"Gimiau Ukmergės rajone, Liūnelių kaime, veterinarijos gydytojo šeimoje. 1976 m. įstojau į Rokiškio kultūros mokyklą (dabar Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas - red. past.). Baigiau aktorinio meistriškumo kursą, gavau režisierės diplomą. Vėliau mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Tapau kultūros įstaigų vadybininke.
Man bus malonu, jei mano eilėraščiai padės rokiškėnams nusiplauti kasdienybės dulkes, pažadins meilę jų širdyse. Rokiškis - tai nepamirštamas mano jaunystės miestas, mano ilgesys."
Taip save rokiškėnams nori priminti Regina Paulauskaitė (nuotr.).
Jos poetinis braižas susiformavo vėliau. 2003 m. pasirodė jos pirmoji poezijos knygutė "Interviu rudens vėjui".
"Gimtasis Rokiškis" spausdina kelis naujausius R.Paulauskaitės eilėraščius ir ištrauką iš jos autobiografijos, kuri nominuota padėkos raštu nacionaliniame konkurse.

Po dvidešimt penkerių
Regina Paulauskaitė

1976-ųjų pavasaris. Į mano rankas patenka Rokiškio kultūros mokyklos lankstinukas. Režisūra... Tai - ne specialybė. Tai - amžina meilė ir gyvenimo būdas. Tėvas ilgai dvejojo: leisti mane į Rokiškį ar ne? Pagaliau sutiko.
Tais pačiais metais aš jau studentė. Mokausi režisūros ir aktorinio meistriškumo pagrindų. Susipažinau su pasaulio klasika - Čechovo, Ibseno, Dostojevskio, Tolstojaus, Gogolio, Šekspyro ir kitų įžymybių kūrybiniu palikimu.
Mokymo korpuse, vadintame "Saulute", šviesos užgesta tik vėlai vakare - repetuojame iki vėlumos. O bendros paskaitos prasideda jau devintą ryto. Pagrindinis vadovėlis - Stanislavskio "Aktorinis meistriškumas". "Kartą atėjęs į sceną, jos nepamirši visą gyvenimą, - sako kurso vadovė Aušra Nesterova ir priduria: "Režisūros išmokti negalima, režisierius auga kartu su tavimi."
Praėjus daugiau kaip dvidešimt penkeriems metams užėjau į buvusį savo mokyklos pastatą. Čia jau baldų parduotuvė su komodomis, spintomis. Iš senų pažįstamų mane pasitiko tik butaforinis fikusas, liūdnai stovintis laiptų aikštelėje į antrą taip gerai pažįstamą aukštą. Liūdnai sušlamėjo mano senasis draugas savo butaforiniais lapais ir mes abu supratome, kaip mums reikia scenos prožektorių šviesos, nes tik scenoje, tik rampos šviesoje po trečio skambučio vėl galime nušvisti vaiskia žaluma ir būties grožiu.
Parduotuvės darbuotojai nežinojo, iš kokios epochos tas butaforinis fikusas ir aš...

Bulvių valgytojai
Dėmėtas kostiumėlis
skylėti pusbačiai
ir bulvė lėkštėje
ant skylėtos staltiesės
šalia suskirdusių
rankų -
jos skuta bulves
pastoviai,
kasdien,
kurios krinta į puodą
ir virsta blynais, kukuliais,
kartais bulvėmis su suknelėmis -
ant mūsų pietų ir vakarienių stalo.
Lupta ir nelupta bulvė
barščiuose ir rūgpienyje
dainuoja skurdo himną
mūsų būties bulvinėms
dienoms,
mes nepastebim prašmatnių
daiktų, produktų -
skylėtose kišenėse spindi žvaigždės
piniginėse centai.
Glaudžiu prie lūpų ir veido
tavo suskirdusią ranką -
kuri skuta bulves,
kad mes išgyventume
išliktume,
krinta lupenos
krinta ašaros
nuo pageltusių ir raukšlėtų
tavo skruostų
vienon pintinėn.
Niūniuoji vargo ir meilės dainą
ši kyla, plazda
sparnuota svajone
į mėlyną dangų, į saulę, į dievą,
nes saulė ir tavo širdies šviesa
nušviečia mano taką
į ateitį -
auginai jį sieloje dieną ir naktį,
išsupai lūkestyje,
išaudei linelyje
panašų į paukščių taką žvaigždyne,
bet svajonė
lyg bulvių lupena
lyg tavo šventa ir tyli ašara
nukrinta į kasdienę bulvių pintinę
būties bedugnę.
Graudžiai aidi bulvių valgytojų
vargo daina.
2005 03 01-02

Daugiau šeštadienio GR