Vakar septintoji mūsų kraštiečio Liudo Dovydėno premija įteikta rašytojui Grigorijui Kanovičiui už romaną „Miestelio romansas“.
Nesušukuota ir sušiaušta Lietuva
Atsiimti premijos iš Belgijos sostinės Briuselio į Rokiškį atvyko laureato sūnus Sergejus Kanovičius. Mat rašytojas gyvena Izraelyje ir dėl neramumų negali išvykti iš šalies. O įteikti premiją iš JAV atvyko rašytojo L. Dovydėno sūnus, fotomenininkas, kultūros mecenatas Jonas Dovydėnas. „Sergejau, argi ne šaunu, kad mes du rašytojų vaikai, gyvenantys skirtingose pasaulio kontinentuose, susitikome nedideliame Rokiškyje ir tvarkome savo tėvelių biznį“, – juokavo J. Dovydėnas.
Jis pastebėjo ir daugiau paralelių: atidarydamas vieną personalinę savo fotografijų parodą menininkas yra pasakęs, jog Lietuvos senosios sodybos jam atrodo lyg nesušukuotos. Tad labai nustebo, kai G. Kanovičiaus romane rado panašų apibūdinimą – sušiauštos. Mecenatyste užsiima ir S. Kanovičius su savo broliu Dmitrijumi gimtojoje Jonavos gimnazijoje teikia tėvo vardo premijas moksleiviams už geriausius rašinius.
Iš rašytojo sužinojo apie holokaustą
Literatūros kritikas Petras Bražėnas teigė, jog pažintį su G. Kanovičiaus kūryba pradėjo prieš penkiasdešimt metų. Dar būdamas studentu skaitė jo parodijas, epigramas, ginčijosi su bendramoksliais. Bendraudamas su šiuo rašytoju jis sužinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą. Rašytojas šmaikščiai, taikliai, įtaigiai, su švelnia ironija piešia gyvenimo kasdienybę. Pernai jis buvo įkalintas G. Kanovičiaus prozoje, perskaitė visas knygas dar kartą ir parašė įžanginį straipsnį tik ką išleistam penkių tomų raštų rinkiniui.
Įkalinta G. Kanovičiaus žodyje jaučiasi ir jo knygas labai mėgstanti rokiškėne, buvusi prokurorė Irena Mikulienė. Jos nuomone, „Miestelio romanse“ be galo šiltai su meile piešiami vaizdingi, gražūs, patrauklūs personažų paveikslai. Šis romanas yra puikus paminklas ir giesmė Jonavos žydams.
Saugiausia – prie rašytojo stalo
Vertėja Aldona Paulauskienė versdama romaną iš rusų į lietuvių kalbą patyrė įkvėpimą, patys žodžiai liejosi, prašėsi rašomi. Toks jausmas apima tik verčiant labai talentingų kūrėjų tekstus. Į premiją pretendavo Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“, Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“, Rasos Aškinytės „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Pasak komisijos nario Alvydo Šlepiko, nors visi komisijos nariai neabejojo laimėtoju, tačiau per balsavimą nuomonės išsiskyrė: trys pasisakė už šį G. Kanovičiaus romaną, o du – už kitus. „Kur kas garbingiau laimėti rezultatu 3:2, nei futbolo čempionate išplėsti pergalę Vokietijai prieš Braziliją sutriuškinant ją 7:1“, – pajuokavo laureato sūnus S. Kanovičius. Rokiškio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė jam dovanojo tautinių spalvų juosta, kurią išaudė rokiškėnas Vilhelmas Pukėnas ir paprašė ją apjuosti premijos laureatą bei palinkėti, kad šiomis Izraeliui neramiomis dienomis jam saugiausia būtų prie rašytojo stalo.
„Tai pati geriausia ir jautriausiai įteikta dovana“, – prisipažino S. Kanovičius ir pajuokavo, jog jam jau pabodo savoje šeimoje atlikinėti paštininko pareigas, tačiau šį įpareigojimą būtinai įvykdys. O susitikime su skaitytojais, premijos medsenatu jis perskaitė tėvo atsiųstą laišką, kuriame garbaus amžiaus rašytojas neslepia, kad jam labai malonus dėmesys, teigiamas darbų vertinimas.
Premijos įteikimo akimirkos – „Gimtojo Rokiškio“ internetinėje svetainėje www.grokiskis.lt foto ir videogalerijose.
Dalia Zibolienė
