nebūna per prievartą. Ateina norintys dainuoti. Labai norintys, nes repetuoti reikia ilgai ir kantriai, jeigu tikslas – dainuoti scenoje. Man dainavimas yra palaima, pramoga, atsipalaidavimas… ir atsakomybė. Nenuėjusi į repeticiją, jaučiuosi blogai, svarbus kiekvienas balsas. Na ir kas, kad mūsų choras mėgėjiškas, juk yra posakis – paprastas, bet ne prastas“, – dalijosi mintimis R. Bimbienė.

„Turbūt nustosiu gyventi, kai nebegalėsiu dainuoti. Chore atsidūriau po to, kai perskaičiusi skelbimą kartu pakvietė draugė. Su ja dainuojame nuo vaikystės, jau 43 metus. Jei atvirai, atėjau vien dėl Giedros (nes ji man nerealiai graži). O dėl jaudulio… sunku pasakyti. Jaudinuosi tol, kol lipu į sceną, po to jau mėgaujuosi žiūrovų dėmesiu ir visiškai atsipalaiduoju. Tiesiog stengiuosi susirasti žiūrovą, kuris girdi“, – kalba kita choro dalyvė Edita Šarkauskienė.

Baimėms suvešėti neleido

„Po darbų labai norėjosi širdžiai mielos veiklos. Žinoma, baiminuosi, kad nesugebėsiu, bet pirmoji pažintis buvo labai maloni. Iškart supratau, kad šie du savaitės vakarai man bus mieliausi. Dabar juokinga, bet tada abejojau, ar tiks mano žemas balso tembras. Bet choras yra nuostabus tuo, kad ten reikia visokių balsų“, – taip kalba Ada Pasvianskienė, viena iš neseniai pradėjusiųjų dainuoti chore.

Ji neturi muzikinio išsilavinimo, galvojo, nesuspės kartu su kitomis choristėmis, „tačiau vadovės  profesionalumas neleido šioms baimėms išvešėti“. „Nuoširdumas, taktiškumas su kiekviena repeticija į mano gyvenimą atnešė labai daug naujų pojūčių. Muzikos kūriniai man sužadina skirtingas nuotaikas, net emocinius išgyvenimus. Chore dainuojančios moterys skirtingai jaučia muziką, bet esame šauni komanda, jaučiame ir girdime viena kitą. Nepaprastai gera atlikti „iščiupinėtą“ kūrinį – kūnas pagaugais šiaušiasi, būna, ir ašara išrieda. „Medeinos“ moterys yra vienodo skambesio su mano vidumi“, – sako Ada.

Neleisdavo praeiti net gatvėje

„Didžiausią įspūdį man padarė tai, kad grąžinti kolektyvą po metų tylos prašė ne vadovė, o choristės. Nei parduotuvėje, nei gatvėje neleisdavo praeiti. Kolektyvo vadovė sutiko ne iškart, vis dar skaudėjo po nuvertinimo, tos bjaurasties pilna liko dūšioje. Pažadėjau kolektyvą mylėti ir globoti ir dar neatsargiai pridėjau, kad pati eisiu dainuoti – tik sugrįžkite. Pažadą man netrukus priminė, reikėjo tesėti“, – sako rajono kultūrininkų kuratorė Irena Matelienė, taip pat neseniai atėjusi į chorą ir radusi jame atgaivą sielai. Ji dainuoja, nes taip išvaro lauk emocines nuosėdas, neigiamas mintis. „Kai pavargstu ir ima suktis mintis neiti į repeticiją, priverčiu save nueiti. Grįžtu kitas žmogus – niūniuojanti melodijas ir su plačia šypsena. Visada prisiminsiu repeticiją kitą dieną po tėvelio laidotuvių. Tada supratau, ką reiškia verkti muzikos garsais, be ašarų ir kokia stipri terapija yra dainavimas. Mūsų Giedra yra chorvedė iš pašaukimo. Valdyti būrį žmonių rankų mostais – pagreitinti, sulėtinti, pagarsinti, nutildyti, staigiai sustabdyti man apskritai yra šiurpuliukus keliantys manevrai. Labiausiai užkrečia Giedros ambicijos – jei koncertuoti, tai ne šiaip sau, jei dainuoti, tai ne bet ką. Turi būti proga, festivalis ar konkursas ir kūriniai ne „pasivaikščiojimui“ (taip vadina nesudėtingus kūrinius). Mūsų vadovės profesinius gebėjimus puikiai įvardino Torunės festivalio ekspertas, vengras Gáboras Hollerungas: „Jūs padarėte geriausia su tuo, ką turite.“ Taip, taip, čia apie mus – moteris, kurios neturi muzikinio išsilavinimo, dauguma natas skaityti išmokome tik šiame chore, kurioms dreba balsas arba kojos, o kartais ir tas, ir tas. Devynis kartus sudainuoji gerai, o dešimtą ima ir natos „pabėga“. Mintimis kaskart padėkoju žmonėms už atlaidžią šypseną. Juk sveikos nuovokos žiūrovas nesitiki iš meno mėgėjų pasirodymo to paties kaip iš profesionalų. Man geriausias žiūrovas yra toks žmogus, kuris myli žmones jų sėkmėje ir suklydimuose“, – svarsto Irena.

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: