Garsios Sapiegų giminės atstovei atitekėjus į Rokiškį, buvo rekonstruoti dvaro rūmai. Iš Varšuvos ji atsivežė Zakopanės stiliaus dvasią. Rokiškio dvaras didžiuojasi išlikusiomis jos puikiosiomis suknelėmis. Grafienės gyvenimo detales muziejininkai atkuria iš dvaro tarnautojų prisiminimų.
Didikų šeimos pagrindas – tyra meilė
Ketvirtas iš septynių grafo Konstantino Pšezdzieckio vaikų sūnus Jonas Aleksandras (1877-1944) buvo paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas. Jis paveldėjo visus dinastijos titulus, o dėdė Reinoldijus Tyzenhauzas testamentu jam paliko Rokiškio dvarą. 1903 m. J. A. Pšezdzieckis vedė kunigaikštytę Hermanciją Sapiegaitę ir atvyko gyventi į Rokiškį.
Kunigaikštytė Hermancija kilusi iš labai garsios ir įtakingos Sapiegų giminės. Pagal pareigų svarbą valstybėje ši giminė nusileidžia tik kunigaikščiams Radviloms. Istorijos tyrinėtojų skaičiavimu, per 400 metų 51 Sapiegų giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, 30 jų – Lietuvos senatoriai, 11 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriai ir pakancleriai. Ši giminė didžiuojasi ir keturiais vyskupais.
„Tik beribė ir tyra meilė galėjo paskatinti kunigaikštytę tekėti už grafo. Juk jos titulas iki vedybų buvo aukštesnis. Didikai tarpusavyje šeimas kūrė nebūtinai iš išskaičiavimo“, – svarsto Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė.
Muziejininkams kol kas nėra žinomos grafų Jono Aleksandro ir Hermancijos Pšezdzieckių pažinties detalės, o meilės jausmai atsiskleidžia jų vienas kitam rašytuose laiškuose, kuriuos grafai išsaugojo. Šie laiškai – Rokiškio muziejaus vertybė. Jie nepublikuoti, nes pirmiausia reikia laiškus išversti iš lenkų kalbos į lietuvių. Vieni laiškai trumpi, kiti ilgesni, tačiau visuose – rūpestis vienas kitu, vaikais, nuoširdūs palinkėjimai. „Jei grafienė prasitaria, kad jai skauda akys, tai jos vyras laiške primygtinai prašo mažiau skaityti knygų“, – kaip pavyzdį pamini O. Mackevičienė.
Iš didelės meilės grafų šeimoje gimė penki vaikai – Antanas, Marija, Jonas (dvariškių vadinamas Jasiumi), Aleksandras ir Elžbieta. Visi jie pasaulį išvydo kas dvejus metus.
Su meile – didžiulis kraitis
„Su meile grafas J. A. Pšezdzieckis gavo ir didžiulį kunigaikštytės kraitį. Po jungtuvių, įvykusių Varšuvoje, šeima atvyko į Rokiškį ir pradėjo kurti dvaro rūmų rekonstravimo planus“, – priduria Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.
Rūmai buvo perstatyti pagal lenkų architektų Karolio Jankovskio ir Franciszeko Lilpopo projektą. Santūraus klasicistinio tipo pastatas tapo barokiniu, pakito jo erdvės. Originalus valgomasis, didžioji menė, kiti kambariai buvo papuošti Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminių vertingais meno kūriniais. Menotyrininkai teigia, jog meniniu požiūriu Rokiškio dvaro rūmai yra vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.
„Grafienė gyvenimo Lenkijoje prisiminimus atsivežė į Rokiškį. Zakopanės stiliaus dvasia buvo įrengtas vienas gražiausių dvaro kambarių – valgomasis“, – sakė muziejininkė O. Mackevičienė. Anot jos, šio stiliaus statinių interjerai pasižymi banguojančiomis linijomis, stilizuotais floros ir faunos motyvais, gausiu ornamentų naudojimu ir įkūnija liaudišką romantizmą.
Valgomojo interjere ir medžio balduose gausu augalinių, geometrinių ornamentų, simbolių – trikampių, pusmėnulių, apskritimų, rombų. Prie jų dera lietuviškos saulutės, žvaigždutės, o turistus bene labiausiai stebina… svastika. „Tai amžino judesio, saulės, gyvybės rato ženklas. Svastikoje randame ir dabar ypač populiarius rytiečių filosofijoje jang – vyriško prado ir jin – moteriško prado ženklus. Dvi priešingybės, viena kitą papildančios, be kurių nebūtų pratęsiama gyvybė“, – svarstė O. Mackevičienė.
Gyvenimo paveikslas –
iš tarnų prisiminimų
Grafų gyvenimo detales muziejininkai atkuria iš tarnų ar jų giminaičių prisiminimų. Net 34-erius metus Rokiškio dvare tarnavo Julija Kietytė. Ji buvo priimta dirbti, kai Jono Aleksandro ir Hermancijos Pšezdzieckių pirmagimiui Antanui buvo vos pusė metukų. J. Kietytės atsiminimus užrašęs Rokiškio parapijos klebonas Albertas Talačka mini, kad 26-erių metų mergina buvo pasamdyta dirbti skalbėja, o pramokusi kalbėti lenkiškai, paskirta vaikų aukle. Nors dvaro rūmai po remonto buvę labai dideli, tačiau grafams vietos neužteko. Todėl iš abiejų rūmų pusių buvo pradėti statyti vienaaukščiai priestatėliai. Viename jų buvo įrengti vaiko ir auklės kambariai. Auklė džiaugėsi vaikų gerumu, nuoširdumu. Kai ji krykštaujančių vaikų nesugebėdavo suvaldyti, tuomet įsikišdavo ponia: ji mažylius paklupdydavo ir liepdavo atsiprašyti. Nurimę vaikai ne tik auklės paprašydavo atleidimo, bet ir ją pabučiuodavo.
Auklė J. Kietytė prisiminė, jog grafai vaikus pradėdavo mokyti anksti. Tai buvo patikėta kasdien į dvarą ateinantiems mokytojams. Ūgtelėję vaikai lankydavo mokyklas – berniukai gimnaziją Panevėžyje, o mergaitės – Varšuvoje.
Grafas J. A. Pšezdzieckis gerai kalbėjo lietuviškai, nuo jo stengėsi neatsilikti ir žmona.
Žiemą važiuodavo į šiltesnius kraštus
J. Kietytės prisiminimuose, kuriuos užrašė klebonas, minima, jog grafai buvo pamaldūs, trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais jie važiuodavo į Rokiškio bažnyčią. Šventadieniais sėsdavo į savo ložę, o kitomis dienomis – su kitais maldininkais.
Kartais grafienė dėl blogo oro atsisakydavo dalyvauti bažnyčioje aukojamose šv. Mišiose, tačiau melsdavosi dvare įrengtoje koplytėlėje. Grafai atšiauriomis Lietuvos žiemomis rinkdavosi gyvenimą užsienyje: nuo šv. Kalėdų iki gegužės mėnesio jie gyvendavo Nicoje ar kituose šiltesnio klimato kraštuose. Kartu su šeima į keliones vykdavo ir auklė.
J. Kietytė buvo taip pasišventusi šeimai, kad retai išeidavo į miestą. Ponia H. Sapiegaitė–Pšezdzieckienė auklės neišleisdavo į mieste vykstančius jaunimo pasilinksminimus, nes manė, jog taip elgtis nedora. Retkarčiais dvaro samdinės gaudavo leidimą ir ruošdavo linksmybes rūmų lyginimo kambaryje. Grafas sumokėdavo muzikantams, tačiau šokti buvo leidžiama iki 23 val. Grafas už atsidavimą jo šeimai J. Kietytei dovanojo namą. Jis tebestovi Vytauto–Juodupės gatvių sankryžoje, jo kiemą puošia akmeninis kryžius.
Versli grafienė sugebėjo prisitaikyti
Muziejuje saugomi ir dvaro šėriko Petro Mieliausko atsiminimai. Anot jo, grafienė H. Sapiegaitė–Pšezdzieckienė dažnai sukiodavosi po dvaro sodus. Mat juos išnuomodavo žydams ir už tai gaudavo nemažas pajamas. Rokiškio dvare visą laiką dirbo sumanūs daržininkai. Grafai skatino ir rėmė jų eksperimentus, kurie nemažomis įplaukomis papildydavo dvaro iždą.
1895-1940 m. dvare daržininku–gėlininku tarnavęs Aleksandras Macijauskas muziejininkams papasakojo, jog dvare užauginti obelų ar vynuogių sodinukai buvo labai gerai perkami ne tik Baltijos šalyse, bet ir Lenkijoje ar dar tolimesnėse šalyse. Daržininkystę prižiūrėjo pati grafienė. Ankstyvuosius ridikėlius, salotas, prieskoninius augalus bei kitas daržoves mielai pirko žydai. Prekyba daržovėmis nešė nemažų pajamų. Dvare būdavo auginamos braškės, kurios Lietuvoje tuo metu dar buvo nepaplitusios. „Vaikų seilės ištįsdavo, pamačius lysvėse pūpsančias raudonas uogas. Grafienė neleisdavo jiems skinti braškių, o siūlydavo parsinešti daigų, juos pasodinti ir užsiauginti“, – tarnų pasakojimų detales pakartojo muziejininkė O. Mackevičienė. Anot jos, dvaro sodyboje virė gyvenimas, klegėjo vaikų balsai, tačiau ir ponai, ir jų patarnautojai privalėjo laikytis griežtos tvarkos. Visa teritorija buvo aptverta tvora, kad nevaikščiotų svetimi. Norintieji patekti vidun, pirmiausia turėdavo kreiptis į vartininką, sėdintį nedideliame sargo namelyje.
Dvaro oranžerijoje, kurią prižiūrėjo A. Macijauskas, buvo auginamos vienmetės gėlės ir rožių sodinukai. Dvariškiai labiausiai mėgo ciklamenus, begonijas, o grafui patiko kaktusai. Grafienė iš užsienio parsiveždavo retesnių gėlių sėklų.
Grafienė užsukdavo ir į pieninę, kur būdavo pilstomas pienas į butelius ir parduodamas. Pagrindiniai klientai taip pat būdavo miestelio žydai.
O. Mackevičienės nuomone, smetoninė žemės reforma apkarpė dvarų turtus, todėl grafai turėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tai skatino grafienę H. Sapiegaitę–Pšezdzieckienę rūpintis žemės ūkiu. „Ji buvo versli, todėl išgyveno tuo sunkiu laikotarpiu“, – reziumavo muziejininkė.
1926-1930 m. dvare liokajumi dirbęs Jonas Petrulis privalėjo tvarkyti grafo aprangą, valyti batus, prižiūrėti tvarką grafo kambariuose, patarnauti ponui rengiantis, serviruojant stalą ir valgant. Į dvarą atvykus svečių, J. Petrulis privalėjo pasirūpinti jų apgyvendinimu, patarnauti jiems. Liokajus pats iš terpentino ir parafino gamindavo vašką, kuriuo vaškuodavo parketą. Už darbą liokajus gaudavo 50 Lt per mėnesį, kasmet jam būdavo skiriamas naujas kostiumas su blizgančiomis sagomis.
Po sūnaus mirties – juodas drabužis
Vieni sunkiausių grafų šeimai buvo 1925-ieji, kai staiga mirė jų šešiolikmetis sūnus Jonas. Jis palaidotas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kriptoje. Nuo to laiko grafienė dėvėjo tik juodos spalvos drabužius. Dvare eksponuojama jos ir dukrų „Coco Chanel“ tipo juodų elegantiškų suknelių kolekcija.
1940 m. grafai paskubomis pasiėmė tik brangiausius daiktus ir išvažiavo į Lenkiją. Tai buvo netikėta visiems jų tarnams. Tuomet grafai nė nenumanė, kad į Rokiškį daugiau nebesugrįš. Grafui J. A. Pšezdzieckiui likimas buvo skyręs gyventi Lenkijoje vos ketverius metus: jis žuvo per Varšuvos sukilimą. 1944 m. Vilniuje nuo džiovos mirė grafų sūnus Aleksandras. Jis vienintelis iš vaikų buvo vedęs, džiaugėsi dviem dukromis Marija ir Ana. Po metų Vorošilovo šachtoje mirė vyriausiasis grafų sūnus Antanas. 1947 m. Varšuvoje užgeso grafienės H. Sapiegaitės–Pšezdzeckienės gyvybė.
Pokariu Rokiškio dvare įsikūrė kolūkio kontora, vėliau – įvairios kultūros įstaigos. Jų darbuotojai neleido dvarui sunykti. Virėjo A. Kalpoko šeima išsaugojo dvarininkų Pšezdzieckių vertybes: nuostabaus grožio sukneles, indus, sidabrą.
Drabužių kolekcijoje – grafienės suknelės
Prieš Rokiškio miesto 500 metų jubiliejų dvare atidaryta nauja ekspozicija. Joje – dvarininkų kostiumų kolekcija. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams prireikė dvejų metų prikelti naujam gyvenimui 43 eksponatus – moteriškus bei vyriškus drabužius: sukneles, palaidines, frakus, smokingus, kelnes, liemenes, taip pat aksesuarus – apykakles, skrybėles, kaklaraiščius, skareles, pirštines, diržus, batus, rankines…
Ekspozicijos lankytojų dėmesį muziejininkai atkreipia į ypač puošnią ispaniško stiliaus vakarinę juodą suknelę su bolero apykakle, šleifu ir paaukštinta liemens linija. Šį apdarą į Rokiškio dvarą atsivežė H. Sapiegaitė-Pšezdzieckienė. Suknelė yra trijų sluoksnių: viršutinis dekoruotas karoliukais, blizgančiomis plokštelėmis. Antrajam gyvenimui restauratoriai prikėlė ir rausvą žuvies spalvos suknelę, kuria taip pat puošėsi grafienė.
Vaikaičių sugrįžimai
Lenkijoje gyvenančios Jono Aleksandro ir Hermancijos Pšezdzieckių anūkės Ana Gžegoževska ir Marija Šmidt keletą kartų lankėsi Rokiškyje. Jos abi buvo atvykusios ir 1999 m. rugsėjį, kai buvo švenčiamas miesto 500 metų jubiliejus. Viešnios džiaugėsi restauruojamais ir prižiūrimais rūmais.
2012 m. vasarą į Rokiškio dvarą atvyko Lenkijos turistai, kuriems užsukti į atokų Lietuvos kampelį pasiūlė A. Gžegoževska. Varšuvoje gyvenanti moteris šįkart į Lietuvą atvyko su savo sesers sūnumi Pavelu Pšezdzieckiu-Šmidtu ir jo sūnumi Michalu. Svečiams iš Lenkijos neišdildomą įspūdį paliko Krašto muziejaus ekspozicijos, Liongino Šepkos medžio drožiniai, arbatos gėrimas medžioklės kambaryje. Be abejonės, svečius labiausiai sujaudino ekspozicija „Čia gyveno jaunieji grafaičiai“, kurioje eksponuojama 150 autentiškų daiktų, priklausiusių grafų vaikams.
Šioje salėje grafaitė A. Gžegoževska nuotraukose atpažino savo tėvus, senelius.
Parengė Dalia Zibolienė
