degust

1955-ųjų „Po Spalio vėliava“: pagaliau išdrįstama pasirašyti straipsnius
Lina DŪDAITĖ

1955-ieji – didelių permainų Sovietų Sąjungoje metai. Po žiauraus totalitarinio Josifo Stalino valdymo, šalyje padvelkė atšilimu. Mažais žingsneliais švelnėjantis politinis režimas atėjo ir į Lietuvą. Galutinai nuslopus ginkluotam pasipriešinimui sovietinei santvarkai, šylant politiniam režimui laikraštyje smarkiai pagausėjo pasirašytų straipsnių. Nors laikraščio metrikoje tebuvo vienintelė pavardė – redaktoriaus Alfonso Stašio.

Kito maketas

1955-ųjų „Po Spalio vėliava“, kaip ir ankstesniais metais, buvo leidžiama ketvirtadieniais ir sekmadieniais 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Laikraštis kainavo 15 kapeikų. Laikraštį redagavo A. Stašys, jį pavadavo Henrikas Vikertas.

Nors maketas tobulėjo, tačiau akis draskė šriftų (ypač pavadinimų) įvairovė, parenkant šrifto dydžius, ne visuomet buvo laikomasi straipsnių hierarchijos: puslapio apačioje esančių straipsnių pavadinimai neretai buvo spausdinami didesniais, ryškesniais šriftais. Kaip ir ankstesniais metais, pasitaikė ir grubių maketavimo klaidų: vadinamųjų „kojų“ ir net laiptavimo. O kai kurie straipsniai buvo sumaketuoti ypač „išradingai“: pavadinimas įterptas į teksto vidurį. Tokio maketavimo pavyzdys – straipsnis „Tikruoju keliu“, išspausdintas kovo 3 d.

Liepą pasikeitė laikraščio šriftai. Laikraštis tapo malonesnis akiai, lengviau skaitomas, o ir dažų buvo sutaupyta…

Absoliuti dauguma laikraštyje spausdintų skelbimų – rajono įmonių ir įstaigų. 1955-aisiais pagaliau pasirodė ir privačių asmenų užuojautos. Vasario 10 d. numeryje buvo išspausdinta rajono Finansų skyriaus darbuotojų užuojauta bendradarbei Janinai Kairytei dėl mamos mirties.

„Po Spalio vėliava“ puslapiuose keletą metų nebuvo nekrologų. Tačiau mirus žymiems rajono komunistams, jie buvo spausdinami. Štai gegužės 26 d. pasirodė nekrologas, skirtas Jonui Prakapavičiui, jį pasirašė „Grupė draugų“. Jame pompastiškai aprašyti velionio nuopelnai įtvirtinant Lietuvoje ir rajone sovietinę valdžią. Tame pačiame numeryje buvo išspausdinta ir užuojauta jo našlei.

Spalio 6 d. numeryje įdėta Panemunėlio vidurinės mokyklos IX a klasės moksleivių užuojauta Bronei Bitinaitei dėl mamos mirties. Kitame numeryje – užuojauta Žiobiškio septynmetės mokyklos direktorei Bronei Kantauskaitei dėl tėvo mirties. Dar po poros numerių dėl tėvo mirties Komunalinio ūkio skyriaus darbuotojai užjautė Joną Stundžią. O štai gruodį gydytoja Irena Tupalskytė sulaukė net trijų užuojautų dėl tėvelio mirties. Metų pabaigoje užuojautų daugėjo. Po kelerių metų jos tapo itin populiarios ir skaitomos.

Ir vėl nėra ką skaityti

Redakcijos senbuviai darbuotojai, prieš dešimtmetį dalinęsi su „Gimtuoju Rokiškiu“ prisiminimais apie darbą tuometiniame rajono laikraštyje „Po Spalio vėliava“, neslėpė: nekantriai laukdavo įvairių rinkimų, Komunistų partijos suvažiavimų. Ir visai ne dėl meilės okupacinei valdžiai ir jos santvarkai. Tiesiog tuomet redakciją pasiekdavo gausybė privalomai spausdinamų pranešimų, dekretų ir kitokių svarbių dokumentų. O žurnalistai tuo metu galėjo ramiausiai atostogauti. Antai metų pradžioje jiems per pusantros savaitės teko parengti straipsnius vos dviem puslapiams. Kitus užėmė įvairiausių Sovietų Sąjungos institucijų nesibaigiantys potvarkiai, įsakai ir kiti teisės aktai. 1955-ųjų pradžioje buvo renkama Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba. Įdomu tai, kad redakcija išspausdino ne tik rinkiminių komisijų sudėtis, kandidatų sąrašus, bet ir rinkiminio biuletenio pavyzdį.

