Medžio meistrai apie formą ir turinį

Keliaus į viešas erdves

Praėjusią savaitę Rokiškio krašto muziejuje baigta kurti įspūdingo dydžio prakartėlė, kuri ne tik papildys muziejuje sukauptą kolekciją. Ją bus galima eksponuoti viešose miesto erdvėse, bažnyčiose, kituose miestuose, reprezentuoti Lietuvos dailę užsienyje. Daugiau nei du metrus siekiančias prakartėlės skulptūras iš ąžuolo kūrė Lietuvoje gerai žinomi drožėjai, pelnę įvairius tautodailės apdovanojimus, parodų laureatai ir prizininkai: Artūras Janickas (Alytus), Saulius Lampickas (Alytus), Adolfas Teresius (Kaunas), Eduardas Titas (Panevėžys), Gintaras Varnas (Rokiškis), Rimantas Zinkevičius (Ukmergė) ir plenero kuratorius Kęstutis Krasauskas (Pasvalys).

Privalumas – saviti stiliai

Paminėti kūrėjai turi savitą kūrybos stilių. Prakartėlę sudaro atskiros figūros, tačiau jos tarpusavyje privalo būti susietos. Kaip pavyko susiderinti, pasakojo plenero kuratorius K. Krasauskas: „Nereikia bijoti, kad autorių stiliai skiriasi. Jeigu jie sutaria tarpusavyje, tai jų idėjos ir mintys panašios. Jie turės tarpusavyje komunikuoti ir derinti elementus. Drožyba skirsis, stiliai matysis, bet prakartėlėje ir personažai skirtingi. Mes aptarėme bendrus dalykus: bendrą skulptūrų ir pjedestalo aukštį, veidų proporcijas. Taigi bus proporcijų visuma. Kad dirba skirtingi autoriai – tai ne trūkumas, o privalumas.“

Aukščiai pasirinkti pagal ikonografiją – pagrindiniai veikėjai šiek tiek aukštesni, kiti, pagal ankstyvosios krikščionybės hierarchiją, žemėja. Žinoma, pagrindinis dėmesys tenka Šventajai šeimai – Juozapui, Marijai ir kūdikėliui. Skulptūroms imta vienoda medžiaga – 2 m 30 cm aukščio ąžuolo mediena. Pavyzdžiui, šv. Juozapo skulptūros aukštis beveik sutampa su krepšinio legendos Arvydo Sabonio ūgiu – 2 m 20 cm.

Atrodys vis kitaip

Kiekviena skulptūra bus pritvirtinta ant atskiros plokštumos – savotiško padėklo, kuris suteiks solidumo ir stabilumo. Tokiu būdu jas bus galima įvairiai sudėlioti, kaitalioti kompoziciją atsižvelgiant į eksponavimo vietos ypatumus. Vienaip prakartėlė atrodys muziejaus teritorijoje, kitaip miesto aikštėje ar šventoriuje. „Panašiu principu esame darę Pasvalyje. Labai pasiteisino. Kaskart atrodo kaip naujai sukurta“, – sakė K. Krasauskas. Jau šįmet, artėjant Kalėdoms, prakartėlė bus eksponuojama Rokiškio krašto muziejuje ir mieste prie pagrindinės eglės.

Traukti burtų nereikėjo, buvo streso

Kaip meistrai rinkosi, kuriam teks kurti vieną ar kitą figūrą? Pasak K. Krasausko, jie pažįsta vienas kito kūrybą, pagal tai ir buvo paskirstyta, nors nueita „ne visai demokratiniu keliu“. Eksperimentams nebūtų likę laiko, nes pleneras labai trumpas, tik 4 dienos.

Būtent laiko stoka tapo kūrėjams pagrindiniu iššūkiu. Jauniausias plenero dalyvis, S. Lampicko mokinys A. Janickas pabrėžė, kad trumpas laikas tapo didžiausiu netikėtumu. Tai įvarė nemažai streso, nes namuose pripratęs ilgai krapštytis – savaitę, dvi. Be to, yra dalyvavęs tik kryždirbystės pleneruose. Atsidurti tarp tokių meistrų esą didžiausia mokykla.

