Ilzenbergo dvaras, išgyvenęs klestėjimą, nacionalizaciją, ėjęs iš rankų į rankas, remontuotas ir vėl nykęs, dabar gyvena naujo gyvenimo viltimi. Jo savininkų planuose – grandioziniai užmojai: atkurti autentiškus dvarvietės statinius, išplėsti dirbamos žemės masyvus, sukurti ekologišką ūkį ir gaminti  sūrius, kepti duoną, o šimtmečius skaičiuojančio ąžuolų parko pavėsyje įrengti ištaigingus pliažus...

Merdi

Žvelgiant į merdintį Ilzenbergo dvarą, stūksantį pačiame Latvijos pasienyje, ant Ilgio ežero kranto, nelengva patikėti tokiais didžiuliais užmojais: aplinkui – nė gyvos dvasios, dvarvietės pagrindinis rūmas apsilaupęs ir nykstantis, statinių likę vien pamatai arba apgriuvusios akmenų sienos, 10 ha parke išvešėjusios piktžolės ir kiti žolynai – tikras rojus mašalų veisykloms. Šimtamečiams medžiams reikia ne tik fizinės priežiūros, bet ir išmanymo, kad jie primintų garsius dvarvietės laikus.

Pirktas ir  parduotas
Kadaise Ilzenbergo dvare viešpatavo didikai Dimšos. Apie juos rašytinių žinių nėra daug. Ši išsilavinusi giminė gyveno Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje ir kitose valstybėse.  Vienas giminės palikuonių Eugenijus buvęs kelių inžinierius, dirbęs kažkur Kaukaze. Jis, grįžęs į Lietuvą, nusipirko Ilzenbergo dvarą ir jame apsigyveno su žmona Livija. Dvarui priklausė 212 ha žemės bei koplyčia.

Pora susilaukė trijų dukrų. Dukra Eugenija mirė maža. Ji palaidota Ilzenbergo dvaro kapinaitėse. Rokiškio krašte Dimšų šeima draugavo su grafais Pšezdzieckiais.
E.Dimša mirė 1918 m. Stokholme (Švedija), tačiau iki 1940 m. nacionalizacijos Ilzenbergo dvaras priklausė jo dukroms Janinai ir Livijai.
1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas - nuo to laiko jis ėjo iš rankų į rankas.

Daugiau šeštadienio "Gimtajame..."