Liepos 9-18 dienomis Panevėžio vyskupijos jaunimo centro rengiamo  240 km piligriminio žygio dalyviai savo sunkųjį kryžių atneš ir į Rokiškį. „Ši kelionė bus tarsi aidas Lietuvos jaunimo dienų“, - sako centro viešųjų ryšių koordinatorė Elona Stasiūnaitė, nepailstanti piligriminių kelionių organizatorė ir įkvėpėja dalyvauti tarptautiniuose jaunimo susitikimuose Teizė. O mes pakalbinome Paulių, jau pamiršusį pernykštį nutrintų kojų skausmą ir vėl besirengiantį keliauti jaunų maldininkų kolonoje.

- Jau antrą kartą leidiesi į žygį. Kodėl tau svarbu vėl daugiau nei 200 km nešti kryžių?

- Visą gyvenimą kiekvienas nešame savo kryžių. Jis - mūsų neatsakyti klausymai, problemos, trūkumai ir pertėklius. Būk turtingas, įžymus ir įtagingas, o vistiek savo sudėtingą vistiek reikės nueiti iki galo. Kai tiki, kad tas kelias prasmingas, jis tampa nesunkus. Tai supratau per pirmajį savo gyvenime piligriminį žygį.

- Kaip manai, kam svarbesnis piligriminis žygis - tau ar visuomenei?

- Mūsų karta, o ir vyresni,  prarado tikėjimą. Žmogui Dievo neįpirši, jis pats Jį randa. Tačiau praradome tikėjima savimi: dauguma mano, kad nieko negali pakeisti.Žygis – gražus jaunimo pavyzdys kaip nevalia nuleisti rankų ir padėti savo kryžių ant žemės. Kaimų ir miestelių gyventojai mato keliaujančius piligrimus: juos pasitinka ir palydi, globoja ir laimina. Vadinasi, piligrimystė mums visiems vienodai svarbi.  

Visas straipsnis šeštadienio "Gimtajame..."