Keliaudama dviračiais po Naująją Zelandiją kraštietė Jolanta Povilaitytė norėjo dar kartą išbandyti save. Kartu tai buvo proga ruoštis maratonui, kurį svajoja bėgti jo tėvynėje - Atėnuose. Neįgyvendintų svajonių sąraše – kopimas į Kilimandžarą – vulkaninį masyvą Rytų Afrikoje, Tanzanijoje. Pokalbis su Rokiškin trumpam užsukusia Jolanta – išskirtinis. Tokia  pašnekovė – laimė ir Dievo dovana. Ne, ne todėl, kad ji viską išklotų viešumai. Atvirkščiai, tarp eilučių ir kasdienybėje pilna paslapčių, neeilinių potyrių, ryškių spalvų ir susitikimų. Jolantos gyvenimas vertas knygos... 

Jokios jėgos nenugalės

Teisininkė Jolanta vadina save rokiškiete, jos tėvai ir artimieji – Rokiškyje. Seneliai gyveno Pandėlio seniūnijos Eidžionių kaime. Pati yra baigusi Juozo Tumo–Vaižganto vidurinę mokyklą, rašiusi į tuometinę „Spalio vėliavą“.  Dar mokinei Jolantai visuomet norėjosi kažko daugiau - atrasti, suprasti, keliauti, bandyti. Kaip sakoma, viską pačiupinėti realiai. Keliavo ji po Indiją, Kanadą, visą Europą, dirbo su gepardais, liūtais Afrikoje - pasakojimais apie juos galėtų užkrėsti net šių gyvūnų nemylintį žmogų. Jai teko būti ekspedicijoje Arkties ašigalyje. Kiekviena kelionė, šypsosi pašnekovė, veda į save, o gyvenimą ji vadina drąsiu nuotykiu arba vienais juokais. „Jei moki veidą atgręžti pokyčiams ir išlaikyti laisvą dvasią, jokios jėgos tavęs nenugalės“, - sako rašinio herojė. Save ji vadina ekstremalių pojūčių mėgėja ir realybę spalvina ryškiausiomis spalvomis, neleisdama sau būti paukščiu narvelyje.