Dovydas PANCEROVAS
Dovydas PANCEROVAS

Prieš mūsų šalį vykdomas informacinis karas. Įvairiais informaciniais šaltiniais bandoma suklaidinti Baltijos valstybių gyventojus vis primenant ir aukštinant sovietinę praeitį bei kiršinant kitataučius, gyvenančius mūsų šalyje.

Sutelkusios savo pajėgas keturios Rytų Aukštaitijos redakcijos – „Gimtasis Rokiškis“, „Utenos diena“, „Kupiškėnų mintys“ ir Ukmergės „Gimtoji žemė“ – iškėlė bendrą tikslą – supažindinti skaitytojus su sudėtinga geopolitine situacija, Lietuvai iškilusia priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų fone; paskatinti kritiškai vertinti gaunamą informaciją, atskirti tiesą nuo dezinformacijos, padėti atpažinti propagandos apraiškas. Kiekviena minėtų redakcijų leidžia didžiausią tiražą savo rajone turinčius leidinius, išeinančius bendru 14 tūkst. 399 (vieno numerio) tiražu.

Visą gruodžio mėnesį keturių rajonų laikraščių ir internetinių puslapių bei portalų skaitytojai galės skaityti ne tik žurnalistų, bet ir politikos apžvalgininkų, gynybos ir karo ekspertų parengtus šiandienos aktualijų komentarus. Jungtinį projektą „Rytų Aukštaitijos leidiniai – už kritinio mąstymo ugdymą“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Per gruodžio mėnesį „Gimtojo…“ skaitytojams pateiksime keturias geopolitinę situaciją apibrėžiančias bei iliustruojančias temas:  propaganda, pabėgėliai, pilietiškumas, visuomenės apsauga.

Numatomų publikacijų temas padiktavo Rytų Aukštaitijos redakcijų patirtis, kasdienis bendravimas su regiono bei rajono skaitytojais ir dažnai užduodami klausimai.

Ką turite žinoti apie Rusijos propagandą?

Dovydas PANCEROVAS

15min.lt tyrimų skyriaus žurnalistas

Rusijos propaganda šiuo metu yra viena populiariausių temų Lietuvoje, kartais net užgožia pūpsinčius garsenybių iškilumus. Apie tai kalba ir televizijos, ir turgaus prekeiviai, raikantys raudonus mėsos „šmotus“. Ir tai yra gerai. Gerai, kad žmonės diskutuoja. Tačiau kartais mes viską taip sumaišome, kad išeina viralas, dvokiantis kaip sąmokslo teorija. Iš tikrųjų viskas yra daug įdomiau ir paprasčiau.

Jie susiję, tačiau turi skirtumų

Visų pirma, išsiaiškinkime – informacinis karas ir propaganda nėra tas pats dalykas. Jie susiję, tačiau turi skirtumų.

Informacinis karas yra gerokai platesnis. Tai – agresija, kai viena valstybė per informacines priemones bando daryti įtaką kitai valstybei. Tai daroma ne šiaip parašius vieną kitą užsakomąjį straipsnį, bet masiškai, pasitelkus daugybę priemonių ir metodų: dezinformaciją, gandus, psichologines operacijas, propagandą. Panašiai būtų, jeigu susipyktumėte su kaimynu, bjauriu girtuokliu iš tos pačios laiptinės, ir jis pradėtų jus šmeižti: skleistų šlykščius gandus, paskalas, į kitų kaimynų pašto dėžutes mestų sufabrikuotas jūsų nuotraukas, į vietinio laikraščio skelbimų skiltį įdėtų kokią nešvankybę su jūsų telefono numeriu. Tada tikrai būtų galima sakyti, kad tas bjaurybė vykdo prieš jus informacinį karą. Žinoma, priešiškos valstybės tai daro gerokai agresyviau ir išleidžia milijardus rublių.

