Duokiškėnai su meile prisimena paprastą, nuoširdų, visų gerbiamą kunigą Lionginą Neniškį: jis 38-erius metus buvo Duokiškio parapijos tikinčiųjų sielovadininkas. Ganytojas nepaliko ypatingų darbų, tačiau paliko ryškų pėdsaką žmonių širdyse ir atmintyje. Dvasininkui mirus parapijiečiai jo antkapyje iškalė šiuos žodžius: „Buvai geras – teatlygina Viešpats“. Jie geriausiai apibūdina kunigo gyvenimą.
Garbingiausia profesija
Duokiškio parapijos istorija besidominti kraštietė tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto istorikė Margarita Kairytė magistriniame darbe (2009 m.) rašo, jog Duokiškyje nuo Šv. Onos parapijos įkūrimo dirbo šie kunigai: Kazimieras Mačionis (1906–1911), Jurgis Zubžickis (1911–1912), Kamajų klebonas Velžisovas (1912 m.), Kuprevičius (1912–1921), Antanas Keraitis (1921–1922), Julijonas Paliukas (1923–1933), K. Turla (1933–1938), Jonas Matulis (1941–1947), Mykolas Mikeliūnas (1947–1951) ir Lionginas Neniškis (1952–1990).
Anot M. Kairytės, duokiškiečiai nuo pat parapijos įkūrimo kunigo profesiją vadino pačia garbingiausia – kiekvienam ūkininkui ir grytelninkui buvo didžiausia garbė priimti savo namuose kunigą.
Svarbiausią darbą minėtoje parapijoje atliko kunigas K. Mačionis – parapijiečių dėkingumo jis nusipelnė už bažnyčios pastatymą. Dvasininkas Kuprevičius kunigavo sudėtingu istoriniu laikotarpiu, todėl to meto periodinėje spaudoje buvo dažnai kritikuojamas. Laikraščio „Darbo balsas“ (1918 10 24) straipsnyje „Duokišky dviguba vilna“ rašoma: „Susipratimas seniau čia buvo gan silpnas. Tada klebonas buvo dideliu ponu. Klebono žodžiai buvo šventi. Ką jis norėjo, tą darė. Liepdavo eit į kleboniją darbų dirbtų, žmonės eidavo, kaip vergijos laikuose. Vyrai eidavo malkų kapot, moterys daržų ravėti ir t. t. Kunigui laikyti visi parapijonys nutarė duoti tam tikrą ordinariją arba išnuomoti folivarką, kuris yra čia pat, Duokiškyje, bet priklauso Kamajų bažnyčiai. Visą laiką buvo nuomojamas Kamajų klebono folivarkas ir jokių duoklių nereikėjo duoti, tik reikėjo mokėti nuomą. Šis Duokiškio klebonas karo metu pametė žemę dirbęs. Dabar iš žmonių jis ima tam tikrą ordinariją šienu, šiaudais ir tik savo keliu jis išsirenka nuomą pinigais už folivarką. Dauguma parapijonių tokio pasielgimo negali suprasti, bet klebono bijosi klausti, kad paaiškintų tą dalyką.“
„Garglena senukai“
Kitame „Darbo balso“ numeryje rašoma: „Susirinkime spalių 27 d. kunigas buvo pasakęs, kad vienas špitolės kambarys būsiąs užleistas mokyklai be atlyginimo, bet paskui reikalavo, kad mokyklos komitetas sudėtų langus. Dar neseniai, nebus nė metų, kaip bažnyčioj giedodavo choras. Bet dabar garglena keli senukai, kurių giedojimo klausant juokas tik ima. Klebonas tuom visai nesirūpina, vargonininkas ir ne ką veikia, ir taip mes nebeturim choro, nes patys nebesirūpinam.“
Apie kunigą A. Keraitį 1922 m. gruodžio 26 d. vizitacijos Duokiškio bažnyčioje akte vyskupas Pranciškus Karevičius rašo: „Pavakary atvykau į Duokiškį. Bažnyčią ir kleboniją radau švarioje tvarkoje. Veikia B. P. Taryba. Pajamų išlaidų sąskaita tvarkoma gerai. Klebonui ir Tarybai tardamas už jų triūsą „ačiū“, 27 d. atsisveikinau iš Duokiškio.“
Taip pat vyskupas giria kunigą, kad šis užveisė sodą, prisodino obelaičių, vyšnių. Pastatė ledainę. Kunigas J. Paliukas visų didžiai gerbiamas už tai, kad spaudos draudimo metais buvo draudžiamos spaudos platintojas. 1927 m. vizitacijos akte vyskupas rašo, kad duokiškėnai, dviratininkai ir raiteliai, iškilmingai sutiko atvykstantį vyskupą prie parapijos ribų su Popiežiaus ir kitokiomis vėliavomis. Giriamas kun. J. Paliukas ir už tai, kad išdažė bažnyčią aliejiniais dažais. Vyskupas džiaugėsi Duokiškyje veikusių draugijų veikla, kurių nariai, giedodami Tautos himną, palydėjo jį išvykstantį iki parapijos ribų.
Mūro tvora
Nemažai išlikusių žinių apie kunigą J. Matulį. Duokiškio parapijos vizitacijoje vyskupas rašė: „1943 m. gegužės 30–31 d. kanoniškai lankiau Duokiškio bažnyčią. Ant parapijos ribos mane sutiko raiteliai ir dviratininkai, kurie lydėjo lig Duokiškio bažnytkaimio. Pravažiuojant pasveikino Kišūnų pradžios mokyklos mokiniai, kurie gražiai špalieriais buvo išsirikiavę prie bromo su šūkiu „Ganytojau, laimink mūsų darbus!“ Duokiškyje pirmieji sutiko pradžios mokyklos mokiniai, sveikino mokytojas M. Tylas, nuo Angelaičių – Butkytė. Jaunimas savo brome įrašė šūkį „Uždek mumyse Dievo sukurtą jauną dvasią!“ Pasveikino nuo jaunimo Barzdonaitė ir Tumas. Prie bažnytinio bromo laukė dvasininkija ir procesija. Visų lydimas įėjau į vainikais išpuoštą bažnyčią. Vietos klebonas kun. J. Matulis raportu pranešė apie Duokiškio parapijos materialinę ir religinę būklę. Duokiškio parapijai priklauso 2182 parapijiečiai, daugumoje vidutiniai ūkininkai, geri katalikai, pamaldūs, kiekvienas kaimas darąs bendrus mirusiųjų paminėjimus egzekvijomis, bendrai atlieką gegužines ir rožančines pamaldas, klausą sekmadieniais pamokslų, dosnūs bažnyčios reikalams. Bet pasitaiką ir apsileidimų, nors ir ateiną į bažnyčią, bet nesimeldžią iš maldaknygių, rečiau einą Šv. Sakramentų, tėvai nemoką namie vaikų poterių, jaunimas mėgstąs vakaruškauti, šokti modernius šokius, žmonės mėgstą gerti. Prieš komunistų varomą antireliginę propagandą buvę atsparūs. Prie jų buvę prisiplakę vos keli asmenys, daugumoje atėjūnai. Apžiūrėjau bažnyčią. Palaikoma švariai, zakrastija pakankamai aprūpinta liturginiais rūbais ir indais. Mažėlius apklausinėjau poterių. Vaikus apdalinau savo ganytojiškais raštais.“
Parapijiečių aukomis J. Matulio kunigavimo metais šventorius buvo aptvertas akmens mūro tvora. Sovietinėje periodikoje kunigas nušviečiamas kaip piktadarys, prisidėjęs prie baltaraiščių įvykdyto nusikaltimo Mikniūnų miške, už tai buvo ištremtas į Sibirą.
Dvaro kumečių šeimoje
Kraštietė M. Kairytė, daug bendravusi su duokiškėnais, nagrinėjusi archyvinę ir bažnytinę informaciją, teigia, jog geriausiai parapijiečiai prisimena kunigą L. Neniškį, mat jis ilgiausiai kunigavo šioje parapijoje ir buvo visų mylimas.
Kunigas L. Neniškis gimė 1915 m. liepos 17 d. Salų parapijoje, Šetekšnos dvaro kumečių šeimoje. Užaugo tos pačios parapijos Urlių kaime, kur tėvai buvo įsigiję keletą hektarų žemės. Būsimasis kunigas iki 19-os metų tarnavo pas ūkininkus. Privačiai pasiruošęs, išlaikė egzaminus iš penkių vidurinės mokyklos klasių ir įstojo į Telšių kunigų seminariją, kur baigė 6-ąją klasę. Kai visos Lietuvos kunigų seminarijos buvo sujungtos į vieną, klierikas L. Neniškis 1940 m. persikėlė į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1946 m. balandžio 16 d. 1952 m. paskirtas Duokiškio parapijos klebonu. Tai buvo paskutinioji jo ilgo ir sėkmingo darbo vieta. Kunigas L. Neniškis mirė 1990 m. rugsėjo 16 d. Palaidotas Duokiškio bažnyčios šventoriuje.
