blank

 

Vargonininko Petro Vinkšnelio (1880-1972) atsiminimuose – šimtmečio senumo Lietuvos kaimo paveikslas, mokslai daraktorinėje ir valdinėje pradžios mokyklose, pažintis su muzika Rokiškio vargonininkų kalvėje, Panemunėlis – lietuvių patriotų lizdas, kunigas Jonas Katelė, skiepijęs meilę lietuvių tautai ir lietuviškam žodžiui, kova su caro priespauda Kamajuose.

 

Svėdasų kanklininkių orkestro grupelė su vadovu ir parapijos kunigais, matyt, 1934 m. vasarą.
Svėdasų kanklininkių orkestro grupelė su vadovu ir parapijos kunigais, matyt, 1934 m. vasarą.

 

Pandelio bazn Bažnyčia.-1908-m.
Pandėlio bažnyčia apie 1908 m.
Jonas Katelė.
Jonas Katelė.

Rengiamas leidinys

Vargonininko P. Vinkšnelio prisiminimai saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve, kai kurių kopijos – ir Rokiškio krašto muziejuje. Autorius įvykius surašė atskiruose sąsiuviniuose, yra pirminis ir antrasis – taisytas – variantai. P. Vinkšnelio prisiminimus tyrinėjo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslininkas, dvarų kultūros istorikas, paveldo tyrėjas Kazys Misius. Jis juos redagavo, ištaisė klaidas, pridėjo sužinotų asmenų vardus. Tyrinėtojas informaciją parengė planuojamai išleisti „Valsčių” serijos monografijai „Kamajai”. Pasak naujojo leidinio redaktoriaus, Rokiškio krašto garbės piliečio Venanto Mačiekaus, monografiją planuojama atspausdinti ir kamajiškiams pristatyti per tradicinę jų šventę „Kuc Kuc Kamajuos”.

Šiandien skaitytojams pateikiame būsimos monografijos ištraukas.

Tėvai vaikams samdė daraktorių

Gimiau 1880 metais sausio 19 d. Rokiškio apskrityje, Pandėlio valsčiuje, Buivydžių kaime iš tėvų Jono Vinkšnelio ir Ievos Kupčiūnaitės. Mano tėvelis prie pat Pandėlio miestelio, vadinamo Kaliamiesčiu, turėjo 3 ha žemės. Mano tėvelis Jonas Vinkšnelis 1875 m. susituokė su Ieva Šinskiene (Kupčiūnaite), našle, kuri su pirmuoju vyru Šinska turėjo du sūnus: Liudviką ir Joną. Tėvelis Jonas mirdamas mane paliko 9 metų. Buivydžių kaimas turėjo 12 valakų, 18 gyvenamųjų namų. Vienas žemės valakas dar priklausė Pandėlio dvarininkui, ponui Ignotui Koscialkovskiui, kurį iš to pono nuomojo lenkas ponas Vilčinskis. Visi kiti to kaimo gyventojai buvo lietuviai. Buivydžių kaimo vyrai pasamdė daraktorių, kad pamokintų vaikus lietuviškai skaityti, rašyti ir t. t. Daraktorius apsigyveno pas kaimo ūkininką Kaunietį. Vaikų berniukų į mokyklą susirinkome apie 10 ir viena tų namų mergaitė. Kiek laiko mokėmės, neatmenu, tik vieną kartą mūsų šeimininkas Kaunietis įpuolė į kambarį ir liepė vaikams greit išsiskirstyti. Pasakė, kad policija atvažiavo. Tuo ir pasibaigė mūsų mokslas.

Mano mama nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, netgi pinigų nepažino, buvo linksmo būdo. Tėvelis nupirko man elementorių. Aš, jau pažindamas raides, tėvelio padedamas, pradėjau skiemenimis slebizavoti. Būtent: b-o=bo, b-u bobu, t-e=te – bobute ir t. t.

Iš pradžių skaityti nesisekė. Supykau. Kaire ranka paėmiau elementorių, o dešine ranka – žirkles ir taip šėriau į elementorių, kad keli lapai išdrisko. Nusigandau, nuo tėvelio gavau diržo. Po tos nelaimės pradėjo sektis geriau skaityti.

Mergaitėms mokslas nereikalingas

Sulaukus 9 metų mama su broliais mane išleido į Pandėlio miestelio 4 skyrių pradžios mokyklą. Mokytojas buvo rusas. Mokykloje mokėsi tiktai berniukai. Buvo tėvų nuomonė, kad mergaitėms mokslas nereikalingas. Kam joms tas mokslas, jei jų į kariuomenę neima. Mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti, mokytis atmintinai rusiškas eiles, giedoti rusų himną „Dieve, saugok carą”, dainuoti – ir viską tik rusiškai.

