“Be galo darbštus ir dar labiau – užsispyręs…” – taip savo vyrą Vladą Tuską, gyvenantį Uvainių (Kazliškio sen.) kaime ir šiemet drauge su „Gimtuoju…” švęsiantį 70-metį, sako žmona Ona. Tuo tarpu jubiliatas prisipažįsta nė nespėjęs pastebėti, kaip greitai prabėgo tie dešimtmečiai… „Jei galėčiau atsukti gyvenimo rodyklę, norėčiau sugrįžti į ruso laikus… Gera būdavo, kai valgyt užsinorėjęs, galėdavai sau leisti bet kada nueiti į valgyklą ir už kapeikas pasisotinti lig soties… O dabar ką žmogus teišgali? O dar tas euras ateina…” – savo mintimis su vienmečiu „Gimtuoju…” apie nueitą kelią ir šiandien rūpimus klausimus dalinosi V. Tuska.
Verkė, kad neėmė… Sibiran
Rajoninio laikraščio vienmetis Vladas į Roblių (Kamajų sen.) kaime tąkart gyvenusių kolūkiečių Karolinos ir Igno Tuskų šeimą pasibeldė 1944-ųjų lapkričio 28-ąją. „Buvau pirmas vaikas šeimoje, vėliau sulaukęs dviejų seserų kompanijos. Iš vaikystės ne kaži ką ir teprisimenu. Ryškiausiai atmintin įstrigo mano, sulaukusio jau 5-6-erių metų amžiaus vyrioko, išgyvenimai, susiję su didžiaisiais trėmimais Sibiran”, – sako Vladas ir pasakoja apie kuriozišką situaciją, kai dėl atsitiktinai jų namuose pamatytos karininko dėdės nuotraukos, šeimos tremtį į Sibirą turėjęs palaiminti leitenantas tėvui pasakė, kad buvusių karininkų šeimos narių niekur neveš, jei iš valsčiaus pristatys pažymą. „Prie mūsų namų tuokart buvo įrengtas į tremtį vežamų žmonių surinkimo punktas. Visi – susikrovę mantą, kupini mane tąkart užbūrusio nerimastingo laukimo, o čia – imu ir sužinau, kad niekas niekur mūsų nebeveža… Ašaros pasipylė lyg pupos. Tėvai šį įvykį per gyvenimą man ne sykį yra priminę”, – šypsosi Vladas, kuriam tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti sunkios tremtinio dalios.
Apie padykusią vaikystę ir savanorišką senbernystę
Šiemet garbingą jubiliejų švęsiantis Vladas, paklaustas apie gražiausius savo gyvenimo metus, neslepia, jog būta visko. „Sykį su draugais net buvome sumąstę vietoj ėjimo į mokyklą gyvenimiškosios patirties semtis miške. „Tamtyč” net stebėjimo bokštus buvom pasistatę, kad galėtumėme sužiūrėti, kada sesės grįžta namo… na, kad nepavėlintumėme mano “prisiduoti”… Tiesa, bet greitai mūsų štabas vietos eigulio buvo susektas, o mes -įduoti tėvams. Nuo to karto net per bulviakasį praleidus pamokas mokytojai turėdavome iš karto pristatyti ir raštelį su tėvų pateisinimu bei parašais”, – sulaikyti šypsenos negalėjo vaikiškas išdaigas prisiminęs V. Tuska.
Kaip klostėsi tolimesnis judraus bernioko gyvenimas? Ogi, kaip pats Vladas sako, taip, kaip daugelio to meto vaikinų: 10 mėn. karinės tarnybos Estijoje, vėliau – du su trupučiu – Baltarusijoje, grįžus po kariuomenės – vairuotojo darbas Jaunosios gvardijos ūkyje prie Panemunėlio, o šiam žlugus – kitame. „Dirbau, kol motina gyva buvo – su ja gyvenau ir labai apie savo šeimą nė negalvojau. Gyvenau atokiau, tad jei kuri panelė ir krisdavo darbe į akį, tai gyvenantys arčiau “veiksmo vietos” būdavo vikresni ir greičiau apsisukdavo…”,- neslepia pašnekovas ir prisipažįsta, jog galvoti apie savos šeimos kūrimą pradėjo tik prieš savo penkiasdešimtmetį, anapilin iškeliavus motinai…
Vedybos – su paslėpta mintim?
„Prie ruso viskas buvo paprasta: užsinorėjai valgyt – nuėjai į valgyklą ir pavalgei – galvos sukti apie ką nors pagaminti galinčią žmoną – nė nereikėjo”, – šypsosi Vladas, juokais vedybinį gyvenimą suvesdamas į vienintelį tašką – žmonos, tik kaip vyrui patarnaujančio asmens, reikalingumą. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, būtent vyriškas gyvenimiškų bei buitinių reikalų neišmanymas jo seseris ir pastūmėjo potencialios žmonos broliui žvalgytuves.
„Kaip šiandien pamenu: vaikštau aš prie namų esančio tvenkinio ir matau į kiemą įsukantį automobilį. Lyg gandras artyn atžargliojantis Vladas lyg iš niekur nieko ima klausinėti, ar kartais nežinau, kas parduoda karvę… Ne vienas buvo, su sesėmis, kurių viena mane jau pažinojo. Išsikalbėjus paaiškėjo ir tikroji tokio vizito priežastis – potencialios žmonos žvalgytuvės bei piršlybos”, – juokėsi jau devynioliktus metus Vlado žmonos pareigas einanti 84-erių Ona, tuokart viena savo ūkyje gyvenusi vienišą našlės gyvenimą.
„Nesipyko, nesikeikė, viens prie kito prisitaikė…”
Padraugavę ir apsipratę vienas su kitu, Vladas ir Ona santuokos įžadus prieš Dievą davė 1994-aisiais. „Nuo to laiko ir gyvename mudu abudu”, – šypsosi Ona ir neslepia, jog judviejų gyvenimą puikiai atspindi nuo seno žinomos nuotaikingos dainos posmas: „Nesipyko, nesikeikė,/ Viens prie kito prisitaikė./ Ir gyveno jie abu/ Kaip toj girioj lokiai du…”.
„Visko būna… Darbštus mano Vladas, bet dar labiau – užsispyręs”,- pripažįsta jubiliato bendrakeleivė ir neslepia, jog tam, kad sutartų su ilgą laiką vienišiaus dalią besirinkusiu vyru – reikia turėti ne mažai kantrybės. „Mums kartu net pavalgyti nepavyksta, nes aš jam turiu visada asistuoti, viską padėti, suruošti… Jaunesnė gal ir neapsikęstų, o man – nesunku – pripratusi jau”, – šiltu žvilgsniu glostydama šalia sėdintį Vladą, kalba Onutė. Tuo tarpu pats Vladas tik supratingai linkčioja galvą patvirtindamas, kad sutarti su juo – tikrai nėra paprasta, nes, kaip pats sako, esąs ir be galo taupus, ir nelabai besiorientuojantis, atrodytų, elementariausiuose buities darbuose. „Tiesiog globojam vienas kitą ir rūpinamės, kad drauge būtų gera ir patogu”, – šypsosi 70-metis, o paklaustas, kaip laikui atėjus paminės garbingą savo jubiliejų, tvirtina, jog smagiausia jam būtų susitikti su pačiais artimiausiais giminaičiais ir draugais prie bendro vaišių stalo. „Juk žmogus niekada nežinai, kiek dar turėsi laiko tokiems susitikimams…”, – sakė jis.
Agnė Mackuvienė
