„Gražiai augančio kultūros medžio šaknys – tai tautinės tradicijos ir liaudies kūryba, o liemuo, šakos ir lapai – tai bendravimas su savo epocha ir su viso pasaulio kultūra ir civilizacija. Kultūra, praradusi savo šaknis, pasidaro jau nebegyva, nukirstu medžiu, miesčionišku ir internacionaliniu kosmopolitizmu. Kultūra be liemens, šakų ir lapų – tai reakcionizmas, provinciališkumas, tai dvokianti bala“, – teigė vienas iškiliausių Lietuvos žurnalistų, rašytojų bei vertėjų Juozas Keliuotis.
Joniškio vienkiemyje (Rokiškio r.) gimęs ir augęs, vieną populiariausių tarpukario periodinių leidinių – savaitinį žurnalą „Naujoji Romuva“ – įsteigęs ir redagavęs, sąmojo ir kritiško žvilgsnio nestokojęs ir visomis aplinkybėmis gyvenimą ne sau, o Lietuvai bei jos kultūros puoselėjimui pabrėždavęs plunksnos bei žodžio meistras dabartinės istorijos yra saugomas kaip viena grandžių, draugėn sugebėjusių suburti šviesiausią to meto dailininkų, teatralų, rašytojų, muzikų, mokslininkų ir kt. publiką į vieną „sceną“. Tuo tarpu jį ypač mylėjusių dukterėčių Eglės, Rasos ir Aušros Keliuotyčių atmintyje jis išliko kaip „įdomusis dėdė“ iš Vilniaus, kvepiantis kava ir cigaretės dūmu, su saldainių „Ąžuolynas“ prikimštomis zomšos švarko kišenėmis…
Joniškio vienkiemio šviesulys
Žymiausias mūsų krašto literatas gimė 1902 m. rugpjūčio 22 d. Rokiškio rajono Joniškio vienkiemyje, gausioje valstiečių šeimoje. „Tėvelis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet buvo aštraus bei kritiško proto, labai veiklus ir darbštus. Motina <...> labai jautri ir švelni, linkusi nuolat svajoti ir gyventi fantazijos pasaulyje. <...> Kontrastinga šeima ir nuostabus tėviškės grožis buvo pirmieji mano ugdytojai, nuolatiniai palydovai ir visados mieli globėjai“, – savo autobiografijoje teigia J. Keliuotis ir čia pat užsimena, jog nuo pat pirmųjų kūdikystės metų tėvų buvo laikomas tinkamu eiti mokslus, o ne žemę dirbti. Tad jau sulaukęs šešerių močiutės buvo nuvestas į Rokiškio dviklasę pradžios mokyklą. Vėliau, sulaukęs penkiolikos, tėvo nuvežtas į Biržų gimnaziją, po to – be egzaminų priimtas į Rokiškio „Saulės“ gimnazijos IV klasę. „Jos direktoriumi buvo tūlas Petruškevičius. Gimnazija buvo įrengta viename vietinio grafo Pšezdeckio mūrinių namų antrajame aukšte. Jų pirmajame aukšte buvo įvairios prekių krautuvės. Jie buvo naujojoje gatvėje, miesto centre, prie pat turgavietės. Keturioms nedidelėms klasėms to ir pakako“, – rašo J. Keliuotis. Visuomeniniu gyvenimu besidomintis, į kiekvieną viešą ir uždarą paskaitą skubantis, uoliai besimokantis ir savarankiškai Ogiusto Konto, Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Blezo Paskalio, Nikolajaus Gogolio, Vinco Kudirkos ir kt. raštus, Rabindranato Tagorės, Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio–Putino, Salomėjos Nėries, Antano Baranausko, Balio Sruogos poeziją nagrinėjantis jaunuolis apylinkėje greitai pagarsėjo kaip gabus mokinys, tad Joniškio vienkiemyje, be Keliuočių šeimos, nuolat gyvendavo ar jame lankydavosi pas Juozą pasimokyti norintys mokytojų kursams besiruošiantieji Rokiškio krašto žmonės, dvarininkų dukros ir kt.
Ėjimas rašytojo, žurnalisto link
1921 m., sulaukęs devyniolikos, J. Keliuotis palieka gimtąjį Rokiškį ir važiuoja mokytis į Panevėžio vyrų gimnazijos septintą klasę. „Rokiškyje buvau įpratęs gyventi erdviame ir gražiame Joniškio vienkiemyje, kur visur buvo tyra, erdvu ir gražu. Rokiškyje man jau buvo beveik visi pažįstami – ir moksleiviai, ir mokytojai, ir miesto šviesuoliai, ir apylinkės kaimo jaunuoliai, jaunuolės. Čia jau turėjau ir artimų bičiulių, kaip Paulina Gervaitė, Regina Dranseikaitė, Alfonsas Makarskas, Balys Dobkevičius ir Povilas Kopustinskas. O Panevėžy dar nieko nepažinojau, su niekuo neturėjau artimesnių ryšių“, – autobiografijoje rašo Lietuvos kultūros šauklys, kuriam likimas suteikė progą gimnazijoje žinių semtis iš tokių asmenybių, kaip istorikas bei pedagogas prof. dr. Jonas Yčas, rašytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Julijonas Lindė-Dobilas. Iš tuo metu jį supusios aplinkos, tėvų, skaitomų rašytojų bei filosofų kūrinių gavęs impulsą moraliniam idealizmui, 1923 m. jis nusprendžia studijuoti Kauno teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Pagrindine studijų šaka pasirinkęs filosofijos istoriją, rokiškėnas savo pasaulėžiūros mozaiką toliau dėlioja į pagalbą pasitelkęs jam dėsčiusių Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio, Jono Mačiulio-Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Ereto ir kt. autoritetus. Gaivališkai studijuodamas viską, kas tik įmanoma, jis sugeba atrasti laiko ir visuomeninei veiklai „Pavasarininkų“ sąjungoje, tampa katalikų jaunuomenės žurnalo „Pavasaris“ redaktoriumi, ima rašyti „Ateities“ ir „Židinio“ žurnalams. Vėliau, gavęs pasiūlymą Paryžiuje (Prancūzija) studijuoti žurnalistiką, galiausiai apsisprendžia pasukti šiuo keliu. Kaip bebūtų ironiška, tačiau netolimoje ateityje Lietuvos žurnalistikos mokslo pamatus liesiantis jaunuolis tąkart netryško aistra pasirinktai studijų krypčiai. „Aš nemėgau to meto žurnalistikos mokslo ir nesiruošiau jo rimtai studijuoti, bet, norėdamas išvykti į Paryžių, sutikau, manydamas ten pirmiausia studijuoti literatūrą, dailę ir filosofiją, šiek tiek domėdamasis ir žurnalistika“, – savo autobiografijoje rašo J. Keliuotis ir priduria, jog pagrindinis tikslas, skatinęs išvykti į Paryžių, buvo įsisavinus XX a. universalią kultūrą, vėliau atnaujinti ir modernizuoti visos Lietuvos gyvenimą…
„Naujosios Romuvos“ tėvas
Studijos Paryžiuje rokiškėnui atveria duris į daugybės to meto garsių filosofų, rašytojų, poetų paskaitas, čia užsimezga pažintis su poetu Oskaru Milašiumi, istoriku bei diplomatu Petru Klimu, Lietuvos užsienio reikalų ministru Augustinu Voldemaru, poetu Juozu Tysliava ir kt. Čia jis parašo disertaciją „Spaudos psichologija“, tačiau dar nesibaigus studijų laikui dėl nutrauktos stipendijos yra priverstas grįžti į Lietuvą. Būtent tada ir prasideda tikrasis jo – kūrėjo, žurnalisto, literato, vertėjo – kelias.
Grįžęs iš Paryžiaus, J. Keliuotis tampa dienraščio „Rytas“ vyriausiu redaktoriumi (1929-1930 m.), tačiau tvirtą nuomonę visais klausimais turintis, to meto cenzūrai nepasiduodantis, painiotis į politines intrigas nenorintis vyriškis ilgai šiame poste neužsibūna. Atleistas iš „Ryto“ redaktoriaus pareigų, rokiškėnas įsteigia ateitininkų moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“ ir, kaip svajojęs, aplink save ima telkti jaunų poetų, beletristų, pedagogų, gamtininkų ir kt. būrį. Žurnalui sėkmingai skinantis kelią visuomenėje, J. Keliuotis prisiima ir „Mūsų laikraščio“ redaktoriaus pareigas. Laiko suranda ir pirmajam Lietuvoje žurnalistikos vadovėliui („Jaunam spaudos veikėjui“) sudaryti iš savo paties ir kitų autorių straipsnių, Kauno universitete ima dėstyti žurnalistiką, išleidžia almanachą „Granitas“. „…vis tiek labai blogai jaučiaus <...> negalėjau realizuoti savo pašaukimo, negalėjau modernizuoti mūsų kultūrinio ir politinio gyvenimo, negalėjau reikšti savo individualių minčių.<...> Šitokia mano galvosena ir pagimdė „Naująją Romuvą“, – savo autobiografijoje rašo anuomet kassavaitinio iliustruoto žurnalo tėvas, aplink save ėmęs burti konstruktyviai tautinės kultūros temomis pasisakyti galinčius filosofus, teatralus, poetus, rašytojus, dailininkus, muzikus, mokslininkus, etikus ir kt. kultūros atstovus.
Tokie panašūs ir… tokie skirtingi…
1931–1940 m. leistos „Naujosios Romuvos“ redagavimas, nepertraukiama joje bendradarbiauti norinčiųjų paieška, atsidavimas Lietuvos kultūros puoselėjimui lėmė tai, jog gimtajame Rokiškio krašte J. Keliuotis ilgainiui tapo tik retas svečias. Savotiška jungiamąja „grandimi“ tarp jo ir gimtinės anuomet liko brolis Alfonsas Keliuotis, kuriam buvo patikėtos „Naujosios Romuvos“ redakcijos sekretoriaus pareigos. Ligi paskutinės žurnalo gyvavimo dienos jas ėjęs Alfonsas ir vėlesniu laikotarpiu, Juozui jau grįžus po 1945–1947 m. ir 1952–1956 m. Pečioros ir Solikamsko lageriuose atliktų bausmių, su broliu palaikė artimus santykius.
Dėl gaivališko noro darbuotis lietuvių tautinės kultūros labui tuometinės valdžios pasitikėjimą praradusiam J. Keliuočiui Rokiškyje įsikūrusio pedagogo bei poeto brolio Alfonso moralinė parama buvo be galo svarbi: savos šeimos nesukūrusiam, dėl susiklosčiusių aplinkybių kūrybinio darbo susirasti negalinčiam ir dėl to į vertėjavimą pasukusiam lietuviškosios kultūros grynintojui bendravimas su tomis pačiomis vertybėmis degančiu broliu ir jo šeima atstojo savotišką užuovėją. „Tokie be galo panašūs ir tuo pačiu – tokie skirtingi… Patogiai įsitaisę foteliuose kalbėtis apie literatūrą, poeziją, meną ir kitas kultūros sritis galėdavo valandų valandas. Abu – absoliutūs idealistai, gyveną pakylėtą gyvenimą susikurtose erdvėse. Abu – be galo nepraktiški buityje… Iš kitos pusės: vienas – mokantis ir gebantis išsireikalauti dėmesį, kitas – labiau susikoncentravęs į save“, – būtent toks dėdės ir tėvo vaizdinys dažnai iš atminties išnyra sostinėje gyvenančiai ir dirbančiai Eglei Keliuotytei.
Intelektualas, kuriam
neegzistavo buitis
Į žurnalistikos studijas Vilniaus universitete įstojusiai E. Keliuotytei vienerius metus, dėdės prašymu, teko gyventi drauge su juo. „Nors iš pradžių mano pasirinkimą studijuoti žurnalistiką jis vertino skeptiškai ir, progai pasitaikius, vis kaip pavyzdį pateikdavo „normalią“ fizikės specialybę pasirinkusią Dundulių dukrą, tačiau ilgainiui su tuo susitaikė ir tapo nepamainomu mano mokytoju. Kaip šiandien pamenu tokį vaizdelį: aš tvarkau jo namus, šluoju, o jis – įsijautęs man pasakoja literatūros istoriją… Tereikėdavo jam duoti temą ir… klausytis. Valandų valandas, o svarbiausia – labai įdomiai, jis galėdavo pasakoti literatūros, kultūros istoriją, rašytojų biografijas ar tiesiog iš karto pateikti man reikalingų kūrinių analizes. Artėjant egzaminų sesijai tai ypač praversdavo“, – šypsosi E. Keliuotytė ir prisimena dėdės namuose tvyrojusią ypatingą atmosferą, kurią kūrė nuo knygų lūžtančios lentynos, dažnai čia užsukančios charizmatiškos garsių to meto rašytojų, filosofų, dailininkų, teatralų ir kitų kultūros, mokslo atstovų asmenybės bei kava ir cigaretės dūmu visada kvepiantys kambariai… „Jei ne Amerikoje gyvenusių draugų jam siunčiami drabužiai, tikriausiai, būtų vaikščiojęs vis taip pat apsirengęs… Visada taip mokėdavo susikoncentruoti į jį dominančią temą, kad elementari buitis ir kasdieniai darbai jam tiesiog neegzistavo“, – sako E. Keliuotytė ir pasakoja apie jo gebėjimą „nepastebėti“ netvarkos, apie kasdiene tradicija tapusius pasisėdėjimus buvusioje kavinėje „Kregždutė“, apie dėdės vaišingumą svečiams. „Pamenu, su kokiu užsidegimu ir nekantrumu jis laukdavo Juozinių… Kartais jas švęsdavo net pora savaičių: vieną vakarą pasikviesdavo rašytojus, antrą – dailininkus, trečią – teatralus ir t. t. Man iš anksto pavesdavo nupirkti dėžę vermuto… Nors pats jo negerdavo arba tik paragaudavo, bet svečius vaišinti – visada labai mėgo“, – prisiminusi dėdę, šypsojosi E. Keliuotytė.
Įdomusis dėdė iš Vilniaus…
Savos šeimos nesukūręs J. Keliuotis šiltus ir artimus santykius palaikė su visomis brolio Alfonso dukromis. „Ryškus, bendraujantis, intelektualus, nevengęs įvairių provokacijų, mėgęs aplinkinių dėmesį ir be galo laisvas“, – būtent tokį dėdę Juozą prisimena Vilniuje reklamos ir viešųjų ryšių srityje dirbanti Rasa Keliuotytė. Moters atmintis yra išsaugojusi keletą nuotaikingų prisiminimų, kurių viename – pavargęs dėdė prisėda gatvėje pailsėti ant pirmos pasitaikiusios šiukšliadėžės… „Bet jokiu būdu – ne kaip vargeta. Ant tos šiukšliadėžės sėdėjo taip, lyg aristokratas savo prabangiame krėsle… Pasitempęs, tiesus it styga, pakelta galva ir visiškai abejingas praeivių dėmesiui“, – neslėpdama nostalgijos prabėgusioms akimirkoms, pasakoja R. Keliuotytė ir su šypsena išduoda keletą dėdės silpnybių: „Negalėdavo gyventi be kavos ir… saldumynų. Kavos termosas pašonėje buvo tapęs nuo jo neatsiejama detale. Lygiai taip pat – ir jo pamėgti šokoladukai „Ąžuolynas“. Pamenu: susitinku gatvėje ir matau, kaip iš jo zomšos švarko kišenių byra saldainiai… Žinodami jo polinkį smaližiauti, ateinantys pabendrauti svečiai dažnai atsinešdavo jo mėgtų sausainių „Vilnius“ arba „Sostinė“ ir kitų skanumynų.
Nors su seserimis ir tėvu lankytis pas Vilniuje gyvenantį dėdę Rasai vaikystėje yra tekę daugybę kartų, tačiau jo vizitą Rokiškyje ji prisimena vos vieną. „Buvau moksleivė. Įdomusis dėdė iš Vilniaus į Rokiškį mūsų aplankyti atskrido lėktuvu… Man, tada dar vaikui, visa tai atrodė kaip didžiausias stebuklas“, – neslėpė R. Keliuotytė ir prisiminė, jog būtent dėdės namuose jai pirmą kartą buvo leista paragauti kavos…
Apie gyvenimą be standartų
Kaune gyvenanti jauniausia Alfonso Keliuočio dukra, Juozo dukterėčia aktorė Aušra neslepia, jog į savo profesiją pasuko veikiama ypatingos vaikystės namų aplinkos. „Didžiulį įspūdį paliko pas tėvą apsilankęs Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis. Būdama 12-14-os metų apie teatrą, prancūzų poeziją ar vakarų literatūrą žinojau daugiau negu kai kurie studentai. Nors tėvas labai norėjo, kad būčiau operos soliste, tačiau ėjau ten, kur linko širdis“, – sakė ji ir pridūrė, jog gyvenimas namuose, kuriuose nebuvo laikomasi jokių to meto standartų, matyt, bus davęs savo.
„Likimo suteikta galimybė prisiliesti prie tokių žmonių, koks buvo dėdė Juozas ir mano tėvas, – neįkainojama. Tai buvo ryškiausios mano matytos asmenybės… Smagiausia prisiminti visuomet anekdotu pasibaigdavusius jų susitikimus. Abu – gryni, „nuogi“ idealistai, aplinkinius prikaustydavę savo vidine laisve, savitais įsitikinimais ir pilietiškumu“, – pasakojo ji.
Juozą ir Alfonsą Keliuočius mena…
Gilų įspaudą šalies kultūros istorijoje palikusią Juozo ir Alfonso Keliuočių veiklą gimtinėje įprasmina 2004 m. vasario 16 d. įsteigtas Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras. Jame saugomi jų rankraščiai, knygos iš asmeninių bibliotekų, J. Keliuočio autorinės knygos ir vertimai, A. Keliuočio poezijos knygos, abiejų fotografijos, žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940 m.) komplektai.
Centro pirmininkės Alicijos Matiukienės iniciatyva 2006-aisiais atgaivintas 1989–1997 m. A. Keliuočio leistas pirmasis Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“, sukurtas dokumentinis filmas apie A. Keliuotį „Palaidų vėjų ir ilgesio poezijos klajūnas“, surinkti J. Keliuotį pažinojusiųjų prisiminimai, netolimoje ateityje dienos šviesą turėtų išvysti A. Keliuočio poezijos rinktinė bei J. Keliuočio bibliografinė rodyklė.
2007–aisiais minint J. Keliuočio 105-ąsias gimimo metines, Rokiškio viešajai bibliotekai buvo suteiktas jo vardas. Tais pačiais metais įteigta ir kasmetinė literatūrinė Juozo Keliuočio premija, kurios laureatais jau yra tapę Andrius Konickis, Vanda Juknaitė, Vytautas Girdzijauskas, Vaidotas Daunys, Vitas Areška.
Rokiškyje gimę, augę ir jį garsinę šviesuoliai kasmet J. Keliuočio viešosios bibliotekos darbuotojų prisimenami ir organizuojant Keliuotiškas Juozines.
1994–aisiais Lietuvoje buvo atgaivintas ir 1931–1940 m. J. Keliuočio leistas „Naujosios Romuvos“ žurnalas. Deja, jo gyvavimas balansuoja ant plonytės „būti ar nebūti“ ribos… „Žinant šiandienines žmonių vertybes, aplink kerojančią popkultūrą ir dabartinį laikmetį – tai neturėtų stebinti… Juk negali žmogus imti ir įkomponuoti į šį laikmetį to, kas buvo aktualu anam laikmety gyvenusiems…“ – lyg susitarusios teigia J. Keliuočio dukterėčios.
Agnė Mackuvienė
