Atostogos šaukte šaukia kelti sparnus ir traukti ten, kur niekada nebuvau. Pradedu mąstyti apie egzotiškus kraštus, ir mintyse suskamba turkiškų dainų akordai, prieš akis išnyra vingiuojantys keliai, žydros rivjeros ir žali miškai kalnuose. Turkija? Bet juk tai taip nuobodu ir jau patirta. Ar galėčiau ten nuvykusi atrasti kažką nauja? Ar galėčiau grįžusi su pasididžiavimu ištarti: „Buvau Turkijoje, kitokioje nei iki šiol!“

Sugrįžti dar kartą

Pradėjusi dirbti gide pirmiausia atsidūriau Turkijoje – šalyje, apie kurią nieko įdomaus nežinojau: viešbučiai, įkyrūs prekeiviai, pabodę ir jau Lietuvoje ragauti kebabai, pirtys, kurios nekėlė didelio entuziazmo ir šilta jūra, turbūt vienintelė taip traukianti aplankyti Turkiją dar ir dar kartą. Visada maniau, kad šis kraštas patrauklus vien tik savo išskirtiniu dėmesiu atostogautojui ir puikiu oru, tačiau vėliau sužinojau, kad Turkija - kontrastų, istorijos ir civilizacijos lopšys, savyje talpinantis 22 civilizacijų pasakojimus: jos Rytuose gali rasti miestą, kuriame vis dar kalbama aramėjų kalba - ta pačia, kuria šnekėjo Jėzus Kristus, o tautinė kurdų mažuma dainuodami seka nuostabias sakmes. Neišsemiamų Turkijos išteklių užtektų visiems jos gyventojams net ir tuo atveju, jei šalis būtų izoliuota nuo išorinio pasaulio. Atradusi visą įvairovę, aš vis tik grįžčiau į žydrąją rivjerą: dar kartą noriu įsitikinti, jog šioje šalyje nėra vietos, kuri nepulsuotų gyvybe ir kaskart nenorėtų papasakoti kažką naujo.

Daugiau šeštadienio GR