Mano tėvelių namai – nedidelė ramybės sala prie Rokiškio ežero. Čia jie gyvena jau kelis dešimtmečius. Tėvelių sodyboje nuolatos zuidavo augintiniai – tai šunys, tai katinai. Jie praskaidrindavo kasdienybę savo nuotykiais ir išdaigomis. Niekada nebūčiau Jums apie juos pasakojusi, jei ne mano mama. „Gimtajame Rokiškyje“ pasirodžiusi rubrika „Savo augintiniui – rašytinį paminklą!“ sudomino ir ją. Daug metų mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja, o laisvalaikiu retkarčiais bandydavo kurti. Tarp jos rašytų vaizdelių yra ir du pasakojimai apie mūsų namų augintinius – kiemsargį Sobalį ir rainą katiną Paišį. Istorijos tikros, nors mamos ir įvilktos į meninį rūbą. Siūlau jas „Gimtojo...“ skaitytojams.

Tatjana Apolinara Juodinienė 

Protėvių instinktas

 Kasdien vis labiau pavasarėjo. Atokaitoje prie tvarto durų saulė tirpdė sniegą, ir vidurdieniais jau telkšojo vandens balutės, kurios raibuliuodavo nuo švelnaus vėjelio dvelkimo. Žvirblių balsai skardėjo linksmiau ir linksmiau, o zylės skambino pavasariniais varpeliais: cink, cink, cink. Vakarai darėsi vis šviesesni, ilgesni, ir nusileidus saulei negreit sutemdavo, o saulėlydžiai švietė, degė, nors pačiame zenite jau sumirgėdavo ryškios žvaigždės.
         Tačiau senasis Pilkis nebesidžiaugė tokiomis gamtos permainomis. Tiesa, vidurdieniais jis dar išnešdavo savo nušiurusį kailį atokaiton prie įšilusios tvarto sienos, bet pavasarinis vėjūkštis nemaloniai skverbėsi pro išretėjusius gaurus, ir vos tik didžiosios obels nuogų šakų šešėlis imdavo gulti į pašalę, jis vėl smukdavo į būdą, kurią gailestingas šeimininkas senajam sargui buvo storai išklojęs šiaudais. Nemėgo senis stumdytis pašalėje dar ir dėl to, kad nemaloniai į akis lindo jaunasis šuniūkštis, nuolat bešokinėjantis, visus užkabinėjantis, visų mylimas ir myluojamas. Jautė gyvūnas, kad rudenį iš kažkur šeimininkas parsigabeno Margį ne šiaip sau, o tarsi norėdamas pasakyti, jog Pilkis jau nusenęs, jog jam reikalinga pamaina. Ir nuo tos dienos, kai jaunojo sargo būdą pastatė arčiau trobos, arčiau tvarto durų, o senojo nustūmė iš senosios vietos tolyn, prie pat kampo, į šuns širdį įsibrovė ne tik nuoskauda, bet ir kažkoks keistas, lig šiol nepatirtas jausmas, kraupus nerimas, kuris stūmė jį tolyn nuo visų, į vienumą, į savą būdą.

Daugiau šeštadienio "Gimtajame..."