Du kartus per savaitę ateidavo katalikų kunigas, o vieną kartą per savaitę – popas. Mokytojas ir popas liepė vaikus išmokti rusiškai „Tėve mūsų”. Išmokau. Pandėlio pradžios mokyklą baigiau. Pažymėjimą išdavė gerą, su pagyrimu. <…>

Mėgau muziką. Būdamas Pandėlio bažnyčioje, vargonininkui tankiai vargonais tirliuojant, aš ant priekyje stovinčio vyro pečių mėgindavau savo pirštais pamėgdžioti vargonininko tirliavimą. Mano kaimynas dailidė Milvydas (Užkurėlis) turėjo pasidirbęs skudučius. Tai ir aš su suaugusiais vyrais toje skudučių kapeloje dalyvaudavau.

Muzikos mokslas nemokamas

Eidamas šešioliktus metus, pradėjau prašyti savo mamą ir brolius, kad mane leistų mokytis vargonininku. 1896 m. mane išvežė į Rokiškio muzikos mokyklą. Muzikos mokykla buvo išlaikoma Rokiškio dvaro savininko grafo Pšezdzeckio. Mokslas buvo nemokamas. Mokytojas buvo čekas, baigęs muzikos konservatoriją Prahoje, Rudolfas Lymanas, mokinių vadinamas „Metru”. Mokinių mokykloje buvome apie 18-20. Mokytojas Lymanas per muzikos pamokas su mokiniais kalbėdavosi darkyta lenkų kalba. Rokiškio muzikos mokyklos atostogos buvo suderintos su gimnazijų atostogomis.

Butą turėjau pas lietuvį Tumėną, kurio šeimoje tarpusavyje kalbėdavosi lenkiškai. Lenkų kalba man patikdavo. Todėl ir aš pradėjau su šeimininkais šiaip taip susikalbėti lenkiškai.

Muzikos mokyklos namas stovėjo prie pat Rokiškio bažnyčios šventoriaus. Namas mūro. Mokykloje mokslo priemonės buvo šios: viename dideliame kambaryje šešių registrų vargonai su pedalu, kitame kambaryje fortepijonas ir maži vargonėliai, taip pat daug visokių muzikos instrumentų, skirtų orkestrui. Kiekvienas mokinys privalėjo nors vienu instrumentu išmokti gerai groti, kad galėtų dalyvauti bažnytiniame ir pasaulietiniame orkestre. Aš išmokau groti basetle (kontrabosu). Rokiškio muzikos mokyklą baigiau 1900 m. spalio mėn. Mokytojas Lymanas išdavė atestatą, kad jau galiu atlikti vargonininko pareigas.

Panemunėlyje

Tais pačiais metais lapkričio 1 d. užimti vargonininko vietą nuvykau į pirmą parapiją, į Panemunėlį pas kleboną kunigą Joną Katelę, kuris kiekviena proga, nežiūrint kokia kalba, mokydavo jaunimą rašyti, skaičiuoti. Panemunėlio klebonija buvo lietuvių patriotų lizdas. Ten ir man įskiepijo meilę lietuvių tautai. Vieną kartą aš vaikščiodamas šventoriuje mokiausi vaidinamai komedijai rolę. Priėjo klebonas kunigas J. Katelė ir paklausė, ką skaitau. Pasižiūrėjo į knygelę, mane apkabino, pabučiavo ir pasakė: „Dobrze, czytaj, czytaj” („Gerai, skaityk, skaityk”). 1900 metais rudeniop, pritariant klebonui J. Katelei, Tindžiulių kaime suvaidinome pjesę „Valsčiaus sūdas”. Pats klebonas buvo žiūrovu. Man teko vaidinti raštininką. 1901 metais per mėsėdį pačioje klebonijoje, klebono kambaryje, suvaidinome komediją „Vaito piršlybos”. Publika buvo su pakvietimais, patikimi žmonės. Buvo pakviestas ir Panemunėlio geležinkelio stoties viršininkas Aleksandras Veresovas, smuikininkas. Klebono giminaitė pianistė Katelytė ir viršininkas Veresovas darniai pakoncertavo, sugrojo „Dunojaus bangos” ir kitų dalykėlių.

Kamajuose

1901 m. lapkritį iš Panemunėlio nuvažiavau vargonininkauti į Kamajus, prie klebono kunigo Jono Jokimo ir dviejų vikarų. Radau pradėtą statyti mūrinę bažnyčią. Statybos darbais rūpinosi klebonas kunigas J. Jokimas. Tuo metu pamaldos buvo atliekamos prie pat šventoriaus didelėje šopoje, taip buvo vadinama pašiūrė, stoginė. Vargonai blogi. Anais laikais šiokiadieniais per giedotines mišias vargonininkas viską atlikdavo be giedojimo, tik su vargonais.

Radau nedidelį bažnytinį chorą. Giedojo Singenbergero Šv. Jono mišias. Valandas radau giedant lenkiškai. Per procesiją vienas senas kavalierius plonu balseliu traukdavo, pats nesuprasdamas žodžių, darkyta lenkų kalba: „Idze, idze Bóg prawdziwy” ir kitas lenkiškas giesmes.

Pradėjau nuo valandų

Nebeprisimenu, kokia 1901 m. buvo Švč. Mergelės Marijos iškilminga šventė, kad per naktį buvo atvira ir pilna žmonių bažnyčia. Aš, klebono neatsiklausęs, prieš tą šventę jau skaitlingesnį bažnyčios chorą išmokiau giedoti valandas lietuviškai. Atėjus tai iškilmingai šventei, esant pilnai bažnyčiai pernakt nuvargusių žmonių, o daugumai mokant giedot valandas, bažnytinis choras vargonams ir visai bažnyčiai pritariant užtraukė valandas lietuviškai. Klebonas iš klausyklos keletą kartų pasižiūrėjo aukštyn. Rytojaus dieną susitikau kleboną, maniau, kad bars, bet ne tik kad nebarė, ale pasakė: „Jednak było dobrze” („Vis dėlto buvo gerai”). „Jeigu bus kam padėti, giedok lietuviškai” , – pridūrė.

Per procesiją taip pat mano išmokintas choras pradėjo giedoti atitinkamas giesmes lietuviškai. Laikui bėgant išmokinau chorą giedoti J. Miterio mišias „Dominikatis quinta”.

Ratelis – kovai su carine priespauda

1901 m. atvažiavęs į Kamajus susipažinau su pažangesniu jaunimu. Šeši asmenys sudarėme būrelį kovai su caro priespauda, būtent: J. Tuskenis, K. Šutaitė, M. Šutaitė, K. Neniškis, Latvėnas ir aš, P. Vinkšnelis. Nutarėme į kasą įmokėti po vieną rublį nario mokesčio, o kiekvieną mėnesį mokėti po 20 kapeikų. Už tuos įmokėtus pinigus kontrabandos keliu gaudavome laikraščius: „Varpą”, „Kryžių”, „Tėvynės sargą”, brošiūras. Žodžiu, ką tik gaudavome lietuviško, viską dalindavomės tarp savęs ir platindavome tarp jaunimo.

Vieną kartą buvo taip: užeina pas mane į kambarį Juozas Paknys, studentas, paprašė užrakinti kambario duris, nusivilko kaimišką sermėgą ir pradėjo traukti iš apatinio švarkelio visokią lietuvišką literatūrą, kuria buvo apsikaišęs. Dalį literatūros paliko pas mane. Viską susitvarkęs, išėjo savais keliais. Juozas Paknys Lietuvos nepriklausomybės laikais pasirašinėdavo ant lietuviškų pinigų – litų.

Aš tą paliktą literatūrą išdalinau savo būrelio nariams ir patikimam jaunimui. Dėl atsargumo turimai literatūrai pasirinkome slapyvietę Kamajėlių palivarko sode, pas lietuvį Šutą. Nuo Kamajų Kamajėlių palivarkas buvo ketvirtame kilometre. Iš minimo palivarko namų buvo dvi Šutaitės, mūsų būrelio narės. Todėl ten dažnai darydavome ir būrelio susirinkimus. 1901 metais viename tokiame susirinkime nutarėme suvaidinti lietuvišką komediją „Neatmezgamas mazgas”.

Pasiskirstėme roles. Tai šen, tai ten darėme komedijos repeticijas. Viską išmokome mintinai. Eilėraštį „Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės” išmoko padeklamuoti K. Šutaitė. Eiles „Beraštis” išmokau deklamuoti aš. Dar buvo pažadėtas monologas „Be apetito”. Vaidinimui viskas pasiruošta, bet kur jį rengti. Nutarėme kreiptis į Šuto giminaitį, Gudiškio dvaro savininką poną Pajėdą, lietuvį. Pajėda 1864 sukilimo metais buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą vedė Gudiškio dvaro savininkę našlę Masiulienę. Tai tas ponas Pajėda pažadėjo mums užleisti savo dvaro tinkamą vaidinimui kambarį.

Tęsinys – kituose „Gimtojo Rokiškio“ numeriuose

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: