Liudas Dovydėnas – vienas produktyviausių prieškario Lietuvos kūrėjų. Jo vardas buvo išbrauktas iš kelių kartų kultūrinės atminties, tačiau atkūrus nepriklausomybę, apie jį prabilta iš naujo. Žymiojo rašytojo vaikystė prabėgo Trumpiškio kaime (Juodupės sen.), o autobiografijoje kūrėjas rašė, kad jo visų „universitetų pradžia ir pabaiga“ buvo Čedasų pradžios mokykla.
Genties istorija –
knygoje ir kompaktinėje plokštelėje
Dovydėnų genties, kilusios iš Trumpiškio ir Jokūbiškio (vadinto Kalpokyne) kaimų, palikuonys surinko jos istoriją ir šiemet išleido knygą „Šaknys, atžalos ir likimai“ bei kompaktinę plokštelę „Gyvenimo pilnatvė“. Juodžiausią leidybos naštą prisiėmęs Vytautas Brekys sakė, jog penkerius metus po kruopelytę rinko informaciją archyvuose, bibliotekose, muziejuose, bažnyčiose, ragino giminaičius, pažįstamus rašyti prisiminimus, peržiūrėti nuotraukų albumus. „Atlikome titanišką darbą. Dovydėnų genties istorija nebepaskęs užmaršties gelmėse“, – vylėsi V. Brekys, dalyvavęs knygos ir kompaktinės plokštelės sutiktuvėse Rokiškio dvare.
Vienas garsiausių Dovydėnų giminės atstovų – rašytojas Liudas Dovydėnas, penktasis Felikso ir Elžbietos Dovydėnų vaikas, gimė 1906 m. sausio 14 d. Trumpiškyje. Iš šio kaimo kilusių Dovydėnų šaknys siekia XVIII a. vidurį. 1848 m. Čedasų klebonas Martynas Paškevičius sutuokė bendrapavardžius jaunuosius Juozapą Dovydėną ir Oną Dovydėnaitę. Bažnyčios metrikų knygoje įrašytas ir jaunojo tėvas Stanislovas, gimęs 1782 m. Genties istoriją tyrinėjęs enciklopedininkas Arvydas Karaška spėja, kad Dovydėnų giminės šaknys gali siekti dar ankstesnius laikus, tačiau tai reikėtų patyrinėti.
Į tėviškę – pasipuošęs
husariška uniforma
1919 m. baigęs Čedasų pradžios mokyklą, L. Dovydėnas padeda tėvams ūkininkauti, o laisvalaikiu savarankiškai mokosi. Po penkerių metų jis nutaria tęsti mokslus Panevėžio gimnazijoje, išlaiko egzaminus, tačiau ateities planus pakoregavo tėvo liga. Jaunuolis priverstas grįžti į gimtinę ir dirbti tėvo ūkyje. Čedasų vargonininkas A. Vilkas paskatina paauglį mokytis groti vargonais. Susižavėjęs muzika Liudas pradeda giedoti bažnytiniame chore. Dainavimo jis mokosi pas Kazliškio dvarelio savininką V. Kosčelkovskį. Giminaitis Antanas Keliuotis Liudą prisimena nuo pat jaunų dienų buvusį gyvo, judraus charakterio, linksmą, kartais net per daug įsismarkavusį.
1927 m. L. Dovydėnas pašauktas atlikti karinę prievolę: pateko į Kavalerijos husarų pulko biblioteką. „Atostogų atvažiuodavo su visų dėmesį atkreipiančia tuometine husarų kariška uniforma: raudona kepure ir raudonomis kelnėmis. Jis pats buvo ne kavaleriško stoto kareivis: žemoko ūgio, plačiapetis, todėl jam mažai teko kareiviško muštro, didesnę būtinos tarnybos laiko dalį praleido pulko bibliotekoje“, – giminės knygoje rašo Jonas Mikšys. Po būtinos tarnybos L. Dovydėnas liko dirbti bibliotekoje.