Kitas keblumas – kai kuriems tekęs per plonas ąžuolas. R. Zinkevičius ir E. Titas juokavo, kad jiems tekusias piemens ir vieno iš karalių skulptūras teko drožti iš „plonoko basliuko“, tad „reikėjo viską išspausti ir vyniotis“, kaip išmano. G. Varnas medžiagos stygiumi nesiskundė, mat jo kuriamas Išminčius pasižymėjo galingu stotu. „Iššūkis toks, kad reikia dirbti“, –  nestokojo humoro rokiškėnas.

Kas ką sukūrė?

Mariją su Kūdikėliu Jėzumi sukūrė A. Teresius,  šv. Juozapą – K. Krasauskas, Angelą – S. Lampickas,  Tris Karalius – G. Varnas, A. Janickas ir E.Titas (paskutinę plenero dieną papildomai išdrožė avelę). Piemenį ir dvi aveles – R. Zinkevičius. Skulptūros nudažytos trijų spalvų impregnantais.

Kalba ne tik forma, bet ir religinis tekstas

A.Teresiaus nuomone, dirbti drauge – sunkus darbas.  Jam patikėjo kurti Mariją su kūdikėliu. Pasak kūrėjo, prakartėlę gali sudaryti vien šie du personažai. „Kas mene, šiuo atveju, vaizduojamajame, yra vertybė? Atėjo supratimas, kad nieko vertingesnio už motinystę nėra. Koks bebūtų liberalizmas, kiekvienas turime mamą ir atėjimo momentą. Daug kalbama apie formą, o ne apie turinį. Kaip menininkai, darome formą, bet ta prakartėlė – tai ir religinis tekstas. Mūsų karta dar pripažįsta, kad tai – religinis siužetas. Kitos kartos galbūt jau galvos, jog tai tik simbolis, dekoracija. Siužetuose yra mažo vaiko galvojimo. Man smagu atkartoti pirminį tekstą. Daug yra pamokymų, kurių esmė tokia – jei nepasidarysite kaip vaikeliai, tai neįeisite į dangaus karalystę“, – leidosi į pamąstymus A. Teresius akcentuodamas, jog su religiniais tekstais ir prasmėmis jam dirbti nereikia, jie yra jo viduje, atėję iš vaikystės, mat augo religingoje šeimoje. Jam, kaip kūrėjui, pažintis su rokiškėnais prasidėjo nuo L. Šepkos parko plenerų. Dabar taip apsiprato, kad neatsilaikytų neatvykęs, net jeigu būtų pasakyta, jog už triūsą nebus pasiūlyta net duonos riekė. „Ne kiekvienam miestui galėčiau taip pasakyti“, – kalbėjo A. Teresius.

Kur Lampickas?

Muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė atskleidė šio kūrybinio sumanymo pradžią. Tai įvyko dar 2004 m., kai į prakartėlių parodą A. Teresius atvežė žmogaus dydžio iš liepos drožtą prakartėlę. Tuomet gimė mintis panašią turėti Rokiškyje ir eksponuoti įvairiose aplinkose. Neeilinė prakartėlė sudomino žurnalistus, todėl plenero dienomis skulptoriai sulaukė nemažo respublikinės žiniasklaidos dėmesio. Galbūt todėl S. Lampickas tądien buvo linkęs kalbėti apie viską (anūkes, parodas, sodą, šukuosenas…), išskyrus… kūrybą. Bet neatsisakė padainuoti kartu su Kęstučiu ir Adolfu. Šiaip, iš širdies, su šypsena, tarp gausybės drožlių, prisėdus prie skaptuojamo paguldyto Angelo. „Betūravodamas“ vartė storą segtuvą, braukė nuo jo pjuvenas ir… ieškojo kitos dainos. „Jų ten bent šimtas“, – žurnalistei į ausį pakuždėjo D. Kiukienė išduodama, kuris iš jų kokį balsą turi ir kur dainuoja.

