Rokiškyje yra išsaugota nemažai grafų Tyzenhauzų valdymo laikus siekiančių dokumentų – žemėlapių, laiškų, archyvinių duomenų, knygų, fotografijų. Ne viskas dar iššifruota, ne visos asmenybės nuotraukose – nustatytos, ne visos versijos – istorikų patikrintos. Tačiau tai neabejotinai vertinga medžiaga visiems, pastaruoju metu įkvėptai tyrinėjantiems Rokiškio grafystės praeitį, besidomintiems Tyzenhauzų paveldu ir nuolat patiriantiems naujų istorinių faktų atradimo jausmą. Ne tik istorikams ir mokslininkams, bet ir visiems, kam bent kiek įdomios praeities paslaptys… Vieną jų Rokiškio muziejininkai atskleidė šią savaitę.
Kaip gobelenas ir porcelianas
Visais laikais didikai suprato archyvų saugojimo svarbą. Anot Rokiškio krašto muziejaus istorikės Onutės Mackevičienės, išimtis nebuvo ir grafai Tyzenhauzai. „Dar XVI a. Livonijos politinis veikėjas istoriografas Henrikas Tyzenhauzas (apie 1520 – 1600), remdamasis šeimos archyvais, parašė savo giminės istoriją. O lenkų istorikas Romanas Aftanazis Tyzenhauzų archyvą prilygino tokioms vertybėms kaip Tyzenhauzų manufaktūrose išaustas gobelenas, rytietiško stiliaus ginklai ar senovinis grafų Tyzenhauzų bei Pšezdzieckių porcelianas”, – pranešime „Grafų Tyzenhauzų archyvo apžvalga” teigia O. Mackevičienė.
408 vienetai
Istorikės žiniomis, archyvui tvarkyti grafai pasikvietė istoriką, labai gerai archyvuose besiorientuojantį Mykolą Malinovskį, o visą medžiagą nusprendė perkelti į vieną vietą – grafo Pšezdzieckio namą Varšuvoje (Lenkija). Deja, archyvas, kaip ir kiti Rokiškio dvaro turtai, išsiblaškė dviejų pasaulinių karų metais. Rokiškyje liko tik maža jo dalis (nuo XIX a. pradžios iki vidurio, kai valdė Tyzenhauzai). Iš viso priskaičiuojami 408 fondiniai vienetai.
Anot O. Mackevičienės, vienetas gali būti sudarytas iš 700 ar 1000 lapų, o kartais – tik vienas unikalus laiškas ar kitoks svarbus dokumentas. „Šifruodami archyvus kaskart sužinome ką nors įdomaus, bet dozuota informacija žmonėms gal net įdomesnė, nei visa pateikta vienu metu”, – svarstė istorikė. O kur tuos fondinius eksponatus galima pamatyti? O. Mackevičienė sakė, kad jie saugomi fonduose – dėl laikymo sąlygų jų negalima eksponuoti. Rokiškio ekspozicijose galima pamatyti nebent grafų laiškų kopijas. Tiesa, visa turima medžiaga šiuo metu yra skaitmeninama – ateityje su archyvais bus galima susipažinti internetinėje erdvėje.
Paveldėjo didelį turtą
Anot O. Mackevičienės, iš visų Rokiškyje saugomų dvaro archyvo dokumentų istorikams didžiausią susidomėjimą kelia 1825 m. Rokiškio grafystės inventorius. „Jis buvo sudarytas grafo Konstantino Tyzenhauzo užsakymu, po tėvo Ignoto Tyzenhauzo mirties paveldėjus Rokiškio grafystę. Šiame inventoriuje išsamiai aprašytas visų dvylikos palivarkų kilnojamas ir nekilnojamas turtas, valstiečių prievolės ir mokesčiai, palivarkų pajamos ir išlaidos. Sprendžiant iš inventoriaus, grafas K. Tyzenhauzas paveldėjo didelį turtą. Tada Rokiškio grafystei priklausė apie 2235 valakai žemės, kurioje buvo išsidėstę 111 kaimų, 68 viensėdijos, 3 miesteliai – Rokiškis, Kamajai ir Aknysta. XIX a. grafystė buvo ne tik ūkinis, bet ir administracinis vienetas, turėjęs apibrėžtą teritoriją. Todėl 1825 m. inventorius pradedamas topografiniu aprašymu. Jame nurodyta ne tik Rokiškio grafystės teritorija, bet ir ribos su kaimyniniais dvarais, įvardinti savininkai, atstumai iki gubernijos centro, iki Rygos miesto”, – minėtame pranešime, skaitytame Tyzenhauzų paveldui skirtoje konferencijoje, teigė O. Mackevičienė.
Istorikė neabejoja, jog ypač vertingi inventoriuje esantys dvaro sodybų aprašai, duomenys apie rūmų interjerą bei išplanavimą. Rūmų aprašymai, anot istorikės, neįkainojamą vertę turi dar ir todėl, kad tai neginčijama dokumentika restauruojant išlikusius ansamblius. Kai kam gal įdomu, kad dvarui 1825-aisiais priklausė 30 pastatų. Kai kurie jų, pavyzdžiui, oficinos, kuriose dabar eksponuojamos parodos, vyksta renginiai, įsikūrusi Liongino Šepkos ekspozicija, nepakitę stovi iki šių dienų.
Epochos veidrodis
O. Mackevičienė mano, jog vertėtų išsamiau patyrinėti ir muziejaus fonduose saugomą grafų Tyzenhauzų, taip pat ir Pšezdzieckių korespondenciją. Lenkiškai ir prancūziškai grafų šeimos rašytuose laiškuose slepiasi daug vertingos informacijos. Šiuos laiškus tyrinėjanti istorikė sakė, kad juose neretai aprašomi didikų kelionių įspūdžiai, aplankytų kraštų kultūra ir papročiai, drabužiai, tradicijos, susirašinėjimai atskleidžia garsiausių to meto asmenybių jausmus ir meilės ryšius, iš kurių aišku, jog „turtingieji ne visada tuokėsi iš išskaičiavimo”. Tai liudija kai kurie labai emocionalūs laiškai, juose matomi ir didikų ranka sukurti piešinukai. „Laiškuose šiltai, su didele meile kalbama apie šeimos narius, aprašomas jų kasdieninis gyvenimas bei pomėgiai, diskutuojama filosofiniais ir egzistenciniais klausimais, aptariami dailės ir literatūros kūriniai”, – sakė O. Mackevičienė. Ji neabejoja, kad šie istorijos liudytojai – dvarų gyvenimo atspindys – XIX a. epochos veidrodis.
Prancūziška korespondencija saugo nemažai paslapčių
Nors dauguma išsaugotos korespondencijos priskirtina paskutiniam Rokiškio grafui Jonui Pšezdzieckiui, tačiau muziejus turi ir XIX a. prancūziškos korespondencijos. Mat viena mįslingiausių Rokiškį valdžiusių Tyzenhauzų giminės asmenybių – dvaro statytojo Ignoto Tyzenhauzo dukra rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė – draugavo su prancūzų talentais Prosperu Merimė, Aleksandru Diuma – tėvu, Aleksandru Miusė. Manoma, kad jos – pirmosios prancūziškai kūrusios moters iš Lietuvos – išsaugota korespondencija galbūt atskleistų nežinomų dalykų, tačiau nėra prancūzų kalbos žinovų. O. Mackevičienė sakė, kad jei yra mokančiųjų prancūziškai ir norinčiųjų padėti muziejininkams, jie labai laukiami. Būtent iš šios korespondencijos mūsų istorikai prieš kelerius metus atskleidė tikslią S. Tyzenhauzaitės mirties datą. Ji mirė 1878 metų gegužės 21 dieną būdama 87-erių Nicoje.
Taip pat muziejus saugo ir XIX a. pirmosios pusės Tyzenhauzų laiškus, kuriuos Ignotas Tyzenhauzas, Konstantinas Tyzenhauzas rašė savo vaikams ar vaikai jiems. Vienas seniausių I. Tyzenhauzo dukters Aleksandros laiškas tėvui rašytas 1795-aisiais antrąją Kalėdų dieną iš Varšuvos. Bažnyčios statytojos Marijos Tyzenhauzaitės – Pšezdzieckienės – J. Pšezdzieckio senelės – laiškų ir nuotraukų muziejus neturi, nes ištekėjusi ji visą archyvą perkėlė į Varšuvą, o ten jis sudegė.
Vertingi Lietuvos mokslui
Į atskirą grupę O. Mackevičienė išskiria išlikusius ir Rokiškio krašto muziejuje saugomus grafų šeimos rašytus užrašus, dienoraščius. „Nėra abejonių, jog kai kurie jų yra itin vertingi Lietuvos mokslui. Visų pirma, tai pasakytina apie 1792 m. Vilniaus konfederacijos dienoraštį – 60 lapų sąsiuvinį, jau vėliau įrištą į lininės drobės viršelius. Dienoraštis rašytas vandens ženklus turinčiuose popieriaus lapuose. Istorikas Giedrius Kujelis pagal vandenženklius nustatė, jog šis popierius gamintas Rytų Prūsijoje.
Muzikiniam gyvenimui – atskira byla
Grafų Tyzenhauzų archyve liko daug dokumentų apie šios giminės švietėjišką, kultūrinę veiklą. Yra atskira byla, skirta Rokiškio grafystės muzikiniam gyvenimui. Pagal joje saugomus įrašus galima spręsti, jog muzika Tyzenhauzams buvo labai svarbi. Pirmiausia Rokiškis visoje Lietuvoje garsėjo muzikos mokykla, kuriai vadovavo čekas Rudolfas Lymanas. Iš archyvo aišku, kad muzikos buvo mokomasi ir Obeliuose, Salose. Dokumentuose užfiksuota, kad į didelį koncertą Rygoje išvyko net 63 žmonių choras iš Rokiškio grafystei tuomet priklausiusio Aknystos palivarko. „Manau, jog šis choras dalyvavo pirmojoje Latvijos dainų šventėje, įvykusioje 1873 metais. Šie dokumentai labai reikšmingi kultūros istorijos studijoms. Jais naudojosi ne vienas mokslininkas, rašęs apie XIX a. Lietuvos muzikinę kultūrą ar muziką Lietuvos dvaruose,” – pranešime teigė O. Mackevičienė.
Vienintelė žinoma išlikusi fotografija
Tyzenhauzai, anot istorikų, įsirašo į Lietuvos istoriją kaip idėjų, pakeitusių valstybės ekonominį bei kultūrinį veidą, puoselėtojai. Tačiau fotografijų, įamžinusių jų veiklą Rokiškyje, lyg ir nėra. „Vienintelėje mums žinomoje išlikusioje fotografijoje paskutinysis Rokiškio Tyzenhauzų palikuonis nufotografuotas jau miręs. Paskutiniąją grafo fotografiją daręs J. Gunhelis net mirties akivaizdoje sugebėjo išryškinti svarbiausias R. Tyzenhauzo charakterio savybes – skvarbų protą, stiprią valią ir ryžtingumą”, – sakė O. Mackevičienė. Visi kiti Tyzenhauzai su savo bruožais dabar mums atsiveria iš dvare likusių piešinių, tapybos darbų, skulptūrų, bareljefų, graviūrų, knygų. Jos muziejų laikas nuo laiko pasiekia ir per nuolat čia atvykstančius svečius – Tyzenhauzų palikimo tyrinėtojus.
Buvo klaustukas, o dabar – didžiulės abejonės
Štai šia didikų gimine besidomintis lenkas mokslininkas Juzefas Zemčionokas, dalyvavęs Rokiškio 510-ojo gimtadienio renginiuose, atvežė knygą, kurioje muziejininkai pirmą kartą pamatė kito Sofijos brolio Rudolfo Tyzenhauzo portretą (kito brolio Konstantino portretą muziejininkai turi).
Beje, menamas pačios grafaitės Sofijos portretas, saugomas Rokiškio dvare, ilgą laiką kėlė abejonių – niekas negalėjo pagrįstai tvirtinti, kad jame – žymioji grafaitė.
Rokiškio muziejininkai prie šios graviūros vis dėdavo klaustuką ir rašydavo, jog portrete gali būti S. Tyzenhauzaitė.
J. Zemčionokas išsklaidė šias abejones ir siūlė tuo neabejoti. Todėl jau kokie ketveri metai klaustuko nebeliko. Tačiau šią savaitę vietoj jo atsirado didžiulės abejonės – ar tik portrete ne kita asmenybė. Mat Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė internete rado tapytą moterį, labai panašią į menamą Sofiją. Tiesą sakant, moterų atvaizdai (rastas internete ir esantis Rokiškio dvare) beveik identiški. Po tapybos darbu parašyta, jog tai princesės Viktorijos Saksen-Koburg-Gotha (1822-1857) – Nemūro kunigaikštienės portretas po vedybų. Jis saugomas Versalyje.
Kodėl tuomet Rokiškio dvare esanti graviūra laikyta Sofijos atvaizdu? Istorikai portretą mūsų grafaitei priskyrė pagal turimą žodinį aprašą. Pagal jį Tyzenhauzaitė buvo gražuolė. Visos apraše išdėstytos išvaizdos detalės sutampa su Rokiškio dvare saugoma graviūra.
Rokiškyje saugoma ir daugiau XIX a. Tyzenhauzų valdymo laikotarpio fotografijų ir jose įamžintų žinomų didikų. Tiesa, jose asmenybės dar neatpažintos, nors versijų yra įvairiausių. „Kai viską patalpinsime virtualioje erdvėje, galbūt sulauksime papildymų, naujų žinių”, – neabejoja O. Mackevičienė.
Ilgai nė neįtarė apie žemėlapio egzistavimą
Kalbant apie išsaugotus unikalius dalykus iš Tyzenhauzų valdymo laikotarpio, atskirai verta minėti 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapį, kuris dabar saugomas dvare. Istorinių žinių apie jį – nedaug. Rokiškio krašto muziejuje saugomuose dvaro archyvo dokumentuose apie šį žemėlapį nėra jokių duomenų, todėl muziejaus darbuotojai iki XXI a. nė neįtarė apie tokio žemėlapio egzistavimą. „Pusantro šimto metų reikėjo laukti, kad sužinotume”, – stebėjosi O. Mackevičienė.
Manoma, kad šį žemėlapį galėjo užsakyti grafas Konstantinas Tyzenhauzas, paveldėjęs tėvo Ignoto Tyzenhauzo žemes. Turėdamas ir mokslininko, ir menininko gyslelę, pats tapydamas apylinkių peizažus, Konstantinas Tyzenhauzas suprato, kokią didelę mokslinę reikšmę turės profesionaliai nubraižytas jam priklausančios grafystės žemėlapis”, – teigia jo restauruotojai Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė ir Paulius Zovė. Jų žiniomis, žemėlapį braižė kartografas Michalas Skinderis, dokumento titule įrašęs datą – 1848 m. liepos 1 d. – ir pasirašęs plano apačioje. Apie šį kruopštų meistrą istorikams jokių žinių iki šiol nepavyko aptikti – nei kas jis toks, nei kada gyveno.
Pateko į geras rankas
Žemėlapis apima žemes nuo Kamajų iki Aknystos, jame pažymėtas kiekvienas upelis, ežeras, pelkė, svarbiausieji tų metų pastatai, matomas reljefas. Dauguma vietovardžių ir hidronimų išlikę nepakitę iki šių dienų, juos galima atsekti pagal sunormintus šiandienos pavadinimus.
Yra žinoma, kad žemėlapis, kaip mokymo priemonė, buvo patekęs į 1927 m. įkurtą Kėdainių aukštesniąją kultūros technikų mokyklą, kurioje buvo rengiami ir geodezininkai. Mokykla nustojo veikusi 1944-aisiais – traukdamiesi vokiečiai jos pastatą susprogdino. Išlikęs mokyklos inventorius buvo perkeltas į Kauną. Unikalų dokumentą išsaugojo mūsų kraštietis žymus mokslininkas geodezininkas Antanas Ražinskas. Sovietiniais metais bet koks kolekcionavimas buvo netoleruotinas, o susijęs su Lietuvos istorija net draustinas, tačiau rokiškio grafystės žemėlapis pateko į A. Ražinsko rankas ir buvo išsaugotas. Rokiškio muziejus įsigijo šį unikalų dokumentą.
Susikūrė gegužės mėnesį
Praėjusių metų gegužės mėnesį Rokiškio dvare buvo pasirašyta naujos visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas” steigimo sutartis. Organizacijos steigėjais tapo visuomenininkas Raimondas Sirgėdas, Rokiškio rajono vietos veiklos grupės pirmininkė, projekto vadovė Raimonda Stankevičiūtė – Vilimienė, dailininkas, „Rodos” klubo vadovas Arūnas Augutis bei du Rokiškio krašto muziejaus istorikai – Valius Kazlauskas ir Giedrius Kujelis. Jie, pasirašę įstatus, įsipareigojo „puoselėti ir saugoti kultūrinį – istorinį krašto paveldą, garsinti Rokiškio vardą Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurti kultūriškai išsilavinusią visuomenę”.
Visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas” nariai nesėdi sudėję rankų – jų iniciatyva, padedant Krašto muziejui, iš užmaršties ir archyvų keliami iki šiol nežinomi faktai, o pačiame Rokiškyje gaivinami užmiršti, bet unikalūs objektai.
Viena sensacingų pastarųjų mėnesių organizacijos narių „iškapstytų” naujienų – aptiktas seniausias iki šiol Rokiškio grafystės, tiksliau – Rokiškio ir Ignotiškio palivarkų žemėlapis. „Tyzenhauzų paveldo” narys G. Kujelis sužinojo, kad Ukrainos nacionaliniame istorijos archyve, kur saugoma Rokiškio grafų archyvo dalis, yra daug su Rokiškiu susijusių dokumentų. „Radau privatų asmenį, kuris užsiima archyvais. Ieškojom informacijos ir netyčia radom Rokiškio dvaro generalinį planą”, – sakė G. Kujelis. Nors iki šiol seniausias Rokiškio grafystės žemėlapis datuojamas 1848-aisiais ir jo originalą galima pamatyti Krašto muziejuje, tačiau atrastame plane – Rokiškio palivarkai 1810-aisiais. „Lietuviškai parašyti vietovardžiai, pažymėtas Velniakalnis, matoma dvaro teritorija”, – vardijo G. Kujelis. Jis mano, kad planas darytas dvaro įkūrėjo Ignoto Tyzenhauzo (dabar esantis dvare – Konstantino Tyzenhauzo) pavedimu, tačiau muziejininkas abejoja, kad originalą ukrainiečiai taip lengvai atiduos Rokiškiui.
„Tyzenhauzų paveldo” pirmininkas R. Sirgėdas sakė, jog bent jau istorikams seniai žinoma, jog grafų archyvas išskaidytas įvairiose šalyse, o muziejininko surasta medžiaga iš tikrųjų vertinga mūsų rajono istoriniam paveldui. Naujos žinios nėra vien kalbos: kaip to patvirtinimas – rokiškėnams atsiųsti nukopijuoti 1810-ųjų Rokiškio grafystės žemėlapio fragmentai.
„Manome, kad tai bus sensacija, nes šis žemėlapis trisdešimt aštuoneriais metais senesnis nei esantis dvaro ekspozicijose”, – sakė R. Sirgėdas. Jis tikisi, kad „Tyzenhauzų paveldas” išsiųs savo atstovus į Ukrainą parvežti liudijančių dokumentų. „Galbūt į Rokiškį kada nors sugrįš prieš Pirmąjį pasaulinį karą išbarstytas labai vertingas istorinis archyvas arba nors jo dalis. Tiesa, tam įgyvendinti nepakanka vien gerų norų, reikia dar ir pinigų, kurių nei muziejus, nei savivaldybė neturi. Tai įmanoma tik rėmėjams padedant”, – sakė R. Sirgėdas.
Reda Milaknienė