Kūriniuose – gimtojo krašto
žmonių paveikslai
Nuo 1928 m. L. Dovydėnas pradeda bendradarbiauti spaudoje. Po straipsniais pasirašo savo pavarde arba slapyvardžiu Vilimėlis. 1931-1932 m. išeina L. Dovydėno apsakymų rinkiniai „Cenzūros leista“, „Buvo žmogus be kojų“, po kelerių metų – melodramiškas dviejų tomų romanas „Ieškau gyvenimo draugo“ apie provincijos mokytojų gyvenimą. Čedasiškiai atpažino šiose knygose sukurtų pagrindinių veikėjų prototipus. L. Dovydėnas savo knygose dažnokai užsimena apie gimtąjį Trumpiškį. Anot rašytojo kūrybą tyrinėjusios profesorės Aldonos Kačerauskienės, skaitytoją „užburia, menine jėga prikausto didelio talento rašytojas, vedžiojantis mažos tėviškės upelės Lakštanos pakrantėmis, parodantis vaikystėje išbraidžiotas Beržonės ganyklas, toliau stūksančią Stumbrių girią ar pravedantis pro Dirvonų krūmokšnius“. O apsakyme „Malūnas“ vaizduojamas prieškaryje Maineivose veikęs malūnas.
Rašytoją išgarsino 1936 m. išleistas romanas „Broliai Domeikos“, kuriame vaizduojama kaimo kasdienybė, gvildenama tuo metu ypač aktuali problema – žmonių tarpusavio bylinėjimasis teismuose. Knygos tiražas taip greitai išpirktas, kad buvo leidžiamas pakartotinis. Ši knyga 1936 m. pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Visi romano prototipai – Čedasų krašto žmonės. „Šiuo atžvilgiu L. Dovydėnas – tikras mūsų krašto metraštininkas. Viskas iš savo apylinkės: gamta, vietovės, žmonės ir jų darbai, polinkiai. Net ir vardai, pavardės“, – pastebi J. Mikšys. Anot jo, L. Dovydėnas žinojo, kaip reikia kopti į literatūros kalną, nors jo kelias buvo slidus ir vingiuotas. „Jei nori kalbėti miniai, platesnei auditorijai – tūkstančiams žmonių, turi juos praaugti, turi pasakyti ką nors naujo, prasmingo ir gražaus“, – rašytojo žodžius prisiminė J. Mikšys.
Nuo sušaudymo apsaugojo
kultūros visuomenė
1938 m. L. Dovydėnas buvo Lietuvių rašytojų draugijos sekretorius. Pasak profesorės A. Kačerauskienės, savamokslis rašytojas, baigęs vos tris pradžios mokyklos skyrius, leido knygą po knygos. Jis daug dirbo, skaitė, pats lavinosi, visas jėgas skyrė Dievo duotai talento galiai išsiskleisti.
Po dvejų metų jis išrenkamas į Liaudies Seimo, kuris priėmė deklaraciją dėl Lietuvos stojimo į Sovietų Sąjungą, pirmininko pavaduotoju. Mokslininkė A. Kačerauskienė mano, jog toks tuometinės valdžios pasirinkimas buvo neatsitiktinis: rašytojas kilęs iš vargingųjų valstiečių, nebaigęs jokių mokslų, turintis autoritetą visuomenėje. Tačiau jam pakako vienerių veiklos metų, kad visą tolimesnį gyvenimą išliktų nesvyruojantis komunistinės sistemos kritikas. „Diktatūra yra didžiausia nedorybė tikėjimui ir laisvei“, – taip vėliau rašė pats L. Dovydėnas.
Už veiklą sovietų okupuotoje Lietuvoje naciai norėjo jį sušaudyti, tačiau rašytoją užtarė kultūros visuomenė. Sovietinę okupaciją, stalinizmo nusikaltimus jis aprašė 1943 m. išleistoje knygoje „Užrašai“. Prie šios temos grįžo ir po daugelio metų romane „Mes valdysime pasaulį“ (1970 m.). L. Dovydėnas sovietmečiu buvo paskelbtas liaudies priešu, jo kūryba išimta iš vidurinių mokyklų vadovėlių, universitetų programų. Tik apsakymų ir novelių rinkinį „Sugrįžimas“ 1988 m. išleido „Vagos“ leidykla.
Arkliniu vežimu – į Vakarus
1944 m. birželį artėjant frontui rašytojo šeima traukėsi į Vakarus. Jų sūnui Jonui tuomet buvo vos penkeri. Jis prisiminė, kad tėvas sukrovė daiktus į vežimą, o mama vadeliojo. Šeima norėjo pasiekti Prūsijos medelyną, iš kurio seneliai pirkdavo vaismedžius. „Kai išvažiavome, vokiečiai puolė rusų pozicijas šalia mūsų ūkio. Mano senelis ir visi kiti ūkyje slėpėsi apkase, kuris buvo iškastas vaisių sode, netoli keliuko į namus. Vokiečiai, pastebėję šviežiai kastą žemę, pagalvojo, jog tai rusų pozicija, ir apšaudė tą vietą iš tanko. Mano senelis ir pusbrolis Gintas žuvo, o keletas kitų, taip pat ir mano sesuo Liuda, buvo sužeisti“, – prisiminimuose „Kur tas kelelis pilkas mus nuves“ rašo rašytojo sūnus Jonas Dovydėnas. Jis prisimena sunkią kelionę iš tėviškės į nežinią, kai sėdėdamas vežime ant daiktų matė „arklio keterą ir kelią, sausakimšą mašinų, vežimų ir aplink trypčiojančių žmonių“.
Arklių tempiamu vežimu šeima pasiekė Prūsiją. Pasienyje vokiečių kariai tėvą atskyrė nuo šeimos ir nusiuntė kasti gynybinių prieštankinių įtvirtinimų. „Kadangi mamai buvo sunku vadelioti arklius per klampią apylanką, vokiečių karys netikėtai užsiropštė į vežimą, perėmė iš mamos vadžias ir nuvarė arklius, aplenkdamas visus kitus“, – tokie vaizdai išliko J. Dovydėno atmintyje.
Iš namų į nežinią bėganti šeima pateko į siaubingo karo verpetą. Likimas Dovydėnų šeimai buvo palankus: visi susitiko karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje. Iš gimtųjų namų pabėgusių žmonių gyvenimą laikinoje vietoje – stovykloje rašytojas aprašė knygoje „Žmonės ant vieškelio“. Kraštietis J. Mikšys pastebi, jog sukūręs šeimą L. Dovydėnas „įbrido į sodrią vaikų literatūros pievą“ – pradėjo rašyti mažiesiems skaitytojams.
Amerikoje prekiavo
nerūdijančio plieno puodais
1949 m. Dovydėnų šeima persikėlė į JAV, apsistojo Pensilvanijos valstijoje. „Mamos pusbrolis sutvarkė reikalus, ir mes perskrodėm Atlantą Laisvės laivu, pavadintu amerikiečių žurnalisto, žuvusio Italijoje kariuomenės priešakyje, Ernie Pyle vardu“, – prisimena J. Dovydėnas. Šeima iš pradžių apsigyveno mažame namelyje dėdės ūkyje, vėliau tėvas gavo iš banko paskolą ir nupirko namą Skrantone. Už naujakurius laidavo lietuvių parapijos kunigas. Motina įsidarbino siuvykloje, o tėvas pradėjo keliaujančio agento, siūlančio įsigyti nerūdijančio plieno puodus, ir rašytojo karjerą.
1957 m. šeima pardavė namą, įsikūrė Skrantono priemiestyje ir pradėjo verslą: augino jūrų kiaulytes ir peles, jas parduodavo ligoninėms ir tyrimų centrams. Šeima sukūrė tėviškę primenančią sodybą, kurioje gyveno beveik du dešimtmečius. Amerikoje L. Dovydėnas dvejus metus dirbo žurnalistinį darbą, redagavo žurnalus „Lietuvos kelias“ ir „Nemunas“, vėliau pasišventė rašytojo darbui. 1952 m. pasirodė jo romanas „Per Klausučių ulytėlę“, 1955 m. – „Tūkstantis ir viena vasara“, po ilgesnės pertraukos 1974 m. – apsakymų rinkinius „Pašiurpo mano velnias“, „Vasaros vidudienis“. Gyvendamas už Atlanto rašytojas kūriniuose vaizdavo emigrantų gyvenimą.
Sovietmečiu jo kūriniai buvo išimti iš bibliotekų, mokyklinių programų. Situacija pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1996 m. už nuopelnus Lietuvai rašytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Gyvenimo saulėlydyje
grįžo į Lietuvą
Sulaukęs gilios senatvės, 92-ejų L. Dovydėnas su žmona Elena apsisprendė grįžti į Lietuvą. Įsikūrė Vilniuje, nuosavame name. 1998 m. jis paskutinį kartą apsilankė gimtinėje. Pirmiausia užsuko į Rokiškio viešąją biblioteką, kur buvo parengta nedidelė jo kūrybos parodėlė su nuotraukomis. Kartu keliavusi rašytojo pusseserė Danutė Einikienė prisiminė, jog Trumpiškyje, pusbrolio V. Dovydėno kieme, juos su maršu pasitiko giminaitis Saulius Valainis. Visi dalijosi prisiminimais, įspūdžiais, Čedasų kapinėse aplankė artimųjų kapus. Anot D. Einikienės, parymojęs prie tėvų kapo, L. Dovydėnas ištarė: „Gal ir man čia atsiras vieta…“
Gyvendamas Vilniuje rašytojas daugiausia laiko skyrė savo kūrybai tvarkyti, pradėjo rengti leidybai „Raštus“, tačiau to padaryti nespėjo: 2000 m. liepos 4 d. mirė, palaidotas Rašytojų kalnelyje, Antakalnio kapinėse. Aštuonių tomų „Rinktinių raštų“ rinkinį parengė literatūrologė Elena Bukelienė, o leidybą finansavo jo sūnus garsus fotografas J. Dovydėnas.
Jis kasmet atvyksta į Lietuvą, jo iniciatyva įsteigta L. Dovydėno premija (15 tūkst. Lt) už geriausią metų romaną. „1936 m. mano tėvelis gavo Nacionalinę premiją. Žinau, jog kūrėjams labai svarbu įvertinimas ir materialinė parama. Tai mane paskatino remti rašytojus“, – sakė J. Dovydėnas. Prieš savaitę viešėdamas rokiškyje, jis įteikė septintąją premiją Izraelyje gyvenančiam rašytojui Grigorijui Kanovičiui už romaną „Miestelio romansas“.
Sūnus į pasaulį žvelgia
pro objektyvą
1958 m. J. Dovydėnas baigęs mokyklą įstojo į Jungtinių Valstijų kariuomenės oro pajėgas. Vėliau Brauno universitete studijavo rašymo meną ir anglų literatūrą. Įsikūręs Providense jis pradėjo lankyti fotografijos kursus. Susidomėjęs fotografija mokėsi Rod Ailando dizaino institute pas gerai žinomą menininką Harį Kalahaną. Fotografijos žinias gilino Ilinojaus technologijos ir dizaino institute Čikagoje. Nuo 1968 m. pradėjo dirbti laisvai samdomu fotografu. Jo objektyvas krypsta į architektūrą, peizažą, etninių bendrijų žmones, karo negandų kamuojamas šalis.
Menininko darbai spausdinami žurnaluose „Time“, „National Geographic“, „Adventure“, „Playboy“, „Soldier of Fortune“, rengiamos parodas įvairiose pasaulio šalyse. L. Dovydėnas išleido keletą fotografijų albumų, o meno pasaulyje išgarsėjo nuotraukomis iš taip vadinamų „karštųjų taškų“.
1985 m. J. Dovydėnas pirmą kartą išvyko į Pakistaną. Jam norėjosi savo akimis pamatyti, ar afganistaniečiai gali įveikti Sovietų Sąjungos kariuomenę. Kova Afganistane jam priminė pokario Lietuvą, kai laisvės kovotojai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, keliolika metų priešinosi okupantų kariuomenei. „Lietuvių buvo pernelyg mažai, kad laimėtų partizaninį karą prieš galingą sovietų jėgą. Aš maniau, kad Afganistanui istorija gali pasisukti kitaip, ir modžahedai, laivės kovotojai, gali laimėti. Padedant Amerikai taip ir atsitiko“, – apie save giminės knygoje rašo J. Dovydėnas. Jis trylika kartų keliavo po karų alinamą Afganistaną, įamžino modžahedus, amerikiečių ir NATO karius jų karinėse bazėse. O 2005 m. menininkas skrido į Čagčaraną (Goro provincija), fotografavo misijoje dalyvavusius lietuvių karius.
Afganistane – 13 kartų
1982 m. Lietuvoje surengta pirmoji J. Dovydėno personalinė fotografijų paroda. Šis menininkas tapo pirmuoju amerikiečiu fotografu, surengusiu autorinę parodą sovietinėje Lietuvoje. 1989 m. Vilniuje eksponuotos įdomiausios nuotraukos iš kelionių po Afganistaną. 2002 m. dar vieną parodą gimtinėje lydėjo katalogas „Sugrįžimas į paliktą kraštą“.
Šiuo metu J. Dovydėnas gyvena Lenokse (Masačiusetso valstijoje) su žmona tapytoja Betsi. Šeimai didelį džiaugsmą teikia vaikai: 34-erių sūnus Johnas Daytonas – profesionalus kulinaras ir vyno gaminimo žinovas, dvejais metais jaunesnė dukra Elena, taip pat savo darbo karjerą susiejusi su maisto gamyba. Daug kartų tėvo gimtinėje viešėjusio fotografo teiravomės, ar jis neplanuoja surengti parodos Rokiškio dvare. Kūrėjas nuo tikslaus atsakymo išsisuko, tikindamas, jog kiekvienam meniniam žingsniui reikia subręsti.
Rašytoją mena akmuo
jo gimtinėje
Vienintelis iš Dovydėnų iki šiol Trumpiškyje gyvenantis rašytojo sūnėnas Vladas Dovydėnas sumanė įamžinti dėdės atminimą: pastatyti akmenį ir ant jo užrašyti, kad čia gimė didis rašytojas. Jis 1987 m. parašė laišką rašytojui, išdėstė savo idėją. Po kelių savaičių gavo atsakymą: rašytojas net trijuose lapuose aprašė savo ir vaikų – sūnaus Jono, dukters Liudos gyvenimą. Atminimo įamžinimui pritarė ir tuometinio Rokiškio rajono vykdomojo komiteto plano komisijos pirmininkas Petras Kurtinaitis. Tinkamas akmuo buvo surastas sodyboje netoli Onuškio (Juodupės sen.). Apie aštuonis tūkstančius kilogramų sveriantį akmenį į dirbtuves prie Rokiškio dvaro atvežė melioracijos įmonės darbuotojai, vadovaujami Dano Mediko. Akmenį nušlifavo Juodupės meistras Evaldas Kalpokas. 1989 m. gegužę senojo kaimo teritoriją papuošė akmuo su užrašu „Trumpiškio kaimas“. Tik po kelerių metų šalia šio užrašo buvo iškaltas tekstas: „Rašytojo Liudo Dovydėno gimtinė.“
Rašytojo pažintis su kraštiečiais prasidėjo labai netradiciškai. 1999 m. buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Rašytojas kraštiečiams atsiuntė laišką, kuriame savitai aprašė gimtąjį kraštą. 2002 m. kraštiečių iniciatyva rašytojo vardas suteiktas Čedasų pagrindinei mokyklai. Deja, mažėjant vaikų, 2009 m. švietimo įstaiga buvo uždaryta. Pasak Čedasų bibliotekininkės Dalios Kumpauskienės, pedagogų surinkta medžiaga apie rašytoją, sūnaus dovanotos nuotraukos, sūnėno V. Dovydėno laiškai, mokyklos metraštis saugomas Čedasų muziejuje, įrengtame šalia bibliotekos.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
