vaiva

1951-ųjų „Po spalio vėliava“ – apie ekonomiką, kultūrą ir religiją
Lina DŪDAITĖ

1951-eji – skaudūs ir sudėtingi metai Lietuvos istorijoje. Slopo ginkluota rezistencija, o į kolūkius suvaryti ūkininkai bandė išgyventi už skurdžius darbadienius. Tuo tarpu sovietinė valdžia reikalavo kelti ekonomiką, kultūrą, burti ir sovietiškai auklėti jaunimą.

Išėjo dukart per savaitę

1951 m. laikraštis „Po spalio vėliava“ skaitytojus lankė dukart per savaitę – antradieniais ir penktadieniais. Ženkliai krito jo tiražas: štai 1951 m. sausio 2 d. buvo išleista tik 2 tūkst. 250 egzempliorių. Metų pabaigoje jis dar sumažėjo iki 1500 egzempliorių. Pirmąjį 1951 m. rajono laikraščio numerį pasirašė laikinai einantis redaktoriaus pareigas Petras Šileika. Vasarį laikraštį už redaktorių pasirašinėjo Stasys Maciūnas. Kovo 9 d. prie redakcijos vairo stojo atsakingasis redaktorius P. Bajorūnas. Rugsėjį atsakinguoju redaktoriumi tapo V. Jasiulis.

Kaip ir ankstesniais metais, redakcijos darbuotojų vardai ir pavardės skaitytojams buvo nežinomi: dauguma straipsnių buvo be autoriaus. O štai laikraščio talkininkai: agronomai, zootechnikai, inžinieriai mielai pasirašinėjo savo straipsnelius.
Augo redakcijos dėmesys sportiniam rajono gyvenimui: vis dažniau pasirodydavo žinutės apie įvairias varžybas ir jų nugalėtojus, steigiamus sporto būrelius. O štai ankstesniais metais ypač intensyvus dėmesys rajono kultūriniam gyvenimui gerokai apslopo.
Visgi laikraštis noriai spausdino savo bendradarbių feljetonus, humoreskas, pašiepiančias netvarką rajono kolūkiuose, mašinų traktorių stotyse, vilnų karšykloje. Redakcija kaip ir anksčiau telkė neetatinius korespondentus, globojo pradedančiuosius rašytojus. O rugsėjo 23 d. „Po Spalio vėliava“ sukvietė sportininkus  į savo taurės vyrų ir moterų krepšinio turnyrą. Jame dėl pereinamųjų taurių varžėsi 6 komandos. Nugalėjo Rokiškio I vidurinės mokyklos vyrų komanda ir Rokiškio „Spalio“ moterų ekipa.

Kovo 11 d. kino salėje redakcija surengė skaitytojų konferenciją. Partiniai veikėjai laikraštį kritikavo už per menką dėmesį komjaunimui, klubų-skaityklų veiklai. Rokiškio I vidurinės mokyklos mokytojas A. Keliuotis kritikavo redakciją, kad ši nepranešė apie moksleivių spektaklius, jų neįvertino. Anksčiau gana dažnas literatūros ir meno skyrelis 1951 m. pirmą kartą pasirodė tik gegužės pabaigoje.

Vis dar nebuvo susiformavęs vieningas laikraščio dizainas. Kelis kartus per metus kito laikraščio logotipo dizainas. O jo pirmajame puslapyje nuolatinę vietą turėjo tik vedamasis. O likę straipsniai buvo spausdinami be aiškios sistemos. Stebina ir straipsnių pavadinimai didžiosiomis raidėmis: jie sunkiai skaitomi. Vedamųjų straipsnių šriftas atskiruose numeriuose skyrėsi. Laikraščio puslapiai paprastai būdavo 5 skilčių, tačiau jį maketavę redakcijos darbuotojai straipsnius ir žinutes skilčiavo, kaip jiems patogiau. Straipsniai buvo mėtomi per du puslapius be nukėlimų.

Lapkričio 7 d. revoliucijos šventės proga laikraščio pirmasis puslapis išėjo spalvotas.

Atsirado privatūs skelbimai

Kovo 27 d. redakcija paskelbė, kad priima įmonių, įstaigų, privačių asmenų skelbimus. Kaip ir dabar, tuomet jie buvo mokami. Atsiskaityti už paslaugą skelbėjai galėjo banke arba grynaisiais redakcijoje. Iki tol skelbimus laikraštyje talpino tik įmonės ir organizacijos, o privačių asmenų gyvenimą atspindėjo tik pranešimai apie skyrybų bylas. Tačiau privatūs asmenys reklamuotis neskubėjo: iki balandžio vidurio nesulaukusi jų skelbimų, redakcija pakartojo kvietimą skelbtis.
Gegužę pasirodė keli privačių asmenų skelbimai. Visi jie – dėl ištuokos bylų.
Paskutiniajame 1951 m. laikraščio numeryje pasirodė pirmoji užuojauta.

Už degtinės pardavinėjimą – 6 metai nelaisvės

Kaip ir ankstesniais metais trūko nuotraukų, atspindinčių rajono gyvenimą ir jo žmones.
Balandį pasirodė žinių iš Liaudies teismo salės: Už naminės degtinės pardavinėjimą buvo nubausta rokiškėnė Ona Gudonienė. Teismas jai skyrė 6 metus įkalinimo pataisos darbų stovykloje. Apskritai, sovietinio laikotarpio spauda mažai dėmesio skyrė kriminalams. Gaisrai, nelaimės, nusikaltimai buvo reti svečiai laikraščio puslapiuose. Kriminalinė žinutė laikraščio puslapiuose vėl pasirodė rugsėjo pabaigoje: už mokesčių vengimą baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas Moškėnų kaimo valstietis Matas Adamonis.

Partizanų teismas – be teisės skųsti nuosprendį

1951 m. lapkričio 3 d. laikraštyje didžiulis dėmesys skirtas Lietuvos laisvės kovų vadų A. Žemaičio, J. Rimaičio ir P. Razgaičio teismui. Tai pirmasis rajono laikraštyje aprašytas partizanų teismo procesas. Kadangi straipsnis bei prokuroro kalba netilpo į įprastinį 2 lapų laikraštį, buvo netgi pridėtas papildomas lapas. Teismo procesui skirta lygiai pusė laikraščio – 3,5 psl. ir dar proceso aprašymas buvo nukeltas į kitą numerį.
Įdomus sovietinio teisingumo bruožas: spalio 26 d. dar vyko teismo procesas Radviliškyje. O jau lapkričio 7 d. numeryje pranešta apie mirties nuosprendžio pakariant kaltinamiesiems įvykdymą. Vadinasi, jiems nė nebuvo suteikta teisė skųsti nuosprendį aukštesniam teismui ar prašyti malonės.

Puolama istorinė atmintis

Kito ir laikraščio tonas. Jau pirmuosiuose 1951 m. numeriuose buvo negailestingai puolama Nepriklausoma tarpukario Lietuva, žeminami jos pasiekimai. Ypač daug neapykantos – grafų Pšezdzeckių bei rajono dvasininkų atžvilgiu. Mat slopstant ginkluotai rezistencijai, daugelį gyventojų suvarius į kolūkius, sovietinė valdžia po truputį atsikratė diplomatijos. „Tūkstančių ir tūkstančių baudžiauninkų rankos sulipdė Tyzenhauzams milžinišką dvaro centrą, kuris tų pačių baudžiauninkų rankomis iš kartos į kartą gražintas, išpuoštas prabangiausiais prancūzų gotikos laimėjimais, buvo įrengtas su visais įmanomais patogumais ir rafinuota ištaiga. Baudžiauninkų lavonais ir krauju aplaistyti didingos ir puošnios Rokiškio bažnyčios pastoliai. Vėlesnieji Tyzenhauzų palikuonys Pšezdzeckiai dažnai susilaukdavo juodaskvernių tos bažnyčios tarnų panegirikų su duosnumo ir geraširdiškumo apaštalų epitetais. Tačiau senesnieji rokiškėnai dar puikiai prisimena, kiek vargo ir kančių kainavo jų tėvams šis prabangus ir jų pačių mulkinimui skirtas pastatas“, – rašoma nepasirašytame sausio 5 d. straipsnyje „Tamsumai tamsumai naktelių“ (straipsnio kalba netaisyta, – aut. past.).

Paaštrėjusį valdžios požiūrį į Katalikų bažnyčią liudija ir perspausdinti žurnalo „Krokodil“ straipsniai, tokie kaip  „Kardinolas – duobkasys“, bei karikatūros. Kovo 20 d. pasirodė L. Rūtėno straipsnis „Vatikanas – lietuvių tautos priešas“, „Kalėdų šventės kilmė ir reakcinė esmė“.

O kolūkiuose – problemos

Kaip atsvarą tamsiai kapitalizmo praeičiai, visa spauda šlovino socialistinę dabartį ir tuoj tuoj ateisiantį „šviesų komunizmo rytojų“. Tačiau ditirambais apvainikuoti kolūkiai tikrovėje nepateisino lūkesčių. Tą atspindi ir sausio 12 d. laikraščio vedamasis „Sustiprinti darbo drausmę kolūkiuose“. Mat į juos varu suvaryti žmonės dirbo nenašiai ir neproduktyviai, bandė nusukti laiko apdirbti savuosius sklypelius. „Tačiau eilėje kolūkių darbo drausmė neleistinai žema, dėl ko nukentėjo rajonas linų ir sėmenų paruošose, miško ruošoje, trąšų atsiėmime, kūlimo darbuose, sėklų fondų sudaryme ir t.t. Pvz., kolūkiai „Pergalė“, „Švyturys“, „Socializmo keliu“ ir kiti gėdingai atsiliko linų rovime, bulvių kasime ir kituose darbuose. „Miliūnų“ ir „Už taiką“ kolūkiai (pirmininkai drg. drg. Amasiejevas ir Balaišis), nors seniai susikūrę, visiškai nesirūpina iškultų grūdų pavasario sėjai. Pažeidžia Žemės ūkio artelės įstatus Čeičių apylinkės DŽD Tarybos pirmininkas drg. Mezginas, neįtraukdamas šeimos narių į kolūkio darbus“, – rašoma vedamajame.

Apie betvarkę rajono kolūkiuose bylojo ir skaitytojų laiškai. Štai rubrikoje „Laiškai iš kolūkinio kaimo“, ūkininkas Z. Ajaraitis rašo, kad „Bolševiko“ kolūkio I brigada paliko linus atvirame lauke. J. Gylys pranešė, kad „Švyturio“ paukštidėse per pusę sumažėjo paukščių. Mat kolūkio vadovai jiems neskyrė lesalų. J. Varnas rašė, kad „Aušros“ kolūkyje vasario viduryje po atviru dangumi tebestovi įvairi žemės ūkio technika.

O štai „Žalgirio“ kolūkio III brigada giriasi, kad 1950 m. prikūlė vidutiniškai 14 cnt grūdų iš hektaro (iš tiesų tai labai prastas derlius netgi nederliose žemėse).
Stachanoviečių metodais
Kaip ir dauguma šalies rajonų, Rokiškis turėjo turėti savo didvyrius. XX a. 6-ajame dešimtmetyje Lietuvoje vyko sparti pramonės plėtra. Be to, tarpukariu mūsų valstybė buvo daugiau žemės ūkio, nei fabrikų ir gamyklų kraštas (o komunizmas buvo iš esmės darbininkų klasės ideologija), buvo stiprinamas darbininkijos vaidmuo visuomenėje. Tą atspindi ir panegiriniai straipsniai, skirti socialistinio darbo didvyriams, vadinamiesiems stachanoviečiams. Štai tokį titulą nusipelniusi Juodupės  „Nemuno“ fabriko audėja P. Bortnikovienė straipsnyje „Savo stachanoviniu darbu stiprinsiu taikos reikalą“ rašo: „Aš pasiryžau viršyti išdirbio normą, kovoti dėl išleidžiamos produkcijos kokybės. Kas mėnesį darbo užduotį aš įvykdau 170 proc.“. Šie išdirbių viršijimai keliskart, kaip ir daugelis sovietinės pramonės bei žemės ūkio sprendimų, prasilenkė su sveiku protu. Juk akivaizdu: arba išdirbio norma nustatyta gerokai per maža, arba žmogus dirba po dvi pamainas be miego ir poilsio, arba milžiniški išdirbiai… paprasčiausiai prirašyti. Dažniausiai pasitaikydavo trečiasis atvejis. Analogiškas atvejis buvo su bulvių sodinimo terminų ankstinimu. Vakarų Europos istorikai suskaičiavo, kad kasmet bulviasodį paankstinant 2 dienomis, apie 1985-uosius Sovietų sąjungoje bulvės imtos sodinti… vasario pabaigoje. Tačiau tuometiniams agitatoriams tai buvo nė motais.

Sovietinė demokratija

Nors Sovietų sąjunga didžiavosi esanti pati demokratiškiausia, turinti net 36 konstitucijas, valstybė, visgi su demokratijos normomis kasdieniame gyvenime ji neturėjo nieko bendro. Štai normaliose valstybėse savaime suprantama, kad rinkimų dieną agitacija yra draudžiama. Tačiau darbo žmonių ir valstiečių šaliai tokia norma negaliojo. „Į balsavimo apylinkę Nr. 5, dar žemę gaubiant tirštai prieblandai, smagiu rogių keliu važiuoja linksmi Karolio Požėlos vardo kolūkio rinkėjai. Pirmoji balsavusi kolūkietė S. Mišenovaitė pasakė: – Balsuodama už geriausią liaudies sūnų drg. Bajorūną, aš basuoju už tolimesnį mūsų kolūkių suklestėjimą, kurį mes pasieksime savo sąžiningu ir atsidavusiu darbu, išmintingajai bolševikų partijai vadovaujant ir padedant“, – rašoma vasario 20 d. straipsnyje „Rinkimų diena Rokiškyje“.