Ganėtinai įdomiai atrodė tuomečiai lozungai „Plėsti agitaciją už liaudies kandidatus“: kitokių nė nebuvo. Dar viena įdomybė: mūsų rajono įmonės, organizacijos į Aukščiausiąją tarybą siūlė sovietinius kompartijos veikėjus ir ministrus. „Eilė mūsų rajono įmonių ir kolūkių vieningai iškėlė savo kandidatais Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovus: N. A. Bulganiną, G. M. Malenkovą ir V. M. Molotovą“, – rašoma sausio 27 d. vedamajame straipsnyje. Rinkiminės kampanijos pritemptumą bei agitacijos beviltiškumą liudija ir šiame straipsnyje pateikti duomenys, esą Panemunėlio agitpunkto sąrašuose esantys žmonės nė nežinojo, kad yra agitatoriai. Toliausiai absurdiškoje agitacinėje kampanijoje pažengė Kamajų vidurinės mokyklos moksleiviai, įsteigę… specialią slidininkų agitatorių brigadą. Jos veikla buvo aprašyta sausio 30-osios numeryje.

Nors 1955-aisiais jau buvo juntami pirmieji totalitarinio režimo atšilimo ženklai, tačiau jo galia dar buvo akivaizdi. Totalitarinė valdžios kontrolė iki smulkmenų reglamentavo net kasdienio gyvenimo smulkmenas. Antai sausio 27-ąją du trečdalius puslapio užėmė TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsakas… „dėl atsakomybės už pasėlių nuganymus kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose“. Atrodytų, kad vienos didžiausių pasaulio valstybių įstatymų leidžiamoji valdžia neturi ką veikti, jei savo įsakais reglamentuoja tokių menkų bėdų sprendimą.

Rinkimai baigėsi… vidurdienį

Vasario 27 d. vykusius rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą bei rajonų ir miestų darbo žmonių tarybas. „Po Spalio vėliava“ kolektyvas aprašė kovo 3 d. laikraštyje. Šiandieninius rinkėjus priblokštų reportažai, kuriuose su patoso gaidele rašoma, kad Salų ir Kamajų rinkiminėse apylinkėse buvo šimtaprocentinis rinkėjų aktyvumas. Ir dar: jie suspėjo savo balsus atiduoti iki vidurdienio. Ir, žinoma, visi apklaustieji balsavo už komunistų ir nepartinių bloką. Tai neturėtų stebinti: Sovietų Sąjungoje buvo vienpartinė sistema ir kitų kandidatų tiesiog nebuvo.

Ne mažiau stebina ir laikraščio, skirto rinkimų rezultatams analizuoti, vedamasis. Jo pavadinimas iškalbingas: „Plėsti kukurūzų pasėlių plotus.“

Literatų konkursas

Redakcija mezgė ryšius su rajono literatais. Štai metų pradžioje ji paskelbė literatūros konkursą, vėliau jį pratęsė iki vasario vidurio. Jo rezultatai buvo paskelbti kovo pabaigoje. Konkurse varžėsi 29 autoriai, jie atsiuntė 14 apsakymų ir 46 eilėraščius. Apsakymų kategorijoje pirmoji vieta neskirta, o antrąją laimėjo E. Uldukis, parašęs kūrinį „Speigas“. Geriausiu eilėraščiu pripažintas S. Marciūno kūrinys „Kolūkiečio mintys muziejuje“.

Grafomanų kampelis

1955-aisiais kur kas dažniau nei ankstesniais metais spausdinama rajono pradedančiųjų poetų kūryba. Daugelis spausdintų eilėraščių buvo pilni šūkių, propagandinių klišių. O štai kūrybiškumo, originalumo juose nė su žiburiu nerasi. Tipinis taikomosios grafomanijos pavyzdys buvo Juozo Macevičiaus eilėraštis „Deputatas“, spausdintas vasario 27-ąją, rinkimų į Lietuvos TSR dieną:

Jis nuėjo lig paties Berlyno
Nepamirštamų kovų keliais.
O po karo, grįžęs į tėvynę,
Jis statyboj dirba atkakliai.

Arba štai P. Milaknio kūrinys „Traktoriai išeina į paradą“:

Kieman kaip širšės
Vyrai spraudžias:
Tokia šauni diena! –
Pavasario šaukliu
Šiandieną gaudžia
Ritminga traktorių daina.
Štai paskutinis iš remonto rieda
Kaip tankas į glaudžias gretas.
„Nebus, draugai, mums sėjoj gėdos“, –
Mechanikas tvirtai ištars. –
„Ne žirgas traktorius,
Bet turi širdį, –
Lai traktoristas
Visą laiką girdi
Plakimą jos
Sava ranka.“
Dar sniegas ant dirvonų laikos,
O čia – griaustinis jau.
Palaukit jūs, žirgeliai eiklūs,
Tuojau,
Tuojau,
Tuojau!..

Įsteigė krepšinio taurę

Spalį redakcija pakvietė rajono krepšinio entuziastus burtis į komandas ir dalyvauti „Po Spalio vėliava“ laikraščio taurės krepšinio varžybose. Vyrų ir moterų komandos buvo apdovanojamos pereinamosiomis taurėmis. Komandai laimėjus turnyrą penkis kartus iš eilės taurė atitektų jos nuosavybėn.

Varžybas laimėjo „Žalgirio“ vyrų ir Rokiškio II vidurinės mokyklos merginų komandos.

Šlovė kukurūzams ir tarybinei valdžiai

Nikita Chruščiovas į naujųjų laikų istoriją įėjo dėl kelių įspūdingų naujovių žemės ūkyje. Jo vizitine kortele tapo posakis: „Vsiu stranu kukuruzoj zasieju“ – visą šalį užsėsiu kukurūzais. Tačiau indėlį į kolektyvizmo nualintą valstybės žemės ūkį tuometinė sovietinė valdžia bandė spręsti ir kitais originaliais metodais: diegdama kvadratinį-lizdinį sodinimo metodą, augindama invazines augalų rūšis, tokias kaip Sosnovskio barštis ar koksagizas. Menką žemdirbystės efektyvumą ji bandė kompensuoti plėsdama pasėlių plotus. Taikiniu tapo Kazachijos stepės. Vėjo pustomus laukus sovietinė valdžia sugalvojo paversti derlingais laukais. Tačiau tam reikėjo milžiniškų investicijų ir daugybės darbo rankų. Tad jaunimas buvo agituojamas vykti į tolimąją respubliką. Tos agitacijos atspindys – E. Uldukio apsakymas „Pareiškimas“ apie dviejų jaunuolių meilę, kurios išbandymas turėjo būti kelionė į tolimąsias naująsias žemes. Abu slapčia vienas nuo kito planavo kelionę ir dėl jos ketino paaukoti asmeninę laimę.

Akivaizdžios kvailybės pavyzdžiu galima laikyti nuostatas, kad ir taip menkai mechanizuotas šalies žemės ūkis dar turi technika remti Kazachijos plėšinių suarimą. Štai vasario 17 d. laikraštyje rašoma, kad žemės ūkio mašinų gamyklos „Plūgas“ dirbantieji į Kazachijos Samarkando rajoną pasiuntė akėčių siuntą.

Balandžio 14 d. numeryje pasakojama, kad „Jaunosios gvardijos“ žemės ūkio artelės nariai kukurūzais ketino apsėti 105 ha, be to, diegė naują žemės ūkio kultūrą – turnepsą. Juo ketinta užsėti 3 ha. Balandžio 28 d. (labai laiku, prieš pat pavasario sėją – aut. past.) pasirodė didžiulis straipsnis apie tai, kaip parinkti kukurūzams laukus, kaip juos tręšti ir prižiūrėti. Tačiau ne visi degė entuziazmu rajono laukuose kvadratiniu-lizdiniu metodu sėti šią atvežtinę kultūrą. Kone kiekviename „Po Spalio vėliava“ gegužės numeryje buvo spausdinamos karikatūros, vaizduojančios kukurūzo burbuolės išsigandusius kolūkio pirmininkus. Mat šie, kaip įmanydami, vilkino sėją, stengėsi mažinti kukurūzų plotus.

Iš teismo salės

Apie kriminalus ir šešėlinę sovietinės visuomenės pusę laikraštyje buvo vengiama rašyti. Tačiau retkarčiais pasirodančioje rubrikoje „Iš teismo salės“ buvo trumpai aprašomos didelį atgarsį sukėlusios bylos. Štai birželio 2 d. numeryje pasirodė žinutė „Žudikas nuteistas mirti“. Joje pasakojama, kad Aukščiausiojo teismo išvažiuojamoji sesija Panevėžyje mirties bausme – sušaudyti – nuteisė P. Žėką. Jis iš namų išviliojo Maineivų kaimo gyventoją J. Znotnovą ir pakeliui į Kupiškį Beržų miške nužudė. Nusikaltėlis apvogė auką – pasisavino 2 650 rublių. Už tai P. Žėkas buvo nuteistas mirties bausme. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.

Kitame numeryje buvo aprašytas vagių, apšvarinusių Juodupės fabriką „Nemunas“, teismas.

Apie žvirblius ir šautuvus bei klausimus, kurie „nekaso“

Be skambių lozungų bei pramonės ir žemės ūkio pasiekimų aprašymo, laikraštyje kartais pasirodydavo rokiškėnų gyvenimo aktualijų. Antai vasario 17 d. pasirodė žinutė „Žvirblių medžioklė“, skirta medžiotojams-entuziastams. Pasirodo, šie sportinius šautuvus naudoja ne pagal paskirtį ir mieste šaudo į gyvuosius taikinius – žvirblius, varnas ir balandžius.

Sovietinio gyvenimo realijas puikiai atspindėjo M. Pašakarnaitės straipsnis „Žodžiai iš širdies“, išspausdintas vasario 20-ąją. Jame pasakojama, kaip mašinų gamyklos „Plūgas“ darbuotojai išreiškė vieningą pritarimą tarybinės Vyriausybės vidaus ir užsienio politikai. Aistringomis kalbomis jie skelbė nepritarimą „Amerikos imperialistams“, kurie esą kurstė karą. Tarsi amerikiečiams rūpėtų mažos sovietinės respublikos rajono gamyklos dirbančiųjų nuomonė…

Rokiškėnai netylėjo ir dėl prastos kokybės maisto produktų. „Pasitaiko, kad vartotojas, nusipirkęs duonos ar bulkučių, randa jose skudurų, virvių gabalų ir panašiai“, – rašoma straipsnyje „Blogos kokybės gaminiai“, išspausdintame kovo 27 d.