Vyresnio amžiaus rokiškėnai su pagarba prisimena pedagogų, intelektualų Elenos ir Vytauto Vajegų šeimą. Nuostabūs žmonės, gimtosios kalbos puoselėtojai, teatralai, spinduliavę gėriu ir šviesa, atsidavę tautai, kultūrai, lyg tiltas jungiantys senąją ir naująją inteligentiją. Rokiškio mėgėjų teatro kultūra žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Prie liaudies teatro gimimo prisidėjo V. Vajega, prieš 55-erius metus pastatęs spektaklį „Petras Kurmelis“. Po šios premjeros Rokiškio dramos kolektyvui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas Liaudies teatro vardas.
Gyvenimas paverčia akrobatais
Pedagogės, poetės E. Vajegienės (1925 08 21 – 1997 02 13) vaikystė prabėgo Rokiškyje, pedagogų, Lietuvos tarpukario inteligentų Adelės ir Stasio Naginskų šeimoje. Mokslus ji pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Skatinama mamos A. Diržytės-Naginskienės, aktyviai reiškėsi mokyklos literatų būrelyje, dalyvavo literatūros vakaruose. Gimnazijos pedagogai pastebėjo merginos kūrybinius gebėjimus, literatūros mokytojai jai prognozavo profesorės ateitį. 1940 m. prasidėjo Lietuvos okupacija. Atsiminimuose E. Vajegienė mini slogią atmosferą gimnazijoje. Ji matė mokytojų, klasės draugų šeimų trėmimus, girdėjo apie kankinamus, šaudomus žmones. Tai turėjo įtakos devyniolikmetės kūrybai:
Gyvenimas padaro akrobatais:
Tarp liūtų vaikščiojom per ugnį.
O tolumoj, o tolumoj pražydę sodai matos…
Bet žingsnis ir – bedugnė. <...>
Gyvenimas padarė akrobatais…
Eini viela į laimės šalį…
Bedugnė apačioj… viršuj siūbuoja Grigo ratai,
Ir gyslos kraujas šąla…
(„Akrobatai“, 1944 m.)
Praėjus karo frontui, 1944 m., vedama svajonės, ji išvyko į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Apie tuometines gyvenimo sąlygas E. Vajegienė pasakojo: „Ką mes radom atvažiavę? Nebuvo elektros Vilniuj. Nebuvo vandens vandentieky, reikėjo eiti per kelis kvartalus vandens atsinešti. Universitete langai buvo išdaužyti. Nekūrenama – rašalas užšaldavo parkery.“
Studentei sunku buvo pasiekti tolimą gimtąjį Rokiškį, namuose likusius tėvus. „Pirmus metus, kol nebuvo pasibaigęs karas, iki pavasario dar važinėjo keleiviniai traukiniai. Važiuodavo kariniai ešelonai. Reikia įsėsti, kad niekas nematytų, nes jei pamato, tai išveja. Kartais laukdavau parą Rokiškio stoty, kol bent vienas atvažiuoja. <...> Keliauti visaip teko: tarp mašinų, gabenamų ant platformų, prie tankų, ir ant traukinio stogo, ir ant buferių įsitvėrus. O Rokišky traukiniai nesustodavo. Prieš stotį, kur Pagrandžiai, ten yra kalniukas. Pristabdo traukinį – tai tada šokam. Šiek tiek baisu, bet jei lagaminas išmestas, tai vis tiek šoki“, – po daugelio metų šią istoriją mėgo pasakoti E. Vajegienė.
Pašalino iš Jaunųjų rašytojų sekcijos
Studentė žavėjosi Vosyliaus Sezemano, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino paskaitomis. Universitete rokiškietė įsitraukė į literatų veiklą. Savo poezijos knygelėje (Alė Naginskaitė „Viskas arba nieko“, Vilnius, 1998 m.) štai kaip ji prisimena tą laikmetį: „Kai 1944 m. atvykau į karo apgriautą Vilnių, universitete jau nebeveikė Vinco Mykolaičio-Putino globojami literatai. Tačiau anų laikų nuotaikos dvelkdavo iš vyresniųjų kolegų kalbų. Naiviai tikėjau: fašistinės okupacijos metais aktyviai reiškėsi literatūroje H. Nagys, V. Mačernis, K. Bradūnas ir kiti, todėl ir mes, šiek tiek jaunesni, galime ugdyti savo sugebėjimus, nekreipdami dėmesio į sovietų okupaciją, kuri po karo tikriausiai bus švelnesnė. Deja, apsirikau. Tiesa, kai 1946 m. pradžioje buvau priimta į Jaunųjų rašytojų sekciją, niekas per daug nesigilino į ideologinius klausimus. Tačiau tai truko neilgai. Po kelių mėnesių mus šešis pašalino iš sekcijos. Pirmininkas poetas Kostas Kubilinskas tik perskaitė nutarimą, nepaaiškinęs, kuo mes nusikaltome, ir nedavęs mums žodžio, paprašė išeiti.“ Priežastį jaunieji literatai rado poeto, publicisto Eduardo Mieželaičio 1946 m. „Literatūroje ir mene“ išspausdintame straipsnyje „Jaunieji turi atsikratyti žalingo senumo“. Jame autorius nurodė, jog pašalintieji kūrėjai „neįstengė kol kas atsisveikinti su atgyventa praeitimi savo poezijoje“. Išmetimas iš literatų sambūrio sudaužė jaunosios kūrėjos iliuzijas, ji rašė labiau sau, nenorėjo perdaug savo kūrybos rodyti:
Kad nežinotų nieks,
Kad nematytų nieks,
Aš savyje ugnelę gesinu.
Slepiu giliai po klodais pelenų…
Kad nežinotų nieks…
Kad nematytų nieks…
(1946 m.)
1949-ieji buvo permainų metai: baigusi Vilniaus universitetą, rokiškietė buvo kviečiama į aspirantūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tačiau jautė, kad kūryboje turės daryti kompromisus dėl savo įsitikinimų, sąžinės. Aspirantūrą laikinai atidėjo. Pasirinko kitaip: mirus mamai, įsikūrė Alytuje, šio miesto sanatorijoje gydėsi tėvas S. Naginskas. Dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Eidama į mokytojų seminariją J. Basanavičiaus gatvėje ji susipažino su lituanistu ir muzikantu Vytautu Vajega. Sumainiusi žiedus Vajegų šeima iš Alytaus 1952 m. persikėlė gyventi į Rokiškį – didelį tėvų namą netoli mokyklos. Abu sutuoktiniai, pradėję pedagoginę karjerą, pasinėrė į saviveiklą: žmona J. Tumo-Vaižganto gimnazijos scenoje pradėjo statyti Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“, kurią režisuoti baigė sutuoktinis. Šis spektaklis buvo ypač populiarus tarp rokiškėnų. Iš gimnazijos E. Vajegienė perėjo dirbti į Rokiškio kultūros mokyklą (dabar Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas), dėstė užsienio literatūrą, bendraudavo su režisūros specialybės dėstytojais, rašė scenarijus spektakliams, agitbrigadoms, kūrė ir poeziją, tačiau daugiau sau, o ne skaitytojams.
Naujas gyvenimo lapas
E. Vajegienė su pakylėjimu pasitiko Lietuvos atgimimą, dalyvavo kuriant Rokiškio mokytojų Sąjūdžio grupę. Pradėjo rūpintis Rokiškio krašto kultūros istorijos atmintimi. Seniausia Rokiškio mokykla tuo metu vadinta E. Tičkaus vardu. Pedagogė padėjo šiai švietimo įstaigai sugrąžinti J. Tumo-Vaižganto vardą. Kartu su kraštiete, literatūros kritike Regina Mikšyte parengė leidinį „Rokiškio J.Tumo- Vaižganto mokyklai – 75“. 1993 m. išleistoje knygoje publikuojama kruopščiai surinkta Rokiškio gimnazijos, daugeliui kraštiečių buvusios mokslo ir kultūros ištaka, istorija, autentiški rokiškėnų prisiminimai.
E. Vajegienė padėjo Alfonsui Keliuočiui redaguoti Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinį „Prie Nemunėlio“, o jam mirus – ne tik perėmė šį darbą, bet ir parašydavo daugiausia publikacijų apie rajono kultūros šviesuolius, su kuriais jai teko dirbti, bendrauti, taip pat apie Rokiškio kraštui svarbius žmones – Mykolą Riomerį, Antaną Strazdą.
Vienintelė poezijos knyga – po mirties
Vienintelė E. Vajegienės poezijos knyga „Viskas arba nieko“ išleista po autorės mirties, 1998-ųjų pradžioje. Eilėraščių rinkinys iliustruotas sesers Ievos Naginskaitės lino raižiniais. Knygoje publikuojama 1993 m. E. Naginskaitės-Vajegienės parašyta trumpa kūrybinė autobiografija „Praeities puslapius atvertus“. Joje autorė trumpai prabėgo savo kūrybinį kelią, o pabaigoje parašė: „Šiandien, kai išspausdinta daug tremtinių poezijos, geresniam praeities vaizdui gal praverstų ir gyvenusių tėvynėje, bet negalėjusių arba nenorėjusių spausdintis kūryba.“
Leidinio pagrindinę idėją atspindi pirmas jame spausdinamas eilėraštis „Viskas arba nieko“, parašytas 1945 m., kai kūrėjai buvo vos 20 metų. Pasak literatūrologės R. Mikšytės, autorė „su jaunatvišku maksimalizmu kartodama H. Ibseno „Brandą“ – „Viskas arba nieko“, grūmėsi su neviltimi ir savigrauža“, nes jaunajai poetei „Ne viską? Reiškia – nieko!“
Literatūrologė R. Mikšytė poezijos rinkinio „Viskas arba nieko“ recenzijoje rašo: „Alės eilėraščiuose nebuvo nei šešėlio lengvabūdiškos žaismės, peizažinio dekoro, estetinių efektų. Ji nedarė „poetiškos“ poezijos. <...> Eilėraščiuose vėrėsi mintis, potekstė, loginis diskursas, bundančios stiprios asmenybės išgyvenimų apmąstymas. Dvidešimtmetės poetinėje biografijoje įsirėžė Vilniaus griuvėsių panorama, bildant traukiniais namo lydintis išniekintų sodybų peizažas, sutryptos dvasinės vertybės. <...> Nepalūžo. Nerašyti negalėjo. Neišdavusi, nepardavusi už grašius nei eilutės, įsirašė jau laisvoje gimtojo miesto spaudoje („Gimtajame Rokiškyje“ – aut. past.). Nubyrėjo jaunatviško nerimo tradicinės literatūrinės klišės. Atsirado sveikos autoironijos, autentiškų metaforų.“
Iš pedagogės E. Vajegienės patirties sėmėsi rajono mokyklų lituanistai, jos gyvenimu ir kūryba domėjosi moksleiviai. 1999 m. apybraižą „Spindėjusi asmenybės šviesa“ apie E. Vajegienę parašė Juozo Tūbelio gimnazijos abiturientė Žydrė Pagirytė, ją konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Vėtienė. Apybraižoje ypač jausmingai poetę, pedagogę, su kuria bendravo apie tris dešimtmečius, prisimena buvusi Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Zita Jodeikienė: „Ji buvo nuostabus žmogus, tiesiog spinduliavo gėriu ir šviesa. Tokio atsidavusio žmogaus Lietuvai, tautai, kultūrai dar reikia paieškoti. Vos tik prasidėjus Atgimimui Lietuvoje, ji tarsi atgimė. Aktyviai dalyvavo mitinguose, kultūrinėje veikloje, rašė į spaudą. Atrodė, jog pajaunėjo net dešimčia metų. Ypač reikšmingas darbas – laikraščio „Prie Nemunėlio“ redagavimas. Tiesiog stebindavo tas pedantiškas medžiagos rinkimas. Jai svarbi būdavo kiekviena smulkmenėlė, data. <...> Ji norėjo, kad viskas būtų teisinga ir tikra. Ir už visa tai nereikalavo jokio mokesčio. Ji buvo iš tų žmonių, kurie vertina ne materialinį, bet dvasinį turtą.“
Rajono literatė, pedagogė Vida Papaurėlienė mano, jog E. Vajegienė buvo lyg tiltas tarp senosios ir naujosios inteligentijos, enciklopedija, kuri ne viską pasakė, ką galėjo ir norėjo. Atgimimo metais „jos žodis ir mintis tapo laisvi, pasakojimai – bešališki, nes ji kalbėjo taip, kaip pati suvokė ir vertino“. V. Papaurėlienė dalyvavo E. Vajegienės poezijos knygelės pristatyme Rokiškio viešojoje bibliotekoje. Jos atmintyje išliko knygoje išspausdintas lino raižinys, kuriame – peizažas su pušimi kalne. „Ta pušis ir simbolizuoja Alę, jos gyvenimą. Ji negalėjo ir nenorėjo kolaboruoti. Ji buvo laisva ir žinojo, kad ir Lietuva bus laisva, ir tada ne tik ji galės laisvai išsakyti mintis. Jos poezija – tai tarsi kabinimasis į kalnagūbrius, ir tas kabinimasis su tikėjimu“, – tikina V. Papaurėlienė.
Gyvenimo istorija – memuaruose
Pirmasis Rokiškio liaudies teatro režisierius V. Vajega (1919 12 19 – 2007 03 01) dramos saviveikloje dalyvavo 25 metus: pastatė 18 daugiaveiksmių, 4 vienaveiksmes pjeses, sukūrė 12 vaidmenų.
Bene daugiausia apie šį pedagogą, literatą, kultūros veikėją galima sužinoti iš jo memuarų „Šaukštai popiet“. Apie du šimtai mašinėle spausdintų lapų sutalpino tėvų ir giminių istorijas, savosios šeimos kelią, bendravimą su literatais, teatrinį gyvenimą… Atsiminimus V. Vajega perdavė Rokiškio viešajai bibliotekai, tačiau jie iki šiol publikuoti tik dalimis.
Rajono kultūrininkai, bibliotekininkai vis dažniau prabyla apie būtinybę išleisti memuarus, nes literatūros apie V. Vajegos kūrybinę veiklą labai mažai. Į ją giliau pažvelgta tik žurnalistės Raimondos Stankevičiūtės-Vilimienės straipsnyje „Toks didelis gyvenimas scenoje“ (GR, 1994 05 26), skirtame Rokiškio teatro 35-ajam jubiliejui.
Apie savo tėvą V. Vajegą prisiminimais dalinosi duktė Justa Petronienė. Anot jos, tėvas gimė Apaščios (Biržų r.) kaime, ūkininko naujakurio šeimoje. Jos senelis buvęs darbštus, principingas, vertinantis naujoves, išsilavinimą žmogus, XX a. pradžioje du kartus vykęs į Ameriką, norėdamas užsidirbti pinigų žemei, namams įsigyti. Šeima įsikūrė šalia Kupreliškio, kur pradžios mokyklą lankė Vajegų šeimos atžalos. Vyriausiąjį sūnų Vytautą ir dukrą Genutę, kuri vėliau tapo dailininke scenografe, dirbo Lietuvos televizijoje, tėvai leido mokytis į Biržų gimnaziją. Vidurinysis Alfonsas buvo išrinktas ūkio paveldėtoju. Neturtinga ūkininkų šeima žūtbūt stengėsi suteikti vaikams gyvenimo pagrindą, kad tik nereikėtų jiems vargo vargti.
Biržų „Saulės“ gimnazijoje (1931-1940), kuri tuo metu buvo krašto talentų kalvė, susiformavo Vytauto pasaulėžiūra, gyvenimo siekiai. Pūsti trimitą jį mokė Petras Lukoševičius, konsultavo Vytautas Morkūnas. Gimnazijoje jis dainavo vaikinų ansamblyje, savas buvo literatų būrelyje. Gimnazistas Eugenijus Matuzevičius, vėliau tapęs žymiu poetu, organizavo naujų Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio knygų aptarimus. 1940 m. birželį, riedant okupantų tankams iš Rytų, V. Vajega gavo brandos atestatą ir pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos mokytojo specialybes tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute.
Režisuoti mokė ir Žemaitės „Marti“
R. Stankevičiūtei-Vilimienei V. Vajega papasakojo apie režisūrinio kelio pradžią Pasvalio gimnazijoje. 1942 m. baigęs studijas Pedagoginiame institute, jis metams pasiliko sostinėje, nes norėjo pasiklausyti paskaitų Vilniaus universitete, įsidarbino Švietimo ministerijoje sekretoriaus asistentu. Prasidėjus vokiečių okupacijai, universitetas buvo uždarytas, reikėjo kuo skubiau susirasti darbo ne sostinėje, kad neišvežtų į Vokietiją. Todėl išvyko dirbti į Pasvalio gimnaziją. Jos teatralai kasmet miestelio bendruomenei dovanodavo po pjesę. Naujasis mokytojas pirmiausia save išbandė aktoriaus vaidmenyje – L. Fiodoro pjesėje „Brandos atestatas“ vaidino Hogodijušą. 1945 m. jis debiutavo kaip režisierius, pastatydamas Juozo Grušo pjesę „Tėvas“. Žurnalistui Juozui Skomskiui („Dar šaukštai ne po pietų“, „Diena“,1996 03 18) režisierius pasakojo: „Viskas būtų gerai, bet pjesėje nėra nieko tarybiška. Teko prirašyti penktąjį veiksmą.“ Vėliau norėjo padėti buvusiam mokiniui Noreikai, pastatydamas jo parašytą pjesę „Ženklas iš griuvėsių“. Skaitydamas ją suvokė, jog tai perkurta Stasio Lauciaus pjesė „Signalas“, tik vokietis paverstas rusu ir pakeistas pavadinimas. V. Vajega siūlė viską mesti, tačiau spektaklis vis dėlto buvo keletą kartų suvaidintas.
Tikrasis teatro darbas prasidėjo nuo Žemaitės „Marčios“ pagal V. Miliūno inscenizaciją. Šį spektaklį matęs Juozas Miltinis neišpeikė režisieriaus. Memuaruose apie „Marčią“ V. Vajega parašė: „…pats jaučiau, kad pavyko pasiekti to, ko norėjau. Mūsų spektaklis publiką paveikė netgi labiau negu vilniškis… „Marti“ mane išmokė režisavimo… Pirmąkart pajutau darbo džiaugsmą ir kad man šis tas išeina…“
Režisūrinis darbas Pasvalyje, bendravimas su legendiniu režisieriumi Romualdu Juknevičiumi padarė labai didelį įspūdį. „Tartum scenos mūza pabučiavo ten, prie Lėvens, ir pabučiavo taip, kad daugiau nei 20 metų neatgavau kvapo“, – memuaruose atviravo V. Vajega.
Žmonos gimtinėje – kūrybinė erdvė
Pasibaigus karui, V. Vajega grįžo į Vilniaus pedagoginį institutą toliau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Sužinojęs, jog senasis diplomas nebegalioja, jis mokslus pradėjo ne nuo pirmojo, o nuo trečiojo kurso. Baigęs studijas išvyko dirbti į Alytaus mokytojų seminariją, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948 m. jis dar kartą, tik su kitais aktoriais pastatė Žemaitės „Marčią“. Sėkmė skatino ieškoti naujų pjesių: sceną išvydo spektakliai Ivanovo „Gyvybės kaina“, Petro Cvirkos „Deputatas“, o didžiausią pasisekimą turėjo dar vienas Žemaitės kūrinys „Petras Kurmelis“.
1952 m. šeimai iš Alytaus persikėlus gyventi į Rokiškį, V. Vajega gimnazijoje pedagoginio darbo negavo, penkerius metus jam teko mokyti lietuvių kalbos vakarinėje darbininkų jaunimo mokykloje. Manoma, jog pedagogo šeimos istorija, tėvų ir brolio tremtis į Sibirą turėjo įtakos ir jo gyvenimui.
Naujoje vietoje jis surado erdvę kūrybai. Memuaruose rašo: „Rokiškyje radau tikrą mokytojų saviveiklos epidemiją, bet daug blogesnes darbo sąlygas. Rokiškis teturėjo žemą Ščiukos kino salikę ir dar mažesnę gimnazijos, vis tik kūrėsi muziejus, biblioteka ir kultūros namai. Man knietėjo prisidėti prie Rokiškio mokytojų saviveiklos karštligės.“ Memuaruose minima salė buvo Vytauto gatvėje, kur daugelį metų veikė kino teatras „Saulutė“.
Mėgėjiška kopija verta pasigailėjimo?
