Ne tik Rokiškio šv. Mato bažnyčios istorija yra neprilygstama. Ne mažiau dėmesio vertos ir kitos rajono šventovės: jų praeityje – daugybė paslapčių. Viena įdomiausių – Jūžintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Tai – vieninteliai maldos namai Baltijos šalyse, kuriuose veikė ir vienuolynas. Į Jūžintus traukia turistai, norintys pamatyti asketiškas mažytes celes. Yra versija, kad šiame vienuolyne gyveno prasikaltę vienuoliai, mat sąlygos čia buvusios atšiauriausios.
Apie Jūžintus
Jūžintų miestelis įsikūręs palei ilgą ir siaurą Jūžinto ežerą, aukštoje ir kalvotoje vietoje, maždaug 20 km į pietus nuo Rokiškio. Vardas miesteliui tekęs nuo ežero.
Istorikai teigia, jog šiose apylinkėse žmonės gyveno seniausiais laikais: netoliese esančiuose Dauliūnų ir Petrešiūnų piliakalniuose aptinkama priešistorinių laikų radinių. Manoma, kad kalavijuočių puolimo laikais Jūžintuose buvo lietuvių gynimosi pilaitė. Vėliau čia atsirado dvaras, o prie jo kūrėsi ir miestelis. Dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1595 m. Vilkmergės miesto teismo aktuose. Taip pat žinoma, kad 1596-aisiais čia buvo smuklė, užvažiuojamieji namai, gyvenęs druskos pardavėjas.
Jūžintus valdė Rajeckai, vėliau Jūžintų ir Tarnavos dvaras perėjo Veisenhofų žinion.
Viena įdomiausių
Paskutinį kartą Jūžintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia buvo restauruota prieš kelerius metus. Yra duomenų, kad dabartinė vyraujančio baroko stiliaus šventovė iškilo 1792-aisiais ir buvo baigta statyti 1799-aisiais Mykolo Veisenhofo dėka.
Tai sudėtingos kompozicijos plytų mūro pastatas, kuriame yra net penki altoriai. Nežinomo architekto suprojektuotas statinys laikomas vienu vėlyviausių barokinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Šią šventovę puošia ir garsiausio XIX a. Rokiškio krašto dievdirbio Jono Dagio, prieš mirtį gyvenusio Jūžintuose, darbai. Be to, bažnyčia gali didžiuotis savo senais vargonais, papuoštais angelų statulomis. Jos rūsiuose palaidoti fundatoriai dvarininkai Veisenhofai, išlikusios jų katakombos.
Domina vienuolynas
Bene labiausiai Jūžintų bažnyčia turistus traukia dėl čia išlikusio vienintelio rajone vienuolyno. Jis domina ir jaunimą, ir užsieniečius, ir tuos, kurie nori pamatyti Lietuvos paveldo objektus. “Atvažiuoja turistai, apžiūri bažnyčią, bet labiausiai juos, ypač jaunimą, domina vienuolių celės”, – neslėpė Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė, kartais ir pati ekskursantams pasakojanti šventovės istoriją. Tiesa, žinių apie vienuolyną nėra daug, o paslaptis dar labiau vilioja…
Pro celių langus matyti Sriubiškėlių kaimas, kuriame bernardinai yra nusipirkę sodybą ir vasaromis čia rengia stovyklas. Seniūnė A.Baltuškaitė labai norėtų padėti vienuoliams sodybą restauruoti, tačiau kol kas seniūnija neturi tam lėšų.
Taigi vienuolių tradicijos Jūžintuose gajos dar nuo praėjusių amžių.
Rožinis ir plakimosi rykštė
Vakariniame Jūžintų bažnyčios sparne yra bokštas, jame – aštuonios celės, vertikaliai išdėstytos šachmatų tvarka ir sujungtos 75 sraigtiniais laiptais. Tik maži kvadratiniai langeliai išorinėje sienoje išduoda, jog už jų yra vienutės, kuriose kadaise atgailavo vienuoliai. Celės – tai ankšti kambarėliai. Vietos juose teužtekdavę atsigulti, o lovas atstojo ant žemės patiesti gultai. Tik kiek erdvesnėje vienuolyno vyresniojo celėje tilpo kuklus stalelis ir kėdė. Vieninteliai ten buvę rakandai – rožinis ir plakimosi rykštė.
Jūžintų bibliotekininkė Audronė Šakalienė pasakojo, jog vienuoliai gyvenę labai asketiškai, vadovavęsi Šv. Augustino regula, dėvėję baltus abitus, todėl buvo vadinami “baltaisiais augustinijonais”. Dabar senosiose celėse eksponuojami seni jų daiktai, knygos bei dokumentai, pasakojantys Jūžintų apylinkės bažnyčių ir dvarų istoriją. “Tai – tarsi nedidelis muziejus, įkurtas klebono Leono Lindos. Jame saugomi ir įvairūs liturginiai reikmenys, maldynai, metalinių kryžių viršūnės, nuo išnykimo išgelbėtos skulptūrėlės”, – sakė p. Šakalienė.
Siuntė prasikaltusius?
Kadangi istorinių žinių maža, apie vienuolyną sklando viena kita versija. “Manoma, kad atgailauti į Jūžintus vyresnybė siųsdavo prasikaltusius vienuolius”, – sakė seniūnė. Tokia prielaida daroma dėl celių dydžio. Mat jos tokios mažos, kad didesnis žmogus atsigulęs neišsitiestų. “Vadinasi, čia atgailavo tik maži žmonės arba didesni miegojo pusiau sėdomis, kad siela kūno nepaliktų”, – juokavo p. Baltuškaitė.
Seniūnė ir klebonas L.Linda turistams kartais pasiūlo celėse praleisti kelias dienas, išbandyti ekstremalias sąlygas ir pasinaudoti proga pamąstyti apie gyvenimą. Žinoma, už nemažą kainą. “Tiesa, kol kas tokiu pasiūlymu niekas nepasinaudojo. Net Dusetų vienuoliai, atvykę į Jūžintus, apsistojo ne vienuolyne, o pas vietinius žmones”, – sakė pašnekovė.
Atšiauriausios sąlygos
Turistus labiausiai domina praėjusių amžių vienuolių kasdienybė, buitis, kitos gyvenimo detalės. Manoma, kad Jūžintuose jie gyvendavo ne nuolat, o tik tol, kol atgailaudavo. “Kitaip nebūtų ištvėrę. Tokių atšiaurių sąlygų nebuvo nė viename šalies vienuolyne”, – sakė seniūnė A.Baltuškaitė. Ji didžiuojasi tuo, kad Jūžintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia yra vieninteliai maldos namai Baltijos šalyse, kuriuose po vienu stogu veikė ir vienuolynas.
Seniūnė turistams yra paruošusi maršrutą. Vykstantieji juo aplanko ne tik žymiausias Jūžintų seniūnijos vietas, Gačionių dvarą, bet ir Jūžintų bažnyčią bei jos vienuolyną.
Istorinės žinios
Bronius Kviklys leidinyje “Mūsų Lietuva” rašo, kad pirmoji šventovė Jūžintuose pastatyta 1472 m.
1695-aisiais Gediminas Rajeckas čia pastatė naują medinę bažnyčią, o prie jos, spėjama, atskirame pastate, tais pačiais metais buvo įkurtas šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. Po šimtmečio M.Veisenhofo dėka buvo pradėtos dabartinės mūrinės šventovės statybos.
Apie vienuolių veiklą nuo pat pradžių žinota minimaliai: Šv. Augustino regula draudė broliams palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Viktoras Gidžiūnas knygoje “Vienuolijos Lietuvoje 13-20 amžiuje” rašo, kad Jūžintuose vienuoliai gyveno nuo 1695 m., o šį faktą patvirtina bažnytinės knygos. Šv. Augustino regula įpareigojo juos praktikuoti griežtą askezę ir uolią atgailą.
Apie fundatorius
Yra žinoma, kad pirmąją fundaciją vienuoliams suteikė Rajeckai (greičiausiai Jūžintų ir Kamajų savininkas Adomas kartu su savo tėvu Mykolu) 1695 m.: užrašė broliams Nabagiškio palivarką, o Minsko vaivada G.Rajeckas skyrė jiems 450 rublių.
Vėliau M.Veisenhofas, susituokęs su Terese Rajeckaite, tapo Jūžintų savininku ir pastatė naują vienuolyno pastatą. Būtent M.Veisenhofas laikomas vienuolyno fundatoriumi. Vienuolyno rėmėjas buvo ir jo sūnus Pranciškus, Ukmergės maršalka.
Be minėto palivarko, vienuolynui priklausė ir Dvirėžių sodžius, kuriame 1820 m. gyveno du činčininkai, turintys pusantro valako žemės, mokantys 22 auksinius mokesčių ir duodantys duoklę: 10 svarų apynių, 10 kiaušinių bei vištą (per kokį laiką – nenurodyta) ir tris dienas per savaitę einantys baudžiavą.
1820 m. vienuolynas turėjo 171,5 rublio pajamų ir 175 rublius išlaidų. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad vienuoliai buvo įkūrę mokyklėlę.
Uždarė
Istorikai teigia, jog 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu Jūžintų vienuolynas patyrė nuostolių: buvo rekvizuotos jo maisto atsargos ir 667 rubliai. 1832 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. Tuo metu mediniame jo pastate gyveno du vienuoliai (greičiausiai kunigai Kifilevičius ir Mikalauskas), o jo valdose buvo 12 valstiečių.
Vieni šaltiniai nurodo, kad uždarius vienuolyną vienuoliai buvo perkelti į Laterano regulinių kanauninkų vienuolyną Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kiti – į Vilniaus šv. Baltramiejaus bažnyčią Užupyje.
Jūžintų bažnyčia ir vienuolynas – vienas vėliausių barokinių kompleksų Lietuvoje, pasižymintis originaliu architektūriniu sprendimu: vienuolių celės įrengtos bažnyčios apsidės sienoje, abipus įvijų mūrinių laiptų. Iki mūsų dienų ansamblis išliko beveik nepakitęs.
Reda MILAKNIENĖ