Taigi menininkams neįsakysi, ką kalbėti ar dainuoti. Šiame kontekste dar įtaigiau skamba A. Teresiaus komplimentai Rokiškiui.

Apie autorius:

• Artūras Janickas parodose dalyvauja nuo 2013 m., surengė 3 autorines parodas. 2013 m. konkursinės parodos „Šventieji ir piligrimai“ I vietos laimėtojas. 2019 m. respublikinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ laureatas (vaizduojamosios dailės kategorija).
• Saulius Lampickas – daugelio respublikinių prakartėlių Rokiškio krašto muziejuje parodų dalyvis, aštuonerius metus dalyvavo pleneruose „Improvizacijos L. Šepkos kūrybos ir gyvenimo temomis“ Rokiškyje, dukart tapo respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos L. Šepkos premijai laimėti laureatu (2000 m., 2008 m.).
• Kęstutis Krasauskas parodose ir skulptorių pleneruose dalyvauja nuo 1987 m.
  Nuo 2003 m. Pasvalio medžio skulptorių klubo „Šilo genys“, o nuo 2004 m. ir Pasvalio menininkų klubo „Rats“ narys. Pasvalyje prasidėjusio medžio skulptūrų turnyro „Skulptūra per penkias valandas“ idėjos ir projekto autorius, daugiau kaip 250 monumentalių eksterjero bei interjero skulptūrų autorius. 2014 m. kartu su A. Teresiumi ir kitais klubo „Šilo geniai“ nariais Pasvalio miestui kūrė prakartėlę. Kuria iš medžio, akmens, lipdo iš šamoto, gipso, naudoja bronzą, granitą, akmens masę. Kūrinių turi Pasvalio krašto muziejus, Niūronių (Anykščių r.) Arklio muziejus, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.
• Adolfas Teresius talkino atstatant Kryžių kalną, per 30 darbo metų sukūrė per 350 didelių (2–7 m. aukščio) skulptūrų. Surengė 34 personalines parodas, kartu su kitais autoriais dalyvavo 88 parodose. Dalyvavo kuriant 35 skulptūrų parkus Lietuvoje ir užsienyje. VIII respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos L. Šepkos premijai laimėti laureatas (2001 m.) ir prizininkas (2017 m.). Daugelio respublikinių prakartėlių parodų Rokiškio krašto muziejuje dalyvis. Yra pelnęs laureato vardą respublikinėse konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“ už kryždirbystę.
• Eduardas Titas – respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos L. Šepkos premijai laimėti prizininkas. Aktyviai dalyvauja medžio drožėjų pleneruose, kuria skulptūras parkams.
• Gintaras Varnas 2009 m. dalyvavo tarptautiniame plenere Zasoje (Latvija). Rokiškio miesto parką puošia 6 jo sukurtos skulptūros (4 iš jų kurtos plenero, skirto L. Šepkai, metu). Iš viso sukūrė daugiau kaip 80 monumentalių skulptūrų bei dekoratyvinių kompozicijų.
• Rimantas Zinkevičius – 2010-ųjų metų L. Šepkos premijos laureatas, įvairiose Lietuvos vietovėse sukūręs per 200 skulptūrų ir koplytstulpių. Dukart pripažintas geriausiu Lietuvos tautodailininku (2006 m. ir 2007 m.), 2005 m. parodoje „Aukso vainikas” jam atiteko geriausio Vilniaus regiono meistro nominacija, o 2008 m. tapo šios parodos laureatu. Sukūrė ir pastatė koplytstulpį Švedijoje, Pasaulio tautų etnografiniame muziejuje. Skulptūros puošia belgų, olandų sodybas. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, kryždirbystės puoselėtojas.

Projektą iš dalies remia: