Galėčiau ir pažįstamiems pasiguosti, ir televizijai – jai tokios istorijos patinka. Svetimų žmonių užuojauta galbūt palengvintų mano skausmą. Bet kaip mano dukra ir anūkas žmonėms akis parodytų?
Jie – mano kraujas, mano meilė ir skausmas. Ko gero, ir mano kaltė.
Gyvenu vienkiemyje. Iki kaimo visai netoli – gal puskilometris. Dar prieš 15 metų jis dūzgė nuo žmonių.
Mano vienkiemyje buvo bitučių keturi kelmai. Medaus gerais metais pakakdavo ne tik sau, bet ir giminėms. Mano smėlėtame sklype gerai derėjo bulvės – skanios, krakmolingos, ne tokios kaip molyne. Už klojimo mūkė žaloji. Taigi ir pieno, ir sviesto – į valias. Ir ne kokio krautuvinio, ant kurio parašyta „tepusis mišinys“, o tikro, kokį žmonės nuo amžių valgydavo. Atvažiuoja, būdavo, dukra Danutė su vaikais – tai tie vos iš mašinos ir šaukia:
- Seneli, močiute, pieno! Seneli, medaus!
Aš jausdavausi reikalingas, ir tai mane džiugino.
Deja, prieš dešimtį metų močiutė, mano žmonelė, pasimirė. Likau vienas, bet sodybos iškart neapleidau, nes visada laukdavau atvažiuojančios dukros ir anūkų. O ką jiems paduosi, jei visi podėliai bus tušti?
Tačiau metai bėgo, ligos kibo tarsi lakišiai. Nebegalėjau apeiti karvutės, kojos nebenešė į mišką grybų, sunyko daržas. Supratau, kad savo darbus jau atidirbau. Be to, pagalvojau: „O ir kam man tokia gausa? Juk pensiją gaunu – man jos per akis.“
Bet štai vieną kartą anūkas, Paulius vardu, ir prašo:
- Paskolink, seneli, šimtą litų. Kompiuteris užspringo, o remontas – žinai...
Aš nebuvau toks naivus: žinojau, kad žodis „paskolink“ anūkų kalba reiškia „duok“. Mielai daviau, vėl jusdamas savo reikalingumą.
Ir prasidėjo. Sužino anūkėlis, kad man pensiją neša, – prisistato nedelsdamas.
- Seneli, kam tau pinigai?
Daugiau antradienio "Gimtajame..."















