Panemunėlio kraštas didžiuojasi išauginęs Lietuvos heraldikos tėvu tituluojamą mokslininką, istoriką Edmundą Antaną Rimšą. Jis – lyg gyvoji Lietuvos bei kitų pasaulio valstybių heraldikos simbolių, jų istorinių sudarymo aplinkybių enciklopedija. Ir, žinoma, neginčijamas patarėjas valstybės simbolių ir jų naudojimo klausimais. Bet heraldikos mohikaną Lietuvai išauginęs Panemunėlis iki šiol savo herbo nesukūrė…
Šaknys
Rokiškio krašto garbės pilietis Edmundas Antanas Rimša kitąmet minės apvalų jubiliejų. Skirų kaime kukliai gyvenusioje Monikos ir Jono Rimšų šeimoje užaugo trys sūnūs ir duktė, tačiau vienintelis Edmundas Antanas pasiekė mokslo aukštumų. Motina buvo namų šeimininkė, tėvas susikūrus kolūkiams tapo sąskaitininku, nes gerai išmanė matematiką. Vienas Edmundo Antano brolių gyvena Kupiškyje, yra statybininkas, o jaunylis jau miręs. Kai šalyje kilo melioracijos banga, Rimšų šeima iš Skirų kaimo persikraustė į Panemunėlio miestelį. Ten iki šiol yra jų sodyba. „Perrašė ją broliui, jis atvyksta, prižiūri sodybą. O aš Panemunėlyje – retas svečias. Kasmet atvykstu tik per Vėlines aplankyti artimųjų kapų. Paskutinį kartą su miestelio žmonėmis susitikti buvau atvažiavęs gal prieš aštuonerius metus“, – pasakojo E. A. Rimša.
Politikos pradžiamokslis – nuo „Amerikos balso“
Edmundo Antano tėvas pirmas kaime nusipirko radiją „Iskra“.
„Pamenu, sueidavo kaimynai ir prisiglaudę prie traškančio aparato klausydavosi „Amerikos balso“, o po to ilgai politikuodavo, aptarinėdavo, ką girdėjo. Mums, vaikams, būdavo labai įdomu, liežuvius iškišę klausydavomės, ką suaugę dėdės kalba“, – apie pirmąsias politikos pamokas pasakojo E. A. Rimša. Pradinėje Kraštų mokykloje jis turėjo labai gerą istorijos mokytoją Birutę Pivoriūnienę, o vėliau istorijos užkratą gavo iš talentingo Panemunėlio aštuonmetės mokyklos direktoriaus Alfonso Vasiliausko. Paauglys ėmė suprasti, jog tarp mokykloje dėstomos istorijos ir „Amerikos balso“ bei namuose vykusių politinių diskusijų yra praraja – mokyklos kursas buvo gryna sovietizmo propaganda. Po mokyklos jam teko tarnauti sovietų armijoje, o po jos laukė istorijos studijos Vilniaus universitete. Atsivėrusios galimybės savarankiškai studijuoti, diskusijos su kitais istorijos mokslus pasirinkusiais studentais, anot E. A. Rimšos, ne vienam atvėrė akis, kokia yra tikroji mūsų ir kitų valstybių istorija.
Pasinėrė į heraldiką
Baigęs universiteto studijas E. A. Rimša buvo paskirtas Visuotinės istorijos katedros dėstytoju, o nuo 1981 m. įsidarbino Lietuvos istorijos institute. 1993 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Herbai Lietuvos privačių miestų istorijoje“. Dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete E. A. Rimša 1995 m. tapo docentu, o nuo 1999 m. vadovavo Lietuvos istorijos institutui, čia kraštietis dirba iki šiol.
E. A. Rimša turi paaiškinimą, kodėl pasirinko heraldiką. Valstybių simboliai – istorinės vėliavos, senieji herbai jį domino nuo mažumės. Pirmakursis labai norėjo gilintis į senųjų valdovų genealogiją, valstybių ribų plėtimą per didikų santuokas. Tačiau supratęs, jog ši sritis per daug metų istorikų ištyrinėta, studentas nutarė lengvu keliu neiti – nėrė į tuo metu uždraustą ir niekieno negvildentą istorijos zoną – heraldiką. „Tai buvo be galo įdomi sritis. Įdomu buvo dar ir dėl to, kad viską reikėjo susirasti pačiam“, – apie studijų krypties pasirinkimą dėstė E. A. Rimša.
Į heraldikos tyrinėjimus įnikęs istorikas suprato, jog pasirinkęs valdžiai nepalankią mokslo sritį gali sulaukti didelių nemalonumų. Tačiau griežtesnių sankcijų pavyko išvengti, tik į užsienį darbo reikalais sovietinė valdžia jo nė karto neišleido.
Per klaidą…
Dėl savo tyrinėjimų valdžios prielankumo neturėjęs E. A. Rimša neslėpė – jis net buvo įstojęs į komunistų partiją. „Nieko gero partijoje nenuveikiau. Pripažįstu, jog ši narystė buvo klaida, kurią ištaisiau pačioje Sąjūdžio pradžioje, ir daugiau niekada į jokią partiją nebestojau. Tiesą pasakius, nė viena partijų ir nekalbino, nes žinojo mano nuomonę apie partinę narystę“, – atviravo mokslininkas. Pasak jo, gera pusė dabartinių Seimo narių yra buvę komunistai, dalis jų – net labai aktyvūs, o dabar prieš visuomenę „dedasi šventaisiais“. „Kam man eiti į politiką, jeigu bet kas ir bet kada gali prikišti, kad buvau tos partijos narys? Žmogus privalo sakyti tiesą, o kartą sumelavus niekas nebetikės. Kai matau, kas dabar politikoje darosi, nuo partijų norisi laikytis kuo atokiau“, – dėstė savo požiūrį istorijos mokslų daktaras.
Istorikų šeima
E. A. Rimšos šeima – vien diplomuoti istorikai: istorikė žmona Valerija, istorijos mokslus baigė ir dukra Birutė bei sūnus Vytautas. Tačiau tik šeimos galva dirba pagal diplomą. Vaikai, pasak tėvo, rado kitokias veiklos sritis, ir jeigu reikėtų lyginti juos pagal gaunamas pajamas, mokslo aukštumų pasiekusį tėvą vaikai smarkiai pralenkė. E. A. Rimšos žmona yra kultūros darbuotoja. „Matyt, vaikus nuo mokslinio istoriko darbo atbaidė patirtis – juk matė, kiek aš dirbu ir kiek už tai gaunu. Nežinau, kaip šeima mane pakentė ir iš namų neišvarė. Juk dažnai tekdavo dirbti visas septynias dienas per savaitę, jokių poilsio dienų, nes būtent savaitgaliais dažniausiai vykdavo posėdžiai, seminarai, susitikimai“, – mokslininkas neslėpė esąs dėkingas savo šeimai už supratimą ir pakantumą.
Sostinės centre esančiame daugiabučio namo bute jie liko vieni su žmona, nes vaikai gyvena savarankiškai. Tiesa, yra namuose ir trečias narys – lietuviškos veislės, bet karališkai aikštingų manierų katytė Bona Sforca. E. A. Rimša juokėsi, jog istorikų šeima pasinaudojo „tarnybine padėtimi“. Mat Rimšų katės vardas – apeliacija į Lenkijos karalienę ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštienę – Žygimanto Senojo žmoną ir Žygimanto Augusto motiną Boną Sforcą. Prieš tai šeimos namuose buvo Sibiro veislės katė, bet ji buvo nesuvaldoma – sudraskė buto užuolaidas, pridarė kitokių niekšybių.
Jeigu E. A. Rimšai reikėtų atsakyti, kas jo didžioji gyvenimo meilė, istorikas sakė, jog pagal tai, kiek laiko atidavė šeimai, o kiek heraldikos tyrinėjimams, būtų galima teigti, kad didesnė gyvenimo dalis paaukota mokslui. Be galo užimtam mokslininkui buitis – menkai pažįstama sritis. „Moku išsivirti kavą, iškepti kiaušinienę“, – šmaikštavo heraldikos tėvu tituluojamas kraštietis.
Heraldika – ne plačiajai
visuomenei
E. A. Rimšos mokslinių tyrinėjimų sritis didelei visuomenės daliai menkai suprantama. Anot istoriko, heraldika ir nėra plačiosios visuomenės mokslas. „Ką žmonės apie heraldiką žino? Na, Lietuvos herbo raitelį, Gediminaičių stulpus, savo miesto ar seniūnijos herbą. Išmanyti herbų simbolius reikia turėti daug žinių“, – dėstė istorikas, kelis dešimtmečius vadovaujantis Lietuvos heraldikos komisijai.
Pirma respublikinė heraldikos komisija prie Kultūros ministerijos buvo įkurta 1967 m., bet po trejų metų jos veikla uždrausta. Komisija atgaivinta 1987 m., veikė prie Kultūros ministerijos, vėliau – prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o 1995 m. tapo pavaldi Prezidento institucijai. Dirbti aktyviau komisija pradėjo nuo 1989 m., ypač – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. E. A. Rimša sakė, jog darbą atnaujinusi Lietuvos heraldikos komisija pirmiausia sukūrė istorinių herbų atkūrimo ir naujų herbų kūrimo koncepciją. Iš pradžių buvo atkurti 77 istoriniai herbai, taip pat sukurti savivaldybių centrų, kurie neturėjo istorinių, herbai. Pirmaisiais veiklos metais Lietuvos heraldikos komisija sukurdavo per metus apie 12 herbų, vėliau – po 20-24. Stiprų smūgį šalies heraldikos kūrimui sudavė krizė.
Rokiškiui – išimtis…
Net sovietmečiu komisija buvo nusistačiusi taisykles, kad nė viename kuriamame herbe nebus sovietinės santvarkos simbolių ir tuometės Lietuvos vėliavos spalvų. Tačiau Rokiškio herbas tapo išimtimi arba dėl kažkokių priežasčių jo elementai neužkliuvo. Taip į herbą buvo sudėti trijų bajorų giminių, kurioms priklausė dvaras, herbai – Krošinskių (žvakidė), Tyzenhauzų (buivolas) ir Pšezdzieckių (trys juostelės su lelija), o ketvirtame įdėtas kalvio priekalas (iš Rokiškio kilęs revoliucionierius, aprašytas A. Gudaičio-Guzevičiaus romane „Kalvio Ignoto teisybė“- aut.). „Sovietmečiu toks simbolis tiko. Vėliau priekalas buvo pakeistas bažnyčios vargonais“, – herbų kūrimo peripetijas pasakojo E. A. Rimša. Anot jo, herbų kūrime saviveiklos buvo ir bus.
Kodėl reikalingas?
Istoriko teigimu, herbas žmogui buvo reikalingas dėl paprasčiausio atpažinimo. Todėl herbai atsirado riterių aplinkoje tam, kad būtų galima atskirti nuo galvos iki kojų apsišarvavusį raitelį. Herbai būdavo piešiami ant skydo, kuris visąlaik matyti, dar ant šalmo, žirgo gūnios. Gal dėl to herbas iki šiol išlaikęs skydo formą.
Pagal įstatymus seniūnijoms nėra privaloma turėti savo herbą. Tai – patriotizmo savo kraštui išraiška. Miestų merai, seniūnai labai mėgsta pasigaminti įvairių suvenyrų, taurių, rašiklių, knygučių, puoštų miesto ar seniūnijos herbais.
E. A. Rimšos įsitikinimu, herbų kūrimas priklauso nuo vietos ir pačių gyventojų noro bei entuziazmo: „Idėja turi kilti nuo apačios. Jei darytume spaudimą iš viršaus, tikintume, kad seniūnijai ar miesteliui būtinai reikia herbo, naudos nebūtų.“
Kai kuriuose rajonuose savo herbus turi beveik visos seniūnijos ir net didesnių bendruomenių kaimai, o kai kuriuose – vos viena kita.
Rokiškis – viduryje: Rokiškio miestas ir kaimiškoji seniūnija turi bendrą herbą, savo herbus turi Obelių, Juodupės, Pandėlio ir Kamajų seniūnijos. „O keturios seniūnijos, tarp jų – ir mano gimtasis Panemunėlis, herbų dar neturi. Prieš kelerius metus buvau Panemunėlyje, diskutavome, koks galėtų būti seniūnijos herbas. Gal Nemunėlis, gal kunigas J. Katelė, pirmojo lietuviško teatro simbolis? Sakiau, kad žmonės turėtų keletą idėjų, kurios visiems tiktų, o mes padėsime simbolius parinkti ir mažiausiomis sąnaudomis sukursime herbą. Bet mano kraštiečiai iki šiol dėl herbo nesikreipė“, – sakė E. A. Rimša.
Genialu tai, kas paprasta
Europinėje heraldikoje Lietuvos herbai vertinami labai aukštai, vadinami heraldikos klasika ir iš jų herbų kūrimo pagrindų mokosi kitos valstybės. E. A. Rimšos teigimu, geriausi herbai yra tie, kuriuose vaizduojama viena ar kelios vienos rūšies figūros. O herbe genialu yra tai, kas paprasta. Jei norima pavaizduoti šventuosius, bažnyčias, sakralinius bei pasaulietinius objektus ir kitą heraldiką bei paplitusius paukščius, tada stengiamasi skydą dalyti į laukus ir kiekviename jų dėti po figūrą. Anksčiau į Heraldikos komisijos posėdžius dažnai atvažiuodavo didelės delegacijos iš seniūnijų, atsiveždavo po kelias dešimtis atrinktų herbų idėjų, gerai žinodavo, kokio herbo nori. Tačiau dabar vis dažniau Heraldikos komisija iš užsakovų išgirsta: „Ką sukursite, tas ir bus gerai.“
Pasak heraldikos tyrinėtojo ir kūrėjo, labai gerai, kai miestelių, seniūnijų bendruomenės turi herbui idėjų, o Heraldikos komisija jas tik atsijoja ir palieka tas, kurios istoriškai tinka. E. A. Rimšos teigimu, nėra reikalo herbe eksploatuoti to, kas jau kituose herbuose yra.
„Esame atkūrę istorinių ir sukūrę naujų apie 400 herbų. Iš senųjų herbų man įspūdingiausi Vilniaus, Vištyčio. Ir tarp šių laikų herbų yra labai įdomių. Vieni geriausiai vertinamų – Palangos, Zarasų, Neringos, Druskininkų. Juose panaudoti simboliai, identifikuojantys tik tą kraštą, pavyzdžiui, Druskininkų herbe – M. K. Čiurlionio motyvas. O Zarasų herbas Europos heraldikoje vertinamas kaip klasika“, – dėstė mokslininkas.
Perskaityti herbą
sugeba ne kiekvienas
Perskaityti herbo simboliais perteiktą krašto informaciją, anot istoriko, sugeba ne kiekvienas, nes tam reikia istorinių žinių ir išmanymo. Vienas sudėtingiausių, bet ir įdomiausių bei vertingiausių herbų, E. A. Rimšos teigimu, yra Pandėlio seniūnijos. Skydo laukas žalias su auksine galva. Žaliame lauke ant auksinės ąžuolo šakos auksiniais lapais kylantis sidabrinis sakalas su auksiniu snapu, o kairysis sparnas sužeistas, su raudona kraujo dėme. Sakalas simbolizuoja Pandėlio krašte vykusias kovas, kovotojų narsą ir pralietą kraują. Auksinėje herbo galvoje yra 7 raudonos septynkampės žvaigždės, kur antroji iš kairės pakeista žydru pusmėnuliu. Tai – Mėnulio diena ir Pandėlyje vykusio turgaus diena – pirmadienis arba antra savaitės diena (skaičiuojant savaitės pradžią nuo sekmadienio). Antra diena lotyniškai – dies lunae, o mėnulis lotyniškai – luna. Todėl ir pasirinktas mėnulis. Pandėlio herbas Prezidento dekretu patvirtintas 1997 m.
Juodupės herbas vertinamas kaip geriausias europinis heraldikos ženklas, kuriame užkoduota pagrindinė vietovės informacija. Juodas kaspinas įprasmina upę (pro miestelį tekančią Juodupę), sidabrinės gijos simbolizuoja miestelyje klestinčią vilnos pramonę, o aukso spalva reiškia žmonių turtą ir gerovę. Herbas patvirtintas 2006 m.
Vienas pirmųjų herbų, sukurtų nepriklausomybės metais, – Obelių seniūnijos herbas. Jis, pasak E. A. Rimšos, labai aiškus ir informatyvus: per miestą tekanti Kriaunos upė, sidabrinė spalva – šalia tyvuliuojantis Obelių ežeras, o obelų žiedai – pats miestas. Herbas patvirtintas 1993 m.
Kamajų herbas, E. A. Rimšos vertinimu, ypatingas: jame įprasmintas urbanistinis paminklas – vienintelė kvadrato formos Lietuvos aikštė. O šios geometrinės figūros centre – pagrindinis Kamajų akcentas – strazdas, simbolizuojantis čia gyvenusį, dirbusį, kūrusį poetą, kunigą Antaną Strazdą, kuriam aikštėje pastatytas paminklas. Kamajų herbas – Kamajų miestelio ir seniūnijos heraldinis atributas. Herbas patvirtintas 2005 m.
Iš mokslo materialių turtų
nesusikrovė
Heraldikos mokslui, istoriniams tyrinėjimams, darbui su studentais, mokslo populiarinimui bei heraldikos eksperto darbui atiduotas gyvenimas E. A. Rimšos šeimai materialių turtų nesukrovė. Jis sako ir loterijos bilietų niekada neperkąs: „Jeigu gyvenimą pagerinti tikiesi per loterijos bilietus – tada jau baigta…“ Tiesa, būdamas aštuntokas, jis nusipirko kažkokį loterijos bilietą ir laimėjo 3 rublius. Tada tokia suma paaugliui buvo didelis pinigas.
Pasak E. A. Rimšos, mokslus ką tik baigęs istorikas yra visiškas „ubagas“, nes uždirba minimalią algą. „Į „naujuosius lietuvius“ istorikai, kaip ir kitas tikrų mokslininkų elitas, turtais niekada nesilygiuos. Man materialūs turtai ir nėra įdomūs ar aktualūs. O dėl kitų žmonių turtų sau galvos nesuku: tegul jie gyvena taip, kaip nori, tik iš kitų nevagia… O mes su žmona gyvename daugiabučio namo bute ir mums to pakanka. Esame susibūrę į intelektualų klubą, yra ten ir labai turtingų žmonių, be jokios reklamos dosniai aukojančių paminklams, knygoms, visuomenei reikšmingiems statiniams. Į šį klubą dar niekada nesame priėmę nė vieno „uspaskicho ar karbauskio“…
E. A. Rimša dirba Lietuvos istorijos institute, yra Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas, Lietuvos istorijos instituto leidinio „Lietuvos istorijos metraštis“ bei Lietuvos nacionalinio muziejaus – „Numizmatika“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvos banko monetų projektavimo ekspertas, Lietuvos istorijos instituto tarybos, Lenkijos heraldikos draugijos narys ir Lietuvos dailės muziejaus konsultantas. Garsus kraštietis šalies ir užsienio spaudoje paskelbė arti šimto mokslinių ir tiek pat mokslo populiarinimo straipsnių.
Už mokslinę ir visuomeninę veiklą E. A. Rimša yra pelnęs aukštų apdovanojimų: 1998 m. jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 1999 m. jis tapo Rokiškio krašto garbės piliečiu, 2001 m. istorikui įteikta Lietuvos mokslo premija, 2007 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, o 2013 m. tapo Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru.
Aldona Minkevičienė