Propaganda yra tik viena informacinio karo dalis. Tiesa, labai svarbi. Pati savaime propaganda nėra geras ar blogas dalykas. Šis baisus žodis iš tikrųjų reiškia tik tiek, kad kažkas kažką bando propaguoti, tai yra – įpiršti ar pasiūlyti. Jeigu kažkas jus bando įtikinti, kad turite mesti rūkyti, pradėti bėgioti ir tapti sveikuoliu, tai nuo tokios informacijos niekaip nenukentėsite. Aišku, galite nesutikti su pasiūlymu ar pasišaipyti iš to „šmikio“, bet mums tai nepakenks. Visgi tai irgi yra propaganda, peršanti sveiką gyvenimo būdą. Lygiai taip pat propaganda yra socialinės reklamos, kuriomis piliečiai yra raginami nesmurtauti šeimose, negirtuokliauti, nebūti rasistais ar homofobais.

Priklauso nuo skleidžiamos idėjos

Propagandos rūšių ir formų yra daugybė, visų tikrai neišvardinsiu. Mums svarbu suprasti, kad gera tai propaganda ar bloga, priklauso nuo skleidžiamos idėjos. Štai todėl Kremliaus propagandinė informacija kelia realią grėsmę mūsų visų saugumui. Bet apie viską nuo pradžių.

Rusija yra milžiniška šalis, turinti tokias plačias sienas, kad vien pareigūnais ar kariais viso ploto neapsaugosi. Pagal klasikines politikos teorijas, didelės valstybės savo sienų saugumą gali užtikrinti dviem būdais. Pirmasis būdas – natūralios gamtinės kliūtys. Tai reiškia, kad, jeigu Rusijos sienos remtųsi vien tik į jūras, upes, kalnus, ežerus, šalis būtų visiškai saugi. Tada niekas negalėtų netikėtai užpulti Maskvos, nes pirma turėtų įveikti tas menamas jūras. Tačiau Rusijos atveju dauguma europinių sienų remiasi ne į gamtines kliūtis, bet į kitas valstybes. Tokiu atveju saugumą galima užtikrinti draugaujant su tomis šalimis. Įsivaizduokite. Jeigu jūsų namelis stovi ežero viduryje ir į vidų galima patekti tik nuplaukus, tai, galima sakyti, kad esate labai saugus. Jeigu jūsų būstas stovi tarp kitų namų, tai saugumas priklauso ir nuo draugiškų santykių su kaimynais.

Bet realybėje aplinkinės valstybės nenori bendradarbiauti su Rusija. Vladimiro Putino režimas su savo kaimynais pradėjo elgtis agresyviai, negarbingai, kėlė karus ir perversmus: Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje. Todėl Kremliaus režimas Rusiją įstūmė į keistą padėtį: šalis didelė, sienos plačios, gamtinių kliūčių europinėje dalyje mažai, o kaimynai nenori draugauti su karo nusikaltėliu V. Putinu. Būtent todėl Rusiją valdantis režimas vykdo didelį informacinį karą prieš kaimynines valstybes, kurio tikslas – perimti politinę tų šalių kontrolę.

Kaimyninėse šalyse, tokiose kaip Lietuva, Kremlius siekia taip paveikti žmonių nuomonę, kad jie nebepasitikėtų savo valstybe, valdžia, kariuomene, pareigūnais, verslu, istorija, pergalėmis ir pasiekimais. Ir balsuotų už prorusiškus politikus. O kas tada? Įsivaizduokite, jeigu Lietuvoje į valdžią ateina Kremliaus nupirkti politikai, tai prireikus, jie gali pradėti agituoti lietuvius, kad reikia išstoti iš Europos Sąjungos, NATO ir prisijungti prie Rusijos. Taigi, vien per informacinį karą ir propagandą galima pasiekti, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, europines išmokas, Vakarų milijonines investicijas, nuskurstų ir taptų dar viena posovietine šalimi, kurioje klaidžioja Maskvos šmėklos. Pats keliavau po skurstančią Rytų Ukrainą, patikėkite, jūs nenorėtumėte to putiniško „rojaus“. Kremlius tam tikslui naudoja įvairiausias priemones: Rusijos televizijas, propagandines interneto svetaines, komentarus po straipsniais internete, užsakomuosius straipsnius rajoniniuose laikraščiuose. Organizacijos „Rossotrudničestvo“, „Pravfond“, „Sputnik“, RT gauna milijardus JAV dolerių, kad skleistų propagandą.

Mes privalome tai žinoti ir vertinti

Kaip galime apsiginti? Švietimu ir diskusijomis. Visi puikiai suprantame, kad Lietuvoje reikia išspręsti daugybę problemų. Tačiau kartu nereikia pamiršti, kad mes per du dešimtmečius pasiekėme daug. Lietuva yra laisva valstybė, priklausanti Vakarų civilizacijai, Europos Sąjungai ir stipriausiam pasaulyje gynybiniam aljansui NATO. Mūsų ekonomika yra viena sparčiausiai augančių, o pagal bendrojo vidaus produkto kiekį vienam gyventojui mes jau dabar lenkiame Portugaliją ir Graikiją. Todėl Lietuva buvo priskirta prie ekonomiškai išsivysčiusių šalių.

Mes privalome tai žinoti ir vertinti. Privalome žinoti savo šalies istoriją, pasiekimus, pergales ir tikruosius trūkumus. Privalome prisiminti, kad valdžią renkame mes patys. Ir jeigu neatsakingai parduosime savo balsus, tai nuo to kentėsime irgi tik mes patys. Tik žinodami apie save tiesą mes būsime atsparūs Kremliaus propagandai. Tada jokie pamišę diktatoriai negalės iš mūsų atimti laisvės.

Propagandos anatomija

Dr. Laurynas KASČIŪNAS

Politologas

Šiandien esame bombarduojami įvairiomis informacijos dozėmis, mitais, sensacingomis naujienomis ar kvietimais rinktis arba imtis veiksmų. Propagandos technologai supranta, kad informaciniame amžiuje visuomenėms reikia „tvarkos projektų“ ar „mentalinių žemėlapių“, kuriais remdamiesi žmonės jaustųsi saugesni ir priimtų sprendimus. Būtent įvairius „tvarkos projektus“ bei „mentalinius žemėlapius“ propagandos technologai ir bando įsiūlyti visuomenėms.

Vertinama kaip neutralus reiškinys

Propagandą galima apibūdinti kaip tikslingą veikimą, kuriuo siekiama paveikti tikslinės grupės emocijas ir nuomonę. Istoriškai propaganda buvo vertinama kaip neutralus reiškinys. Net ir Lietuvos miško broliai nuolat akcentavo, kad „svarbiausias ginklas yra žodis“, o partizanams būtina turėti savo propagandos ministeriją. Tačiau ilgainiui šio žodžio asociacija tapo neigiama. Tai įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai „pilkosios“ ar „gerosios“ propagandos terminą išstūmė viešųjų ryšių sąvoka.

Svarbu pabrėžti, kad propagandos efektyvumas didinamas iš dalies sakant tiesą, bet nepateikiant visos informacijos ir nutylint nepalankius faktus. Tik išpildžius šią sąlygą propaganda gali pasiekti savo tikslus.

Lietuvoje aktualiausia propaganda, kurią skleidžia kaimynas iš Rytų: skaičiuojama, jog metinis Rusijos propagandos biudžetas siekia apie 3,5 mlrd. JAV dolerių. Jie skiriami įvairioms žiniasklaidos priemonėms (pavyzdžiui, televizijos kanalas „Russia Today“, „Pervyj Baltijskij Kanal“) finansuoti, įvairių organizacijų („Rossotrudničestvo“) veiklai, taip pat užsienio valstybių politinėms partijoms finansuoti.

Rusijoje sudarytos palankios sąlygos propagandai skleisti, nes didelė dalis žiniasklaidos yra valdoma valstybės. Žiniasklaidos „suvalstybinimas“ būtent ir buvo vienas pirmųjų Vladimiro Putino sprendimų tapus prezidentu, todėl trys didžiausi TV kanalai – „Pirmasis kanalas“ (51 proc. auditorijos), „Rosija 1“ (13 proc.) ir NTV (10 proc.) – yra valdomi valstybės kompanijų. Pagal 2015 metų pasaulinį žiniasklaidos laisvės indeksą, Rusija užima tik 152 vietą tarp 180 šalių. Lietuva – 31 vietoje. Reitinge pirmauja Suomija, Norvegija ir Danija.

