Iš Vismantų (Pakruojo r.) kaimo kilusi Felicija Danutė Kačinskienė Rokiškyje nusėdo „po čigoniško gyvenimo ant ratų“. Mažiausiai 15 kartų lagaminus pakavusi ir naujuose namuose jaukumą kūrusi moteris dabar džiaugiasi su vyru užgyventu turtu – dukromis, anūkais ir proanūkiais.
Naktis rugiuose ir tremties baimė
Trijų vaikų šeimoje gimusi ir augusi F. D. Kačinskienė, prisiminusi savo vaikystę, sunkiai tramdė ašaras. Ji tarsi vakarykštę dieną prisimena momentą, kai teko sprukti iš namų ir keletą metų slapstytis, kad išvengtų tremties į Sibirą. „Man buvo 4-5 metai, kai tėtis sužinojo, jog mūsų šeima įtraukta į tremtinių sąrašą. Kaimo susirinkime jam liepė ruoštis, nes netrukus reikės atsisveikinti su namais – mus išveš į Sibirą. Dar nesibaigus susirinkimui tėvelis parbėgo namo ir ragino mus skubiai rinktis būtiniausius daiktus. Tarsi vakarykštę dieną pamenu, kaip į didžiulę krūvą sumetė reikalingiausius drabužius, juos perrišo virve ir užsimetė ant pečių. Mama, aš, brolis ir sesuo sekėme tėčiui iš paskos. Pirmąją naktį praleidome netoli namų buvusiame rugių lauke“, – prisiminė moteris.
Į tremtinių sąrašą pašnekovės šeima pateko dėl to, kad tuo laiku turėjo daug žemės ir išgalėjo pasisamdyti pagalbininkę: „Mano tėtis kilęs iš didelės, dvylikos vaikų, šeimos. Jam, vyriausiam, atiteko daugiausia mano senelių žemės. Iš viso turėjome 25 ha, o padėti nudirbti ūkio darbus tėveliai samdė moterį. Bet tuometinė politika buvo tokia: daugiau žemės turinčius žemdirbius išvežti į Sibirą, o jų žemes – privatizuoti.“
Iš vienos vietos į kitą
Šeima namo grįžti nebegalėjo, tad keletą metų blaškėsi po apylinkes keisdami gyvenamąją vietą ir dirbdami įvairius ūkio darbus. „Buvome klajoklių šeima. Keliaudavom ten, kur siųsdavo. Pusmetį pagyveni viename kaime, ir, žiūrėk, sako tėčiui: dabar keliaukit į kitą ūkį, kur rūpinsies arkliais. Mums pasisekė, kad niekas mūsų neišdavė. Tiesą sakant, niekas neklausinėdavo, kas mes tokie ir iš kur esam, svarbiausia, kad gerai dirbom savo darbą. Deja, nepasisekė tėvelio broliui, kuris kartu su mumis bėgo slėptis nuo tremties. Galvodamas, kad viskas nurimo ir niekas mūsų nebeieško, dėdė grįžo namo. Jį sučiupę kareiviai įsodino į traukinį…“ – pasakojo pašnekovė.
Praėjus porai metų, mažajai atžalai atėjo metas eiti į mokyklą, tačiau nuolat keičiant gyvenamąją vietą, tą buvo sudėtinga padaryti. „Tėvai nusprendė mane apgyvendinti pas krikšto mamą. Ji su vyru labai mielai priėmė, rūpinosi – savo vaikų neturėjo. Net vėliau, kai nebesibaimindami tremties galėjome grįžti namo, tetutė prašė mamos mane jai padovanoti“, – šypsodamasi pasakojo F. D. Kačinskienė.
Dideliuose namuose kartu su vištomis
Septyniasdešimtmetė pasakojo: „Baigiau tik septynmetę mokyklą. Be abejonės, norėjau mokytis toliau, tačiau tam nebuvo pinigų. Kaip tik tuo metu tėvai nusprendė grįžti namo. Parvažiavę į sodybą išvydome ne patį maloniausią vaizdą: viena namo dalis buvo paversta vištide, o kitoje gyveno nevalyvi žmonės. Namą mums grąžino, o mes džiaugėmės atgavę savo turtą. Aišku, žemių mums niekas negrąžino, viskas priklausė kolūkiui. Taip ir gyvenome – viename namo gale kudakavo vištos, kitame glaudėmės mes. Tėvai darbavosi fermose, prižiūrėjo gyvulius, ravėjo daržus. Aš vis dar audžiau mintį mokytis, tačiau kai už darbadienius mama su tėčiu gaudavo vos po 7 centus ir 300 gramų kukurūzų, mano norui nebuvo lemta išsipildyti.“
Laiškininkė ant žirgo
„Man buvo 15-16 metų, kai įsidarbinau kolūkio pašte laiškininke. Nesiskundžiau, nes darbas man patiko, o ir žmonės buvo manimi patenkinti. Kadangi visi gyveno atokiau vienas nuo kito, kasdien išnešioti galybę laiškų ir laikraščių smulkutei mergaitei buvo sunku. Norėdamas palengvinti man darbą, kolūkio pirmininkas davė arklį. Buvo tikras malonumas kasdien jodinėti po apylinkes. Dirbau tikrai daug, 500 darbadienių, tačiau ir atlygį gavau neblogą. Už jį nusipirkau dviratį. Taigi vasarą paštą išvežiodavau dviračiu, žiemą – arkliu“, – pirmąjį savo darbą prisiminė moteris.
