„Gyvenime patyriau didžiausią, kokia tik įmanoma, politiko ir žmogaus garbę – didžioji lietuvių tautos dalis tiesioginiais ir demokratiniais rinkimais man patikėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas“, – teigė prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, Rokiškio krašto garbės pilietis. Šį politiką bene dažniausiai lydintis epitetas – pirmasis: pirmasis Lietuvos komunistų partijos (LKP) sekretorius, atkurtos Lietuvos valstybės pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, pirmasis prezidentas. Jo politinės biografijos puslapiuose – ir šalies istorijoje pirmoji ekonominė blokada, valstybės institucijų formavimasis, perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką, pirmieji Lietuvos žingsniai siekiant narystės NATO ir Europos Sąjungoje, sovietinės kariuomenės išvedimas… Nors amžininkų ir kontraversiškai vertinamas, A. M. Brazauskas buvo tarp tų, kurie klojo šiandieninės valstybės ir demokratinės visuomenės pamatus. Rugsėjo 22 d. jam būtų suėję 82-eji…
Laikmečio ženklai
„Skaitykite laikmečio ženklus“, – tokią žinią Urbi et Orbi (miestui ir pasauliui – lot.) siuntė A. M. Brazausko amžininkas popiežius Jonas Paulius II. Pasakojimas apie tokio rango politinę figūrą kaip pirmasis atkurtosios Lietuvos prezidentas negali apsieiti be istorinio laikmečio, jo iššūkių ir tendencijų apžvalgos. Išplėšti asmenybę iš jo laikmečio, kaip ir laikmetį – iš asmenybės, neįmanoma. Juk būtent tuometinės politinės ir ekonominės realijos formavo charakterį, pasaulėžiūrą, diktavo valstybės vyrų, tarp jų ir A. M. Brazausko, užduotis, veiksmus ir planus. Vertinti jų veiklą neatsižvelgiant į istorinį kontekstą – nesąžininga.
A. M. Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje tarnautojų šeimoje. Jo tėvai – Kazimieras ir Sofija Brazauskai – čia dirbo notarų pagalbininkais. Per Kalėdas jis buvo pakrikštytas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje – būsimasis prezidentas gavo antrąjį, Mykolo, vardą. Jo gimtasis namas Laisvės gatvėje tebestovi. Kaip savo atsiminimų knygoje „Apsisprendimas“ teigė A. M. Brazauskas, tėvai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą persikraustė į Kaišiadoris. Šiame mieste jis baigė vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Prieš pat baigiamojo darbo gynimą A. M. Brazauskas pradėjo dirbti inžinieriumi – įsijungė į specialistų, stačiusių Kauno hidroelektrinę, būrį. Jaunas specialistas neliko nepastebėtas: netrukus jis buvo paskirtas direkcijos vyriausiuoju inžinieriumi, 1958-aisiais – Energetikos statybos tresto valdybos viršininku, 1962-aisiais – Lietuvos TSR Liaudies ūkio tarybos statybinių medžiagų valdybos viršininku, 1965-1969 m. – statybinių medžiagų pramonės ministru, o nuo 1967 m. – Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. „Tokia sėkminga karjera priklausė nuo kelių priežasčių. 1956-1959 m. Lietuvoje vyko A. Sniečkaus, M. Šumausko ir kitų vadovaujama lietuvių iškėlimo į vadovaujančius postus (vietoj rusakalbių žmonių) kampanija. A. Brazauskas, kaip gabus inžinierius ir pareigingas darbuotojas, pateko ant šios bangos ir sparčiai kilo karjeros laiptais“, – apie tuometes tendencijas knygoje „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“ teigė istorikas Vytautas Tininis. Atsiminimų knygoje „Apsisprendimas“ A. M. Brazauskas savo sėkmingą karjerą vertino pragmatiškai: „Tada aš, kaip ir daugelis, maniau, kad reikia įsitraukti į Lietuvos kūrimo, atstatymo darbą. Mes tai darėme nuoširdžiai, stengėmės gerai dirbti. Eilinių dirbančių žmonių bei ūkinių vadovų santykiai iš esmės buvo normalūs, dalykiški. Mes manėme, kad bus geriau, jei šiuos darbus Lietuvai darys ne kokie nors atvykėliai, kurių buvo daug, o mes patys, lietuviai. Jaunimas, kuris norėjo gerai gyventi, gerai ir dirbo. Būtent vietiniai kadrai lėmė tai, kad Lietuva daug nuveikė netgi būdama Tarybų Sąjungos sudėtyje.“
1974 m. A. M. Brazauskas tapo ekonomikos mokslų kandidatu, o 1977 m. tuometinis LKP Centro Komiteto (CK) pirmasis sekretorius Petras Griškevičius rekomendavo SSKP CK paskirti jį LKP CK sekretoriumi, kuruojančiu ekonomikos klausimus. 1982 m. 50-mečio proga A. M. Brazauskui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Nors ir darbuodamasis komunistų partijos viršūnėje, nei amžininkų, nei istorikų jis nebuvo laikomas fanatišku komunistu. „Aš, kaip gamybininkas, visada siekiau ekonomiką, o ypač ūkį, atsieti nuo politikos“, – memuarų knygoje teigė A. M. Brazauskas.
Dirbti ar nedirbti, štai kur klausimas
A. M. Brazauskas ryškia politine figūra tapo XX a. devintojo dešimtmečio viduryje. Tuometę Sovietų Sąjungą kaustė brežnevinė stagnacija. Šios imperijos valdžios olimpe nukaršusį Leonidą Brežnevą vienas po kito keitė tokie pat seni ir neveiklūs vadovai: Jurijus Andropovas, Konstantinas Černenka. Sąstingio, neefektyvaus planavimo ir išteklių naudojimo, aršių ginklavimosi varžybų ir komunistams palankių valstybių rėmimo nualinta milžiniška šalies ekonomika strigo. Žodis „deficitas“ buvo kasdienės kalbos žodis. Valdžios kabinetuose klestėjo telefoninė teisė ir „skilandinė“ ekonomika.
Sovietinių respublikų vadovai buvo dviejų tipų: arba visiškai lojalūs sovietinei valdžiai, arba „ūkininkai“, jiems patikėtose „tėvonijose“ bandę užtikrinti (kiek tai įmanoma planinės ekonomikos sąlygomis) bent jau šiokį tokį vietos gyventojų interesams palankesnį ūkišką šeimininkavimą. „Rezultatai labai priklausė nuo asmenų, partinėje struktūroje tvarkiusių vieną ar kitą sritį, nes tą darbą galima dirbti atmestinai, palikti jį savieigai, o galima buvo rimtai ginčytis, įrodinėti ir laimėti daug naudingo respublikai“, – teigė A. M. Brazauskas.
Permainų vėjai
1985-aisiais Sovietų Sąjungos vadovu tapęs Michailas Gorbačiovas suprato, kad permainos – neišvengiamos, ir paskelbė „Pertvarkos“ kursą. Politikoje šis politinis atšilimas reiškė didesnį viešumą, nuomonių įvairovę – pirmąsias demokratijos užuomazgas, o ekonomikoje – ūkiskaitą (ne komunistinėmis idėjomis, o realiais ekonominiais skaičiavimais grįstą planavimą). M. Gorbačiovo vadovavimas lėmė ir naujų, jaunų politinių lyderių iškilimą sovietinėse respublikose – Gruzijoje tokiu tapo Eduardas Ševardnadzė, Rusijoje – Borisas Jelcinas, Lietuvoje – A. M. Brazauskas. Jis, anot istoriko V. Tininio, – pirmasis okupuotos Lietuvos administracijos vadovas, tapęs tikruoju politiku. Tą lėmė asmeninės jo savybės: pasitikėjimą kelianti impozantiška figūra, gebėjimas bendrauti su auditorija laisvai, logiškai, tiesiai ir įtaigiai. Tuo šis politikas skyrėsi nuo kalbas iš lapelių lemenančių „tikrųjų“ komunistų. „Bet mitinge juk nepaskaitysi. Mitingui geriau tinka ekspromtas. Kalba turi būti emocinga, trumpa ir aiški“, – politikos pradžiamokslį suformulavo jis.
A. M. Brazausko sėkmę lėmė ir gebėjimas tinkamai vertinti politinę situaciją, suprasti visuomenės norus ir nuotaikas. Jis nebijojo pasirodyti pirmuosiuose masiniuose Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitinguose 1988 m. vasarą.
Prie LKP vairo šis politikas stojo pačiu nepalankiausiu metu: 1988 m. spalio 21-ąją, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo išvakarėse. „Tuometinė Lietuvos viršūnė ne itin visu tuo rūpinosi ir akivaizdžiai nesuprato, kokie procesai prasidėjo. Kai kas ėmėsi „spręsti“ problemas draudimu, manydami, kad taip galima viską grąžinti į ankstesnę padėtį, į seną ramų gyvenimą“, – prisiminė A. M. Brazauskas. Jis teigė, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo didelis galvos skausmas tuometiniam LKP CK, kuriam didelę įtaką darė antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas. 1988 m. birželį Maskvoje buvo surengta konferencija. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis surengė mitingą – LKP delegatų palydas. „Visas tuometinis LKP CK biuras atsidūrė prieš dilemą – dalyvauti ar ne? Eiti ar neiti? Ir ką nuėjus pasakyti žmonėms? Daug ką iš biuro tiesiog pašiurpino Sąjūdžio kvietimas į mitingą“, – apie tuometę politinę kultūrą liudijo A. M. Brazauskas.
Jis nepabijojo dalyvauti Sąjūdžio suvažiavime ir jame pasielgė labai drąsiai. „Šiame suvažiavime su Ministrų Tarybos pirmininku V. Sakalausku, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku V. Astrausku, kitais biuro nariais čia pat pasitarę nusprendėme, kad tikintiesiems reikia grąžinti Arkikatedrą, kuri, po Antrojo pasaulinio karo pastatą nacionalizavus, vėliau buvo paversta Paveikslų galerija, – prisiminimuose rašė A. M. Brazauskas. – Man atrodė siaubinga, kad kardinolas laiko Mišias prie uždarytų Katedros durų ir prie tų durų susirenka tūkstančiai žmonių.“
„Vanagų“ akiratyje
Žinoma, politinės reformos: derybos su Vakarų valstybėmis, pirmieji ekonominio savarankiškumo, kitaip tariant, rinkos ekonomikos daigai, daugeliui senųjų Kremliaus nomenklatūrininkų, vadinamųjų „vanagų“, atrodė kaip neleistinas atsitraukimas nuo komunizmo idealų. Šie nusenę, ordinų žvaigždelėmis pasidabinę lyderiai troško „įvesti tvarką“ stalininiais metodais. Juolab kad ir galių tam turėjo: jų letenose buvo sovietinės jėgos struktūros.
O politinį atšilimą pajutusi visuomenė ėmė reikalauti ir politinių permainų. Iš pradžių nedrąsiai kalbėta apie „suverenitetą“, vėliau vis drąsiau imta reikalauti nepriklausomybės. Pabaltijo respublikų komunistų partijos pirmieji sekretoriai atsidūrė kryžminėje ugnyje – iš vienos pusės respublikų visuomenė, susikūrę pirmieji politiniai judėjimai reikalavo vis didesnių politinių permainų, iš kitos pusės Kremliaus „vanagai“ kaltino per daug „atleidus vadžias“ ir grasino pašalinti per minkštus vadovus, o demokratijos reikalaujančią visuomenę tramdyti, jei prireiktų, netgi ginklu.
„Tie, kurie 1988 m. rudenį kaltino LKP CK bailumu, turėtų prisiminti, kaip mes nuolat buvome stebimi. Tarybų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto brigados, ypač iš organizacinio skyriaus, tiesiog neišvažiuodavo iš Lietuvos. Labai didelį dėmesį mums rodė ir Pabaltijo karinės apygardos vadovybė – F. Kuzminas, O. Zinčenka ir kiti. Aktyviai veikė ir Tarybų Sąjungos valstybės saugumas“, – tuos laikus knygoje prisiminė A. M. Brazauskas.
1989 m. iš Sovietų Sąjungos Konstitucijos išbraukiamas garsusis 6-asis straipsnis apie Komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį. Iš vienpartinės pereinama į daugiapartinę sistemą: Lietuvoje atsikūrė pirmosios politinės partijos, o gruodį skilo ir pati Komunistų partija – į Lietuvos komunistų partiją, vadovaujamą A. M. Brazausko, ir LKP (SSKP), vadovaujamą Mykolo Burokevičiaus. Visuomeniniame gyvenime svarbiausias klausimas buvo šalies nepriklausomybė. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reikalavo kiek įmanoma greitesnio atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. A. M. Brazauskas šiai idėjai pritarė, tačiau jo taktika buvo kitokia, atsargesnė, žingsnis po žingsnio.
Pirmoji laisvos Lietuvos
Vyriausybė
1990 m. vasarį įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą. Kovo 11-ąją ji paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Ją reikėjo ne tik apginti, bet ir įtvirtinti: sulaukti tarptautinio pripažinimo, įrodyti Sovietų Sąjungai ir pasauliui, kad jauna valstybė gali save išlaikyti. Siekiant šių tikslų reikėjo atlikti milžinišką darbą: sukurti funkcionuojančią politinę sistemą ir pereiti iš planinės į rinkos ekonomiką. Abu šiuos uždavinius teko spręsti nuo nulio. Mat nei tarpukario Lietuvos autoritarinė, nei Sovietų Sąjungos totalitarinė sistemos netiko demokratinei valstybei. Tiesa, norėdama pagrįsti Lietuvos valstybės tęstinumą, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas buvo kelioms minutėms paskelbusi, kad jos teritorijoje galiojo 1938 m. Konstitucija.
Iki tol pasaulyje nė viena valstybė neturėjo patirties, kaip pereiti iš planinės į kapitalistinę ekonomiką. O klaidos kaina buvo didžiulė. „Valstybės nepriklausomybė neįmanoma be ekonominės nepriklausomybės“, – teigė A. M. Brazauskas. Leidinyje „Pirmoji Vyriausybė: 1990-1991“ m. jis pasakojo, kad de jure paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ūkio reikalai, aprūpinimas žaliavomis, energetikos ištekliais liko tokie patys: visi energetikos ištekliai bei 90 proc. žaliavų pramonei buvo tiekiama centralizuotai, valstybines sienas kontroliavo Sovietų Sąjunga, nebuvo valiutos išteklių. Jau pirmoji Vyriausybė svarstė ir savųjų pinigų – lito – įvedimo klausimą. Tačiau kilo finansinių problemų – trūko valiutos užmokėti už pinigų spausdinimą.
1990 m. balandį Sovietų Sąjunga smogė: siekdama palaužti nepriklausomybės siekį, įvedė ekonominę blokadą. Galimybių pirkti išteklius kitose valstybėse nebuvo. Būtent vicepremjerui A. M. Brazauskui buvo pavesta imtis antiblokadinių priemonių. Buvo mezgami tiesioginiai ryšiai su Baltarusija, Azerbaidžanu, Ukraina, Maskva. Dėl ekonominės suirutės Sovietų Sąjungoje bei blokados artėjo neišvengiamas sprendimas – didinti plataus vartojimo prekių kainas. Šis sprendimas lėmė pirmosios Vyriausybės atsistatydinimą.
Pirmasis prezidentas
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo neišvengiamas visuomenės skaldymasis į daugybę politinių jėgų, atstovaujančių skirtingiems jos grupių interesams. Nors visuotinė santarvė ir vienybė daugeliui to meto politikų atrodė siektinas tikslas, demokratinėje visuomenėje ji būna tik istorinių lūžių akimirkomis.
Be to, jauna valstybė turėjo sukurti savąją politinę sistemą. Prasidėjo neišvengiama trintis tarp valdžių: įstatymų leidžiamosios (Seimas) ir vykdomosios (Vyriausybė), kadangi aiškiai nebuvo suformuotos jų galios ir įtakos ribos. Visuomenė ir politikai dar tik mokėsi gyventi nuomonių pliuralizmo sąlygomis. Trūko politinės kultūros, gebėjimo gerbti oponentus. Dar daugiau maišaties įvėlė bandymas atkurti Prezidento instituciją. Menka paslaptis, kad tuomet šis postas buvo numatytas konkrečiam asmeniui.
Tuo tarpu 1990 m. pabaigoje LKP tapo Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), o A. M. Brazauskas tapo jos pirmininku. 1992 m. ši politinė jėga laimėjo Seimo rinkimus. Kaip numatyta Konstitucijoje, A. M. Brazauskas tapo laikinuoju šalies prezidentu. LDDP pergalė Seimo rinkimuose jį paskatino kandidatuoti pirmuosiuose atkurtosios Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Nors prezidento institucija buvo ir tarpukario Lietuvoje, 1993 m. rinkimai buvo unikalūs – pirmą kartą šalies piliečiai tiesiogiai rinko valstybės vadovą.
Svarbiausiu A. M. Brazausko varžovu tapo dešiniųjų politinių jėgų remiamas diplomatas Stasys Lozoraitis. Užtikrintai laimėjęs rinkimus (surinkęs 60 proc. balsų), A. M. Brazauskas taip įvardino savo pergalės priežastis: „Kai prisimenu tuos rinkimus, vis galvoju, kad mano sėkmę tada nulėmė ne vien didelis žmonių pasitikėjimas manimi, bet ir iliuzijos dėl Prezidento institucijos galybės. Buvo mąstoma maždaug taip: buvusi valdžia labai apvylė, naujoji, sukoncentruota vieno žmogaus rankose, netrikdoma politinės plepalynės, viską ims ir sutvarkys.“ Taip jis rašė savo prisiminimų knygoje „Penkeri prezidento metai“. Patyręs politikas suvokė, kokia trapi, neturinti ilgamečių tradicijų Lietuvoje demokratinė santvarka, koks stiprus permainų vėjų įaudrintoje visuomenėje „tvirtos rankos“ ilgesys, autokratinio tarpukario režimo perdėtas idealizavimas. Politikas neslėpė, kad jo griežta nuostata, jog prezidentas atstovauja visiems piliečiams, netgi tiems, kurie rinkimuose už jį nebalsavo, o ne politinei jėgai, partijai, atitolino nuo jo kai kuriuos bendrapartiečius ir bendražygius.
Istoriniai žingsniai
Naujasis valstybės vadovas savo inauguracinėje kalboje ragino tautiečius neaitrinti praeities žaizdų, siekti santarvės, mažinti politinę konfrontaciją. „Gerbdamas piliečių valią, visomis išgalėmis remsiu tikrąją politinę santarvę, kaip piliečių pareikštą valią“, – sakė prezidentas. Kasdieniame valstybės gyvenime jis kvietė remtis blaiviu protu ir lietuvių tautai būdingu pragmatiškumu, valstybę ragino kurti pagal Vakarų demokratijos, ekonomikos ir kultūros modelį. Paneigdamas kai kurių politikų nuostatas dėl palankumo Rytų kaimynams, prezidentas užsienio politikos gairėmis nubrėžė platesnį bendradarbiavimą su Europos Bendrija ir NATO.
Vienas iš daugelio politinių oponentų priekaištų prezidentui buvo tai, kad esą jam, buvusiam komunistui, bus sunku bendrauti su Vakarų valstybių vadovais. O juk viena svarbiausių valstybės galvos priedermių – užsienio politikos formavimas. A. M. Brazausko valdymo laikotarpiu šalį aplankė nemažai garbių ir įtakingų vadovų. Tačiau vienas vizitų buvo ypatingas – 1993 m. rugsėjo pradžioje į Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II. Jo vizitas, anot A. M. Brazausko, vyko ypatingu metu – vos prieš kelias dienas bažnyčių varpai valstybės žmonėms skelbė džiugią žinią apie okupacinės kariuomenės išvedimą. Pontifikas buvo vienas tų lyderių, kurie labiausiai prisidėjo prie komunizmo žlugimo. Įdomu, kad popiežius buvo ir Lietuvos valstybės, ir Lietuvos katalikų bažnyčios svečias. „Šalis, pirmą kartą sutikdama tokį aukštą svečią, pasirodė kaip vieninga, pasitempusi, drausminga, besišypsanti“, – vizitą prisiminė A. M. Brazauskas.
Užsienio politikoje buvo ne tik šventiškų, bet ir sudėtingų momentų. Santykiuose su Lenkija reikėjo spręsti nelengvas lenkų tautinės mažumos problemas, su Rusija susitarti dėl sovietinės kariuomenės išvedimo, plėtoti dvišalius santykius, tvirtai pabrėžiant Lietuvos tikslą tapti Europos Sąjungos ir NATO nare.
Prezidentui teko prisidėti formuojant politinę sistemą, kuriant naujas institucijas, tokias kaip Konstitucinis Teismas. „Atkūrus Lietuvoje Prezidento instituciją, vienas svarbiausių ir sudėtingiausių uždavinių buvo konstitucinių santykių tarp valdžių – Seimo, Vyriausybės, teismų – formavimas“, – teigė A. M. Brazauskas atsiminimų knygoje „Penkeri Prezidento metai“. Kadangi šie santykiai nebuvo nusistovėję, galios tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių nepakankamai tiksliai subalansuotos, kildavo neišvengiamos trinties. Vis dėlto ramus, diplomatiškas, pagarbus politiniams oponentams prezidento elgesys nemažai prisidėjo prie jaunos demokratinės visuomenės politinės kultūros formavimo. Tą liudijo ir jo apsisprendimas nesiekti antrosios prezidento kadencijos, nors populiarus politikas turėjo daug šansų laimėti rinkimus. „Ateina metas vyresnės kartos politikams, savo brandą pasiekusiems tarybiniais metais ir besinešantiems anų laikų šleifą, užleisti kelią naujajai kartai“, – savo apsisprendimo motyvus 1997 m. spalio 6-ąją tiesioginėje Lietuvos televizijos laidoje išdėstė A. M. Brazauskas. 1998 m. vasario 25-ąją jis aukščiausią valstybės postą užleido Valdui Adamkui.
2001 m. A. M. Brazauskas grįžo į politiką: buvo išrinktas Socialdemokratų partijos pirmininku, o liepą tapo premjeru. Vyriausybei jis vadovavo penkerius metus.
Už svarią valstybinę veiklą A. M. Brazauskas 1998 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino didžiuoju kryžiumi, o 2003 m. – šiuo ordinu su aukso grandine.
Domėjosi sportu ir medžiokle
A. M. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene (1933–2011) išaugino dukras dvynukes Audronę Usonienę ir Laimą Mertinienę. Su J. Brazauskiene išsiskyrė, 2002 m. vedė Kristiną Butrimienę.
Jaunystėje jis domėjosi sportu – stumdė rutulį, mėtė diską, netgi buvo pakviestas į respublikos lengvaatlečių rinktinę, buriavo. Vėliau susidomėjo medžiokle, sukaupė nemenką jos trofėjų kolekciją. Pats ar su bendraautoriais parašė 8 knygas.
Dienotvarkėje laiko likdavo
ir Rokiškiui
Didžiosios politikos sūkuriuose A. M. Brazauskas nepamiršdavo ir gimtojo miesto: aktyviai domėjosi jo aktualijomis, rėmė svarbius projektus. Prezidentas svariai prisidėjo restauruojant Rokiškio Nepriklausomybės aikštę, atstatant Pandėlio bažnyčios bokštus, rėmė rajono daugiavaikes šeimas. Užimtoje dienotvarkėje jis rasdavo laiko aplankyti gimtąjį miestą jo sukakčių progomis.
2000-aisiais prezidentui suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. Ką reiškė prezidentui šis titulas? „Pirmiausia, turbūt, garbė. Didžiuojuosi gimęs Rokiškyje. Malonu, kad šį vardą suteikė gimtinės žmonės. Rokiškyje stovi namas, kuriame gimiau. Lankydamasis šiame mieste patikrinau jį, net lova stovi toje pačioje vietoje kaip mano laikais“, – kitados „Gimtojo…“ žurnalistams prisipažino politikas.
2010 m. birželio 26-ąją po sunkios ligos A. M. Brazauskas išėjo į amžinybę. Šiandien jo atminimą gimtajame mieste saugo memorialinė lenta prie jo gimtojo namo, pažymėto Laisvės g. 7-uoju numeriu.
Parengė Lina Dūdaitė