Šiandien viskas kiek kitaip

Bet ir to efektyviai propagandai gali neužtekti. Rusijos propagandos stiprybės slypi Vakarų liberaliosios demokratijos silpnybėse. Šiandieninis Rusijos informacinis karas prieš Vakarus yra visiškai kitoks nei Šaltojo karo metais, kai egzistavo labai aiškios skiriamosios ideologinės linijos tarp demokratinio-kapitalistinio ir komunistinio pasaulio. SSRS idėjos Vakaruose galėjo įtikinti nebent radikalios kairės atstovus, kurių politinė įtaka ir galimybės dominuoti viešojoje erdvėje visada buvo labai ribotos.

Šiandien viskas kiek kitaip. Kaip taikliai pastebėjo politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius: „Mes kariaujame informacinį karą su tais, kurie, kuo puikiausiai pažinę mūsų silpnybes, naudoja mūsų pačių nukaltus ginklus prieš mus. Reliatyvizmas (įsitikinimas, kad tiesų yra daug) ir masinė kultūra yra ginklai, kuriais Rusija dabar laimi karą prieš Vakarų pasaulį.“

„Kiekvienas turi savo tiesą“, „nėra vienos objektyvios tiesos“ – šie teiginiai persmelkia Vakarų visuomenių mąstymą. Todėl, susidūrę su melo politika, mes esame nepajėgūs melą pripažinti melu: mes sakome, kad „jie gina savo tiesą“. Mes nebesugebame melą vadinti melu: mes sakome, kad tai – tik kitokia nuomonė. Būtent tai išnaudoja Kremliaus technologai. Savo propagandą ir dezinformaciją jie dangsto po „kitokios nuomonės“, „žodžio laisvės“ skraistėmis. Esminis Kremliaus tikslas – įsiūlyti visiškai kitokią įvykių interpretaciją, o jeigu nepavyktų – bent jau pasėti abejonę įsitvirtinusiais įvykių vertinimais.

JAV sociologai McClung Lee ir Elizabeth Briant Lee knygoje „Propagandos menas“ pristatė septynias tradicines propagandos technikas: nuo etiketės klijavimo iki tapatinimosi su simboliais ir baimės kurstymo. Etikečių klijavimas yra bene populiariausia propagandos technika. Tai – negatyvias asociacijas sukeliančio, dažniausiai istorinio, pavyzdžio pritaikymas dabarties situacijai, siekiant priešininką nustumti į užribį. Pavyzdžiui, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios Rusija Baltijos šalių požiūrį į Antrojo pasaulinio karo istoriją ir nacistinių bei komunistinių nusikaltimų sulyginimą siejo su neo-fašizmu, bandymu „perrašyti“ istoriją. Klijuodamas „nacių“, „fašistų“ etiketes Kremlius siekia sukiršinti Baltijos šalis su Vakarų Europos šalių istorine atmintimi, paversti Baltijos valstybes nevisavertėmis NATO ir Europos Sąjungos šalimis.

Dažnai tenka išgirsti, kad propagandą vykdo ne tik Rusija, bet ir Vakarų valstybės. Be abejo, šie žmonės yra visiškai teisūs. Naudojamos tos pačios technikos ir netgi siekiama panašių tikslų. Tačiau egzistuoja ir esminis skirtumas. Tarkime, JAV liberalūs visuomenės sluoksniai nemėgsta „Fox news“ televizijos kanalo, kur dominuoja konservatyvios idėjos ir Respublikonų partijai palankios naujienos. Tačiau kiekvienas amerikietis, jeigu jam nepatinka šis kanalas, gali bet kada įsijungti bet kurį kitą televizijos kanalą, kuriame jau dominuotų liberalios nuomonės ir Demokratų partijai palankesnės naujienos. O Rusijoje tai padaryti būtų sudėtingiau. Perjungti televizijos kanalą galima, bet jokios informacinės alternatyvos rasti neįmanoma, nes viskas kontroliuojama to paties politinio režimo

GR inform.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: