Antradienį, gruodžio 10 d., Rokiškio krašto muziejuje pradėjo veikti keturioliktoji respublikinė prakartėlių paroda. Tai išskirtinis reiškinys Lietuvoje, prieš Kalėdas pritraukiantis į dvarą ne tik rokiškėnus, bet ir daugybę turistų, svečių iš kitų šalies miestų bei užsienio. Prakartėlės įdomios ir aukščiausio lygio dvasininkams, ir politikams, ir mokinukams…
Apžiūrėjo vyskupas
Vienas pirmųjų parodą apžiūrėjo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas, antradienį viešėjęs mūsų mieste. Pirmaisiais įspūdžiais jis dalijosi su tądien prakartėlę atvežusiais jaunaisiais kūrėjais iš Pandėlio, pasakojo, kokius darbus yra matęs užsienio šalyse. Savo ruožtu muziejininkai vyskupui priminė mūsų miesto prakartėlių kūrimo tradicijas.
Krašto muziejuje respublikinės parodos rengiamos nuo 1998-ųjų, jau sukaupta 100 kūrinių nuolatinė kolekcija. Idėją rokiškėnams pasiūlė italų dailininkas, verslininkas ir mecenatas Andželas Frozijus. „Tai buvo visai nauja, todėl teko įdėti nemažai pastangų, kad tokios, tada dar neįprastos, parodos virstų tikrove”, – prisiminė muziejaus Dailės skyriaus vedėja Dalia Kiukienė.
Po kelerių metų apie Rokiškyje rengiamas parodas jau žinojo visa Lietuva, jose veržėsi dalyvauti žinomi ir nežinomi autoriai.
Italijoje išlikęs XIII amžiaus kūrinys
D. Kiukienė priminė, jog prakartėlių tradicija kildinama iš Italijos. „XIII amžiuje šv. Pranciškus surengė Jėzaus gimimo šventę – jis pats norėjo pamatyti ir kitiems parodyti, kokiame skurde Jėzus gimė. Vaidinime dalyvavo ne tik žmonės, bet ir gyvulėliai”, – sakė D. Kiukienė. Jos žiniomis, Italijoje dar yra išlikusi XIII amžiaus prakartėlė. Tiesa, ji ne medinė, o pagaminta iš marmuro. Teigiama, jog XV amžiuje, suklestėjus prakartėlių tradicijoms, jos daugiausia buvo kuriamos medinės. Be to, dažomos.
XVIII amžius – prakartėlių aukso amžius. Jos tapo meno kūriniais. Tiesa, Italijoje Beatliejų atstojo nišos olose. Tik lietuvių meistrai figūras statydavo po lentelių stoveliu – tai yra lietuviškasis prakartėlių variantas. Sovietmečiu šios tradicijos nebeliko, o šalies nepriklausomybės laikais Rokiškis ją sėkmingai atgaivino.
Medinės – ypatingos
Klėtelėje šalia dvaro šiemet eksponuojami 37 nauji kūriniai, suvežti meistrų iš visos Lietuvos. Parodos organizatoriai sakė, jog keturioliktoji paroda išsiskiria tuo, kad medines prakartėles pirmą kartą nurungė iš keramikos sukurti darbai. Tačiau medinės vis vien liko išskirtinės – tai Liongino Šepkos premijos laureatų alytiškio Sauliaus Lampicko, ukmergiškio Rimanto Zinkevičiaus (jo darbas po parodos bus išvežtas į Vengriją), rokiškėno Juozo Čepulio darbai. Dėmesio sulaukė ir vyskupui L. Virbalui patiko Tomo Stambrausko iš Alytaus kūrinys. „Alytiškių darbai apskritai įspūdingi. Norėtume juos įsigyti ir papildyti muziejaus kolekciją”, – sakė D. Kiukienė.
Medinės šiemet ir Jono Semėno iš Utenos, ir panevėžiečio Raimundo Strėjos, Pandėlio mokinių ir mokytojo Almanto Sriubiškio prakartėlės, o iš Vilniaus darbą pirmą kartą atvežė tautodailininkai Vitalijus Krivičius ir Vilma Pleškutė.
„Galima sakyti, jog darbai šiemet tradiciniai, tačiau kai kurie autoriai labai įdomiai traktavo idėją. Tarkim, S. Lampicko kūrinyje – lietuviški „gonkai”… Kitur vyrauja lietuviškas variantas: mūsiškiai meistrai įprastai atvaizduoja, kad Jėzus gimė tvartelyje ar troboje, nors jis gimė oloje”, – dalijosi pastebėjimais D. Kiukienė.
Ar tik nebus paskutinė?
Pašnekovė abejoja, ar tik penkioliktoji prakartėlių paroda Rokiškyje nebus paskutinė, ar idėja neišsisems? Mat muziejaus įsigyti darbai jau nebetelpa ir kluone, ir klėtyje. Tiesa, dar neįgyvendintas noras nusipirkti ar kokio plenero metu sukurti didžiulę prakartėlę. Ją būtų galima bent kartais per progas pastatyti prie dvaro, o reikalui esant išnešti ir prie eglės mieste. Kažkuriais metais, prisiminė D. Kiukienė, buvo planuota įsigyti didžiulį Adolfo Teresiaus išdrožtą darbą, tačiau kol rokiškėnai ieškojo jam pinigų, jį nusipirko kauniečiai.
Anot pašnekovės, maždaug prieš porą metų muziejininkams dėl lėšų stygiaus jau brendo mintis neberengti prakartėlių parodų. Tačiau organizatoriai sulaukė daugybės skambučių ir laiškų su vieninteliu klausimu: ar šiemet vežti prakartėles? Todėl nusprendė tęsti veiklą, tik parodas jau organizuoti kas dvejus metus. Kažin ar istorija nepasikartos ir ateityje? Juolab, kad atsiranda ir naujos tradicijos – Rokiškio prakartėles bažnyčiai papuošti kasmet skolinasi uteniškiai kunigai. Šiemet – ir Kamajų bažnyčia. Kiekvienais metais Rokiškio kolekcijos kūriniu per šventes pasipuošia Vilniaus „Šaltinėlio” knygynas. “Yra norinčiųjų ir daugiau, tačiau ne visus tenkina mūsų sąlygos – patiems pasiimti, parvežti, saugoti”, – svarstė D. Kiukienė.
Svarbiausia – meniška ir originalu
Grįždami į prakartėlių tradicijų kūrimo Rokiškyje pradžią priminsime, jog muziejininkai ir mecenatas bei idėjos autorius A. Frozijus iš karto nutarė kūrėjų neapkrauti jokiais reikalavimais. Netaikyti jokie apribojimai: galima kurti iš kokių nori medžiagų, o autoriai gali būti ir žinomi meistrai, ir maži vaikai. Svarbiausias kriterijus – meniškumas ir originalumas. Organizatorių norai kuriantiesiems tiko, ir po kelerių metų jau buvo galima daryti išvadas, jog prakartėlių kūrėjai pasižymi neeiline išmone, tam panaudodami visas medžio ir kitų medžiagų galimybes, kitas išraiškos priemones.
„Yra meistrų, kurie dalyvavo beveik visose parodose. Kiekvienais metais jie nustebina, kaip ir šiemet S. Lampickas, ieškojimais ir bandymais kitaip pažvelgti į Kristaus gimimą. Šiuo požiūriu ypač daug dirba ir Adolfas Teresius (Kauno r.), Julija Šarkauskienė, Gintaras Varnas (Rokiškis), Vytautas ir Rokas Jackūnai (Pasvalys), Janina Listvina (Jonava)”, – vardijo D. Kiukienė.
Prakartėles, anot pašnekovės, autoriai kuria skirtinga maniera. Vieni jas drožia detaliai vaizduodami personažus, kiti – apibendrintas, nesileisdami į tikroviškumo paieškas. Kai kurie stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikmečiui būdingas detales. Tačiau dauguma, ypač pastaraisiais metais, perkelia veiksmą į etnografinę Lietuvos trobą.
Atstovavo Lietuvai
Trylika metų rengtos parodos Rokiškio muziejininkams padėjo sukaupti, ko gero, vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją. Mat geriausi kūriniai arba yra muziejininkų nuperkami, arba meistrų dovanojami Rokiškiui. „Turime apie 100 prakartėlių, kurios eksponuojamos kluone ir jas lankytojai gali pamatyti ne tik parodose, bet ir ištisus metus”, – sakė D. Kiukienė. Kolekcijoje – garsiausių Lietuvos medžio drožėjų darbai.
Dalis šios kolekcijos eksponuota Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene” 2001-aisiais, o 2008-ųjų lapkričio mėnesį 20 gražiausių darbų iš Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos buvo išvežta į Austrijos miestą Lincą – tuometinę Europos kultūros sostinę. Čia prakartėlės atstovavo Lietuvai.
Prieš keletą metų mūsų prakartėlės sulaukė pasisekimo ir Vilniuje, kur dalį kolekcijos rokiškėnai parodė LITEXPO parodų rūmuose. Be rokiškėnų kūrinių, Vilniuje pristatyti žinomų drožėjų Prano Dužinsko, S. Lampicko, Teresių šeimos, taip pat J. Listvinos, Laimio Kaziukonio ir kitų darbai, priklausantys Rokiškio muziejui. Tai buvo reklama mūsų miestui, mat parodą aplankė gausybė žmonių. Kai kurie lankytojai parodos organizatoriams dėkojo su ašaromis akyse. Jie netikėjo, kad Lietuvoje toks grožis apskritai gali būti.
Reda Milaknienė