Tuomet V. Vajega sukūrė Brauno vaidmenį N. Pogodino „Misūrio valse“ (1952 m.), Mijlo – Jakobsono „Gyvenimo citadelėje“ (1953 m.), pagrindinį Krečeto – Aleksandro Korneičiuko pjesėje „Platonas Krečetas“ (1954 m.). Visus šiuos spektaklius režisavo Pijus Ambrozaitis. Rokiškėnų „Platonas Krečetas“ buvo parodytas Vilniaus akademiniame teatre. Pastarasis teatras taip pat statė šią pjesę, o nuomonė ir palyginimas išliko memuaruose. „Kad ir kaip būtume besiplėšę, aišku, nieko nebūtų išėję, nes mėgėjiška kopija prieš profesionalų originalą verta tik pasigailėjimo. Scenos karštlige susirgusių mokytojų entuziazmas smarkiai krito. P. Ambrozaitis dar pastatė dvi jo Vilniuje matytas pjeses ir režisavimą metė.“
Tuomet statyti pjeses parūpo V. Vajegai. Subūręs grupę pedagogų, jis pradėjo repetuoti Rokiškio krašto muziejaus grafų salės scenoje. Pirmąjį pastatymą V. Dichovičnio vodevilį „Vestuvinė kelionė“ publika priėmė šiltai. Pradėjęs dirbti Rokiškio kultūros namuose dramos ratelio režisieriumi, V. Vajega pastatė L. Evald „Natalijos Zotovos moralę“. Tai gastrolėms labiau tinkantis spektaklis, o ieškodamas reprezentacinės pjesės prisiminė Alytaus mokytojų seminariją ir didelį pasisekimą turėjusį spektaklį – Žemaitės „Petrą Kurmelį“. Jį pastatė 1957 m. Po šio spektaklio sekė dar keli: J. Evald „Katia Pavlova“, D. Radvilaitės „Jo akių šviesa“, K. Sajos „Septynios ožkenos“. Darbų maratoną sustabdo kritiškesnis požiūris į saviveiklą: „Kokia prasmė pusę metų repetuoti ir parodyti 3-4 spektaklius… Kažin ar ką tame sezone (1958-1959 m.) būčiau bedaręs, jei ne paties Z. Lapinsko „apsireiškimas“, girdi, Rokiškyje steigsis teatras…“
Profesionalus išstums saviveiklininkai
Rokiškyje nutarta kurti liaudies teatrą, vadovaujantis sovietine ideologija, numačiusia, jog profesionalūs teatrai atgyveno savo amžių, valstybei nebereikalingi, o juos gali pakeisti saviveikliniai. Vadovauti teatrui pakviestas V. Vajega nutarė atgaivinti „Petrą Kurmelį“. Režisieriui padėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Vaclovas Blėdis ir Kazimieras Vitkus. Visi spektaklyje užimti žmonės buvo atleisti nuo kitų darbų, repetavo dieną ir naktį. Įtampa ir atsakomybė sekino. Memuaruose taip aprašytas šis laikotarpis: „Kas čia dabar? Juk aš eidamas svyruoju. Lyg išgėręs. Parsvyruoju namo, atsigulu, užsimerkiu: supas, linguoja lova, pakelės liepos, svyruoja Kupsčio saugomas pono miškas.“ 1959 m. gegužės 30 d. premjera įvyko, pagrindinį P. Kurmelio vaidmenį vaidino pats režisierius, pakeitęs aktorių, kuris staiga išvyko iš Rokiškio. Sveikinimus premjeros proga atsiuntė rašytojai E. Mieželaitis, Juozas Baltušis. Liaudies teatras Rokiškyje buvo oficialiai įkurtas, šventėje dalyvavo daug svečių. Spektaklio scenas filmavo Lietuvos kino studija, buvo sumontuotas pusvalandžio trukmės filmas. Deja, įrašas neišliko.
Teatro kolektyvą subūręs, reprezentacinę pjesę pastatęs V. Vajega Rokiškio kultūros namuose priimamas dirbti ne pagrindiniu režisieriumi, o tik režisieriumi-pedagogu. Šiose pareigose dirbo vos metus, pats savo noru išėjo. R. Stankevičiūtės-Vilimienės straipsnyje randame priežastį: „Trumpai tariant, dviejų režisierių vežimas neriedėjo.“
V. Vajega neatsisveikino su scena: mokyklose subūręs moksleivių ir mokytojų kolektyvus pastatė Priedės pjesę „Normando mergina“, E. Vaiguro „Dvejos vedybos“, I. Štoko „Velnių malūną“. 1963 m. jam vėl pasiūlyta grįžti į Rokiškio liaudies teatrą. Situaciją aprašė memuaruose: „Kai pamačiau, kas darosi sandėliuose, išsigandau. Mūsų sąskaitoje – nulis. Liaudies teatras sėdi skolose. Repertuare – nulis. Kolektyvas iširęs. Aktoriai dirbti taip, kaip aš dirbu, nebenorės, nes jie laukia greitų rezultatų“. Negrįžęs į teatrą, režisierius stebėjo jo veiklą, vaidino spektakliuose. Išvykus iš Rokiškio režisieriui V. Pekšiui, V. Vajega sutiko jį pakeisti, tačiau dirbo tik antraeilininku. 1968 m. jis pastatė Marato Baidžijevo „Dvikovą“, kurioje ir pats vaidino Iskanderį. Šiame spektaklyje pagrindinius vaidmenis patikėjo Rokiškio kultūros mokyklos dėstytojams ir gabesniems studentams, manydamas, jog „jie turėjo būti tas gaivus vėjas, kuris atšviežins liaudies teatrą, leis įdiegti profesionalesnį repertuarą“.
Režisierius – „ne savas“ žmogus
Liaudies teatro dešimtmečio proga „Spalio vėliavoje“ (1968 09 10) spausdintame interviu režisierius akcentuoja teatralų atsidavimą mėgstamam užsiėmimui: „Juose rusenanti scenos meno meilė ir yra didžiausias turtas ir laimėjimas. Tikriau pasakius, jie ir yra Rokiškio liaudies teatras, nes be keleto prožektorių ir dekoracijų, mes nieko ir neturime.“ Paprašytas paminėti sunkumus, V. Vajega teigia, jog didžiausia bėda – jaunų jėgų, ypač vaikinų, trūkumas, nes pradedantieji moksleiviai išskrenda iš Rokiškio ir papildo aukštųjų mokyklų dramos studijas. Netenkina režisieriaus ir patalpos. Kultūros namai, kurie tuomet buvo įsikūrę Ščiukos name, toli nuo centro. Scenos mėgėjams trūksta ramaus repeticijų kambario, o salė – pereinama. Dažnai darinėjamos durys trukdo susikaupti. Dar viena problema – didelis saviveiklininkų užimtumas. „Gyvenimas dabar taip judrus, žmonės taip užsiėmę, kad gastroles ir repeticijas nelengva organizuoti: tai komandiruotės, tai visokie seminarai, tai ekskursijos“, – prieš 46 metus V. Vajegos išsakytos problemos aktualios ir šiandien. Režisierius buvo įsitikinęs, jog sėkmei svarbu „pasirinkti stiprią ir įdomią pjesę, ir atkakliai dirbti, neišleidžiant neišbaigtų spektaklių“, nekopijuoti profesionalų, o ieškoti savito veido.
1970-1971 m. sezonas Liaudies teatrui buvęs labai įtemptas: remontuota Kultūros namų salė, repeticijos vyko kitose erdvėse, tačiau gastrolių planą kolektyvas ne tik įvykdė, bet ir viršijo trimis spektakliais. Sezono pabaigoje režisieriui buvo pranešta apie atleidimą iš darbo. „Priežastis ta, kad mums reikia savo žmogaus… Mums svarbu šiame poste turėti pirmaeilininką, kuris visą rajono saviveiklą turėtų savo rankose… Galėjau ginčytis, bet nutylėjau. Ką čia padarysi, jei tu „ne savas“ žmogus…“ – memuaruose išlikusios tokios režisieriaus mintys.
Režisieriaus muzikinius gabumus pastebėjo Rokiškio muzikos mokyklos administracija ir pakvietė jį dirbti. Mokytojas V. Vajega 27 m. mokė vaikus groti akordeonu ir pūsti trimitą.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