F. D. Kačinskienė su šypsena lūpose kalbėjo apie pažintį su vyru Vitu Kačinsku: „Veterinaras Vitas į kaimą atvyko gavęs paskyrimą. Vis susitikdavome kur nors pakeliui: jis keliaudavo iš fermos į fermą apžiūrėti gyvulių, o aš važiu veždavau paštą. Kilsteldavo ranką, kad pavežčiau – kaip nepaimsi? Tuo labiau, kad abu vienas kitam iš karto patikom. Draugavom neilgai, gal devynis mėnesius, o po to iškėlėme vestuves.“
Vyrui tuomet buvo 20 metų, o nuotaka – vos sulaukusi pilnametystės.
Mokytis sugundė vyras
Dar iki vedybų F. D. Kačinskienė įgyvendino savo norą – įstojo mokytis veterinarės specialybės: „Kai susipažinau su Vitu, jis mane įkalbėjo stoti mokytis į tuometinį veterinarijos technikumą Radviliškyje. Pagalvojau, kad visai neblogai būtų įgyti specialybę. Taigi abu baigėme veterinariją ir net išleistuves bei diplomų teikimo šventę šventėme tą pačią dieną. Iš mano šventės „kukurūzniku“ (keleivinis lėktuvas) skridome į Kauną, kur po poros valandų diplomas buvo įteiktas Vitui.“
Gimtajame moters kaime gyventi likusi šeima dirbo tame pačiame kolūkyje – vyras ėjo kolūkio pirmininko pareigas, žmona dirbo zootechnike. Išsilavinę ir darbštūs jaunuoliai neliko nepastebėti aukštesnius postus užimančių pareigūnų: jie Kačinskų šeimą, kaip puikius darbuotojus, perkėlė į kitą kaimą Pakruojo rajone, kur didesnės fermos. Čia gimė abi šeimos atžalos: vyresnėlė Violeta ir jaunėlė Jolanta.
1980 m. šeimai buvo pasiūlyta darbo vieta Rokiškyje: „Iš pradžių atsikraustėme į labai mažą butuką, kuriame beveik nebuvo vietos ir visi keturi sunkiai tilpome. Tačiau mums buvo pažadėtas kitas butas, tik reikėjo sulaukti, kol iš jo išsikraustys tuometiniai gyventojai.“
Beprotiškai užimtas laisvalaikis
Rokiškyje F. D. Kačinskienė 15 metų dirbo veterinarijos stotyje bakteriologinio skyriaus gydytoja: „Gyvenome mieste, o stotis buvo tolėliau. Kurį laiką į darbą mane vežiodavo senoviniu automobiliu „Vaz“, paskui keliaudavau dviračiu. Kartą pamačiau, kad AB „Rokiškio sūris“ ieško sanitarijos meistro, ir nutariau save išbandyti. Taip „bandžiau“ 10 metų, iki sulaukiau pensinio amžiaus.“
Išėjusi į pensiją moteris vietoj nenustygo. Ji prisijungė prie Rokiškio choro „Sietynas“, o šiam iširus papildė tremtinių choro narių gretas: „Vis kalbinu prisijungti vyrą, jo labai geras balsas, o chore mums trūksta vyriškos jėgos. Tačiau jis niekaip man nenusileidžia“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad, labiau nei dainuoti, jos vyrui patinka rūpintis bitėmis: „Sode turime apie 30 šeimų bičių. Anksčiau jų buvo dar daugiau, gal 45-ios, bet nebepajėgėme sužiūrėti.“
Be bičių ir dainavimo chore, moteris rūpinasi daržais ir gėlynais prie gražiai išpuoselėto namo.
Vartydama senas nuotraukas F. D. Kačinskienė parodė draugo, laikančio akordeoną, fotografiją: „Aš pati nuo vaikystės svajojau nusipirkti ir išmokti groti akordeonu, tačiau tam vis nebuvo pinigų. Kai pagaliau nusipirkau, negalėjau išmokti groti, nes dukra neleido… Vos tik pasiimdavau ant kelių instrumentą, ji pradėdavo graudžiai verkti. Taip ir liko akordeonas namo palėpėje, o dabar, manau, nebe laikas mokytis.“
Miglė KATINAUSKIENĖ
