Daugiau nei prieš 50 metų Rokiškio muziejininkai įgyvendino sumanymą – šalia dvaro ansamblio įsteigė liaudies buities muziejų po atviru dangumi. Tai buvo vienas pirmųjų skanseno tipo muziejų Lietuvoje, padėjusių išsaugoti medinį paveldą.
Pradžia – nedidelis etnografijos muziejus
„Skansenas“ – bendriniu tapęs žodis, reiškiantis liaudies architektūros ir etnografijos muziejų. Architektas inžinerijos mokslų daktaras Jurgis Gimbutas publikacijoje „Skanseno poveikis“ rašo, jog tokios koncepcijos muziejų pradininkais laikomi švedai, 1891 m. Stokholmo Skanseno parke pradėję eksponuoti liaudies statybos paminklus, namų apyvokos daiktus, padargus. Šio muziejaus steigėjas – mokytojas Arturas Hazelijus – jau nuo 1872 m. sistemingai rinko eksponatus ir įkūrė privatų nedidelį etnografinį parką. Jo rinkiniai nuolat gausėjo, apimdami visų visuomenės sluoksnių buitį – nuo ankstyvųjų viduramžių iki XIX a. pabaigos. O vėliau buvo perkelti į Skanseno parką, kurį labai pamėgo lankytojai.
Tačiau Skanseno parkas nėra seniausias pasaulio muziejus po atviru dangumi: Norvegijoje, prie Oslo, 1874 m. buvo įkurtas toks muziejus, tačiau jį populiarumu nustelbė švedai. Todėl tyrinėtojai jiems ir priskiria pradininkų garbę. Muziejai po atviru dangumi Europoje labai sparčiai plito XX a. pradžioje. Įtakos tam turėjo modernėjantis gyvenimas, kuris negailestingai naikino tradicinės kultūros paveldą.
Tėviškės muziejus išgrobstytas ir sudegintas
Žodis „skansenas“ švedų kalboje reiškia kariškus apkasus su pylimais. Tokie buvo etnografinio parko teritorijoje.
Pirmieji Baltijos šalyse tokio tipo muziejų įkūrė latviai: dar 1924 m. prie Rygos jie pakvietė visus pasidairyti po Brivdabo muziejų. 70 ha plote buvo surinkta apie 200 eksponatų, menančių XVI-XIX a. O štai Estijos etnografijos parkas buvo įsteigtas 1958 m. Saremos saloje, panaudojus ten buvusią originalią kaimo sodybą, kelis vėjo malūnus.
Architektūros tyrinėtojas daktaras J.Gimbutas Lietuvos muziejų po atviru dangumi pradininku laiko Tėviškės muziejų Kaune: 1932-1934 m. Žemės ūkio rūmai keletą senų kaimo trobesių atkėlė į Kauno Parodos aikštę. Ten stovėjo vienas medinis žemaitiškas namas, trys klėtys, diendaržinis tvartas, dūminė pirkia ir keli mažesni objektai su gausiu vidaus inventoriumi.
1936 m. šio muziejaus veiklą pradėjęs kuruoti Vytauto Didžiojo kultūros muziejus išrūpino jam 14 ha žemės Aukštojoje Panemunėje, tačiau ten nespėta nieko konkretaus padaryti. O Parodos aikštėje stovėję trobesiai karo bei pokario metais buvo apiplėšti, sudeginti.
Rumšiškėse – medinės architektūros
Anot etnologo profesoriaus Liberto Klimkos, visus Lietuvos regionus reprezentuoja 1966 m. Rumšiškėse įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus. Jame eksponuojamos penkių regionų senovinės medinės sodybos kartu su būdinga gyvenviečių struktūra: Žemaitijai atstovauja kupetinis branduolinis kaimas, Aukštaitijai – gatvinis rėžinis, Dzūkijai – padrikas, savaime susiklostęs, Suvalkiją reprezentuoja vienkiemiai, o Mažąją Lietuvą – viena pelkininko sodyba.
Muziejuje stengtasi sukomplektuoti tipiškiausių pastatų, daugiausiai medinių, kolekciją.
Rumšiškių muziejaus vertingiausias rinkinys – medinė architektūra, kurią sudaro 145 pastatai, tvoros, vartai ir kita mažoji architektūra. Pastatai sustatyti natūraliais atstumais, sugrupuoti apie kiemus, sukomplektuoti į 27 sodybas ir miestelio fragmentą. Dauguma jų perkelti iš įvairių Lietuvos kaimų, atstatant pakeista dalis medinių elementų, perdengti stogai.
Ilgamečio muziejaus direktoriaus Vytauto Stanikūno atmintyje išliko ekspozicijos rengimo pradžia. Buvo sumanyta atkurti tam tikro laikotarpio ir regiono žmonių gyvenamąją aplinką – medinius naudotus baldus, namų apyvokos reikmenis, audinius. Norėta sudaryti iliuziją – „šeimininkas čia pat“. Tačiau kai kurių lankytojų noras išsinešti ką nors atminimui muziejininkus vertė atsisakyti smulkesnių eksponatų, o griežta nuoroda – neliesti jų rankomis nepasiteisino.
Beje, Rumšiškių interjero ekspozicijomis rūpinosi Buities skyrius, kuriam vadovavo Stasys Daunys, buvęs ilgametis Rokiškio krašto muziejaus direktorius. Būtent jis 1959 m. pasiūlė šalia Rokiškio dvaro ansamblio įkurti liaudies buities muziejų. Tai buvo pirmasis Lietuvoje muziejus po atviru dangumi. Siekiant išsaugoti savitumą, medžio paveldą, iš Rytų Aukštaitijos kaimų prie dvaro buvo perkelti septyni senieji XIX a. pastatai.
Senoji klėtis atvežta iš Kupiškio rajono
Pirmasis Rokiškio krašto muziejaus po atviru dangumi pastatas – klėtis – 1959 m. vasarą buvo atvežta iš Gaigalių kaimo (Kupiškio r.). Klėtis statyta XIX a. pabaigoje. Jos sienojai apvalūs, netašyti, suleisti į kerčias. Statyba atlikta be pjūklo, nepastebėta ir kalto žymių ar metalinių vinių. Stogas – dvišlaitis, galuose – skliautiniai stogeliai, o fasadas – be puošybos elementų.
Senose muziejaus knygose direktorius S.Daunys išsamiai aprašė architektūros žvalgybas Kupiškio rajono kolūkyje „Mūsų rytojus“, pažintį su kolūkio pirmininku Bernotu ir kolūkiečiu bitininku Jonu Buzu. Šiems priklausė didelė dviejų dalių klėtis, sujungta tarpuklėčiu. Beje, kolūkio vadovybė nenoriai sutiko parduoti pastato dalį, nes senuosius jo rąstus planavo panaudoti naujų sandėlių statybai. Sutiko tik tuo atveju, jei muziejus mokės komercinę kainą: už 17 kietmetrių rąstų 5 tūkst. 100 rublių.
Pastato dalies savininkas J.Buzas pasakojo, jog XIX a. viduryje, sudegus Gaigalių „ūlyčiai“, jo tėvas iš Šilagėlių kaimo atsivežė ir perstatė mažą medinę klėtelę, o prie jos surentė ir naują, šiek tiek dailesnę, turinčią daugiau puošybos elementų. Abu pastatai buvo sujungti tarpuklėčiu.
Muziejus įsigijo tik senąją klėtį. Pastatą išardė, pervežė, sustatė, o restauravo jį tuometinio Liudo Giros kolūkio, vadovaujamo Vytauto Šliko, statybininkų brigada.
Visi darbai buvo įamžinti nuotraukose, skrupulingai aprašyti klėtelės pamatai, medinės sienos, stogo ir skliautų konstrukcijos, aruodai, langai, vagiai, kertis, baldai. Muziejininkai atkreipė dėmesį ir į tokias smulkias detales kaip skylę duryse katinui landžioti ar senąją lovą, kurios kojas atstojo medžio trinkos.
Muziejaus direktorius S.Daunys labai išgyveno dėl to, kad pastato perkėlimo darbus sutrukdė lietingas oras, o vanduo permerkė senuosius eglinius rąstus.
Perkeltos klėtys, koplyčia, pravarėlis, dūminė pirkia
Dvaro parke stovi dar viena klėtis, 1964 m. perkelta čia iš Varniškių kaimo (Utenos r). Įdomus ir vertingas šios klėties inventorius: medinis kubilas alui daryti ir kubilėliai miltams saugoti, sėtuvės.
Abi parko klėtys 2009 m. buvo restauruotos ir pritaikytos ekspozicijoms bei edukacijai. Anot muziejininkės Vilės Sarulienės, vienoje klėtyje yra autentiškos staklės, jomis mokomasi austi, kitoje savo amatą demonstruoja medžio drožėjas.
1964 m. prie vieno senojo pastato atsirado prieangis, vadinamas pravarėliu. Čia yra židinys maistui, pašarui gyvuliams virti, alui gaminti, mėsai rūkyti. Kadaise pravarėlyje laikytos ir daržovės.
Į Rokiškio dvaro teritoriją nuolatiniam saugojimui buvo perkeltas unikalus liaudies architektūros paminklas – Pašilių kaimo (Juodupės sen.) kapinių koplyčia. Tereikėjo uždengti jos naują stogą. Šią koplyčią 1920 m. buvo pastatę senieji kaimo gyventojai.
1965 m. prie Krašto muziejaus atsirado ir Bareišių kaimo (Rokiškio kaim. sen.) kalvė. Kartu su ja buvo perkelta ir keliasdešimt smulkių XIX a. pab. kalvystės įrankių. Dabar senasis Lietuvos kaimo amatas atgyja edukacinėje programoje „Mano tėvelis buvo kalvelis“.
Su XIX a. buitimi muziejaus lankytojai susipažįsta užsukę į dūminę pirkią, atgabentą čia iš Varniškių kaimo (Utenos r.). Dvišlaitis šiaudų stogas, trys mažyčiai langai, užstumiami lentelėmis, viduje nuo dūmų pajuodusios sienos, gausybė medinių darbo įrankių, baldų bei kitų buities daiktų puikiai atspindi autentišką XIX a. valstiečio namų aplinką. Čia malama dvejomis girnomis, piestelėje grūdami sėmenys, atskleidžiama senovinių darbo įrankių paskirtis. Visa tai ir dar daugiau galima išbandyti edukacinėje programoje „Prosenelių vaikystė“.
Rodyti ne tik grafų prabangą
Vėliausiai, 1970 m., į skanseno muziejų atvežtas klojimas. Jis iš septyneto pastatų yra pats garsiausias – jame įrengta vienintelė Lietuvoje prakartėlių ekspozicija. Tuomet muziejuje dirbęs Zigmas Mackevičius prisiminė, jog idėja atvežti senuosius pastatus į muziejaus parką kilo sulaukus valdžios priekaištų, esą muziejininkai rodo tik prabangų grafų gyvenimą ir visiškai pamiršta neturtingus žmones.
Z.Mackevičius su tuometiniu muziejaus vadovu Algimantu Kvartūnu, motociklu važinėdami po atokiausius kaimus, ieškojo senų, autentiškų pastatų. Jų dėmesį patraukė turtingo ūkininko Andriaus Mackaus klojimas Norkūnų kaime (Jūžintų sen.). Savininkas už XIX a. 7-ojo dešimtmečio statinį paprašė 900 rublių. Senojo pastato sienos suręstos iš apvalių rąstų, tik priekinės sienos rąstai tašyti. Rąstų galai apdirbti kirviu ir pjūklu. Vidinė siena skyrė prieklaimį nuo klojimo. Pastato stogas buvo keturšlaitis, dengtas šiaudais.
Klojimo perkėlimo darbai pradėti 1969-ųjų rudenį jau iškritus sniegui. Kadangi Norkūnų keliai buvo labai blogi, muziejus iš tuometinio L.Giros kolūkio išsinuomojo vikšrinį traktorių.
Atvežti rąstai buvo laikomi visą žiemą: statybos darbai nepradėti dėl medžiagų bei lėšų trūkumo. Klojimui perkelti tuometinė Kultūros ministerija skyrė 2,4 tūkst., o sustatyti – 8,6 tūkst. rublių, tačiau visų pinigų nepervedė.
„Perkėlimas sukeldavo daug problemų. Reikėjo rasti nagingus, darbščius stalius, sužymėti kiekvieną rąstą, o pervežus vėl surinkti“, – prisiminė Z.Mackevičius.
Liaudies paveldo muziejai po atviru dangumi populiarėjo, o patirties Rokiškyje įgiję S.Daunys bei A.Kvartūnas buvo pakviesti kurti Rumšiškių muziejaus.
Dalia ZIBOLIENĖ