Po šio dvasininko mirties Duokiškio parapija savo klebono nebeturėjo, dvasinius patarnavimus teikė iš Kamajų atvykdavęs Raimondas Kazlauskas. Šiuo metu parapiją administruoja kunigas Andrius Šukys.
Mokėjo telkti bendruomenę
Duokiškio krašto kraštotyrininkė Irena Janukėnienė atsiminimuose rašo, jog „nelengvas kunigo darbas buvo parapijoje, nes ir visai Lietuvos bažnyčiai buvo nelengvi okupacijos metai: visas turtas, pastatai buvo nacionalizuoti, nuolatinė kontrolė, sprendimai, nurodymai. Nurodymus siuntė Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis bei Rokiškio r. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Buvo nurodoma, kad atlaidų metu gali pasikviesti ne daugiau kaip du kaimyninių bažnyčių kulto tarnus. Dažnai kunigas buvo baramas už tai, kad darbo dienomis vedė rekolekcijas, gavo ne vieną pastabą, kad nesilaiko duotų nurodymų. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis kunigas mokėjo sutelkti bendruomenę. Atkūrus nepriklausomybę bažnyčioms niekas nebenurodinėjo, tačiau kunigui dirbti jau nebeleido“.
Prisiminimais apie kunigą L. Neniškį dalijasi matematikos mokslų daktaras Bronius RIAUBA
Nepaprastas įvykis
Likimo lemtis yra tokia, kad dauguma genijų buvo pripažinti, pateko į istoriją tik po mirties. Bet buvo genijų, kurių istorija nepastebėjo. Tai ką jau bekalbėti apie paprastus įvairių sričių darbuotojus.
Kunigas L. Neniškis nepaliko kokių nors įžymių darbų. Jis buvo paprastas, mylimas ir gerbiamas sielų ganytojas, vertas būti įamžintas kraštiečių atmintyje.
Visų pirma, menu kunigą Lionginą per vaikystės patirtus įspūdžius šių dienų akimis. Esame gimę tame pačiame Kamajų valsčiaus Urlių kaime, kurio pietuose tyvuliuoja Dviragio ežeras, o šiaurėje ošia Salagiris. Iš kiekvienos sodybos buvo matyti Salų bažnyčios bokštas ir dvaro rūmai. Taigi vieta ir idiliška, ir romantiška.
Apie būsimąjį kunigą Lionginą išgirdau būdamas gal kokių penkerių metų. Vieną sekmadienio rytą pas tėtį susirinkę apsikirpti kaimynai aptarė netikėtą naujieną, kad Jurgio Neniškio sūnus įstojo į kunigų seminariją. Tai buvo nepaprastas įvykis visame Urlių kaime.
Pirmoji Komunija
Klieriką Lionginą pamačiau Salų bažnyčioje šv. Mišių metu. Patys įsimintiniausi ir brangiausi prisiminimai siekia 1942 ir 1943 metų vasaras. Tuo metu klierikas Lionginas, mamų vadinamas kunigėliu, mus ruošė pirmajai išpažinčiai ir pirmajai Komunijai. Buvome mokomi bažnyčios šventoriuje, visiems susėdus aplink Lionginą ant žemės. Užėjus lietui, subėgdavome į bažnyčią. Mokinių buvo gana daug, kiek pamenu, apie 60 ar 70. Jie pėstute eidavo iš prigludusių prie Dviragio Urlių, Vaitkūnų, Rimšionių, Davainiškio, Naujasodės, Salų ir Gučiūnų kaimų. Atpėdindavo ir iš tolimesnių kaimų, nužingsniuodavo net po 6 ar 7 km iš Jurkupių, Užumiškio, Nevierių, Greviškių, Punkiškių, Galsiškių, Taraldžių… Mokinių įvairovė buvo labai didelė – ramūs ir padykę, susikaupę ir išsiblaškę, jaunučiai ir pagyvenę… Tad klierikui mokyti ir valdyti tokią klasę buvo išties nelengva. Tačiau išmokyti mus jam sekėsi.
Koks gi mūsų atmintyje išliko klierikas Lionginas? Jis buvo vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, greitos eisenos, truputį praplikęs, malonaus akių žvilgsnio, visada su šypsena lūpose, giedros nuotaikos. Neprisimenu jo supykusio, besibarančio ar kalbančio piktu tonu. Atrodė, kad visą sielą ir visas jėgas jis atiduoda savo mokiniams.
Tikėjimo tiesų mokymas buvo sudėtingas, nes nebuvo jokių knygučių, katekizmų ar kitokių mokymo priemonių. Viską turėdavome išmokti šventoriuje ir Lionginui pavykdavo mokyti mus susikaupti ir klausytis. Šito pasiekti jam padėdavo jo asmeniniai bruožai, didelis patrauklumas.
Dvasininko padėjėjas
Siekdamas mus geriau išmokslinti, klierikas dažnai naudodavo pedagogikoje taip vadinamąją Belo-Lankasterio metodą, populiarų iki pat XX amžiaus pradžios. Jo esmę sudaro tai, kad esant dideliam mokinių skaičiui mokytojas iš gabesnių vaikų paruošdavo padėjėjus ir pavesdavo jiems dalį mokinių.
Mokymo metu darė pedagogines pertraukėles, per kurias galėdavome atsipūsti, sužinoti iš klieriko lūpų įvairiausių dalykų. Man irgi teko pabūti tokiu padėjėju. Mokiau daugiausia poterių. Prabėgus daugeliui metų, kai kuriuos savo „mokinius“ menu iki šiol. Tai du broliai iš Užmiškio. Vienas jų išmokdavo labai greitai, bet ir pamiršdavo greitai. Kitam broliui buvo blogiau. Nuliūdęs mokymo rezultatus pranešdavau klierikui Lionginui. Aišku, lėmė seminarijoje įgytos žinios. Bet Lionginas kartu buvo ir pedagogas iš Dievo malonės. Be to, jis buvo puikus psichologas, nuoširdus ir atsidėjęs bet kam, ko jam reikėjo imtis ar ko pats imdavosi.
Mylėjo vaikus
Tikėjimo tiesų mokymą klierikas paįvairindavo dainavimu ir sportiniais žaidimais. Prisimenu, kaip iš šventoriaus jis nuvesdavo mus prie Dviragio ežero. Ten dainuodavome paprastas liaudies daineles. Iš mūsų būrio iškilo ir solistų. Vieną jų prisimenu iki šiol. Tai buvo Urlių kaimo vaikinukas Jonas Zumbrickas, kuris suaugęs tapo geru kantoriumi.
Pasibaigus užsiėmimams sportuodavome aikštelėje prieš bažnyčią. Lionginas visą laiką būdavo su mumis, o mums, vaikams, tik ir rūpėjo pasirodyti prieš klieriką. Nenorėdavome skirstytis, nors kelias į namus kai kuriems buvo tolimas. Iš tiesų Lionginas mokėjo bendrauti su vaikais, pažino jų psichologiją, o svarbiausia – juos labai mylėjo.
Kiek pamenu, Urlių kaimo gyventojų sueigose klierikas Lionginas skatindavo suaugusius ir giedoti, ir dainuoti. O skardžiabalsių buvo. Prisimenu seseris Eleną ir Kostę Neniškytes, iš vyrų – Praną Lukoševičių, Kazį Trumpicką, Bronių Ziukį. Čia ir pasireiškė būsimo kunigo gebėjimai ir nuovoka, kaip rasti tikrąjį kelią per jausmus į žmonių širdis, o nuo širdžių – į protą.
Kunigo Liongino tėviškė buvo mūsų Urlių kaimo galulaukėje prie Salagirio. Jo tėvai teturėjo kokius 4 ha žemės, ir ta – nederlinga. Todėl kol jis buvo įšventintas į kunigus, jo kelias į mokslus buvo labai sunkus. Mokydamasis įvairiais darbais pats užsidirbo duoną. Tad jo pavyzdys pokario gausiam būriui Urlių kaimo gimnazistų buvo įkvepiantis, skatinantis siekti mokslų.
Prisiminimais apie kunigą L. Neniškį dalijasi kraštietė Aldona Prūsaitė-Masėnienė (2015 07 10)
Nedaug ką galima pridėti prie prasmingų ir labai taiklių žodžių, užrašytų ant kunigo antkapio „Buvai geras – teatlygina Viešpats“. Atmintyje išliko vis besišypsančio, judraus, pasiruošusio išklausyti kiekvieną žmogų, paveikslas. Giedro veido, liesojo kūno sudėjimo, atrodo, kad laikas jo nepaliesdavo: nes iš išvaizdos, o ir elgesio, buvo vis toks pat. Nei ženklo pasipūtimo ar savęs išaukštinimo. Parapijiečių pagarbą jis pelnė savo paprastumu, žmogiškumu, mokėjimu suprasti eilinio žmogaus bėdas ar silpnybes. O kaip mokėjo paguosti ir rasti tinkamą žodį nelaimėje! Dar viena gera jo savybė – niekad neįžeisdavo žmogaus, koks jis bebūtų. Aišku, tekdavo ir tėviškai pamokyti, bet tai darė taktiškai ir su saiku, kas geriau veikė negu barniai ar bambėjimas.
Ėjo 1957 m. Gruodžio mėnesį buvau parvažiavusi į Trumponis iš Panevėžio, kur mokiausi medicinos mokykloje. Pataikiau, kai dar neseniai paskirtas kunigas kalendravojo. Po pašventinimo ir maldos jis sako man: „Esi jau didelė, poterių nebeišeina klausti, tai pasakyk, kur mokaisi?“ Atsakiau posakiu: „Sveikam kūne – sveika siela. Jūs gydot sielą, o aš gydysiu kūną.“ Toks atsakymas kunigui labai patiko, pagyrė. Tėvai, aišku, pasididžiavo savo dukra.
Kitą vasarą atostogaujant į Trumponis atvyko mano būsimas vyras. Mes dviračiais numynėme į Duokiškio ežerą maudytis. Pavakare, varydamiesi dviračius, ėjome ežero pakrante. Staiga pamačiau priešais ateinant kunigą L. Neniškį. Pasisveikinome. Tada kunigas sako: „Prūsaite, supažindink mane su savo draugu.“ Aš pasimečiau ir pralemenau, kad tai mano giminaitis. Klebonas šyptelėjo, nieko nesakė, bet turbūt nepatikėjo, tik palinkėjo gerų atostogų.
Po metų aš jau buvau ištekėjusi (už to „giminaičio“), vėl vasarą sutikau kleboną Duokiškyje. Jis priminė pernykštį susitikimą prie ežero ir geraširdiškai papriekaištavo, kad negražu klebonui meluoti ir pristatyti būsimą vyrą giminaičiu. Vėl pasimečiau ir vėl pralemenau: „Argi vyras ne giminė?“ Klebonas skambiai nusijuokė ir pratarė: „Taip, tam tikra prasme…“ Klebonas su mano vyru susidraugavo, mėgdavo susitikę pasikalbėti, netgi pasiginčyti „pasaulinėmis temomis“. Aš nesikišdavau.
Klebonas krikštijo abu mūsų sūnus, dalyvaudavo Trumponyse pas mano tėvus rengiamuose giminių susitikimuose, pobūviuose. Buvo šnekus, prie visų pritapdavo, kartu padainuodavo, pasakydavo ir pamokančių juokingų anekdotų. Man imponuodavo, kai didysis sieninis laikrodis (jis ir dabar kabo Trumponyse ant sienos) vidunaktį išmušdavo dvylika dūžių, klebonas atsistodavo ir sakydavo: „Atsiprašau, man balius baigėsi. Jūs tęskite, o man reikės rytoj laikyti šv. Mišias.“ Tėtis ar brolis palydėdavo jį namo į kleboniją.
Mane kartais paerzindavo jo pasakymas, kad turiu kunigaikštytės išvaizdą. Kiekvieną kartą šokiruodavo, na, bet kas be ko, širdies gilumoje buvo malonu. Manau, kad ir kitiems jis nepagailėdavo gerų, neįprastų žodžių.
Mano tėvai gerai sutarė su klebonu, tėtė jį vežiojo kalendravojant. Vasarą, kai tėtė kopinėdavo medų, vis atidėdavo stiklainį klebonui.
Nepaprastai šaltą 1979 m. sausį kunigas L. Neniškis palydėjo mano tėtį Vladą Prūsą amžinam poilsiui į Duokiškio kapinaites.
Atostogavome Trumponyse, nes čia ir miškai, ir upeliai, ir uogos. Eidavom sekmadieniais į bažnyčią. Malonu būdavo dalyvauti šv. Mišiose, stebėti, kaip gražiai, ramiai susikaupęs klebonas laikydavo pamaldas. Mokėjo sakyti prasmingus pamokslus: apgalvotai, konkrečiai, įtaigiai. Po šv. Mišių mėgdavo su parapijiečiais pabendrauti šventoriuje. Dar ir dabar kartais susapnuoju, kad stoviu Duokiškio bažnyčioje, o kunigas eina viduriu žmonių padarytu taku ir šlaksto visus švęstu vandeniu. Jo rankos mostas buvo kažkoks ypatingas: laisvas, plastiškas, o švęstas vanduo pasiekdavo ir toli stovinčius.
Metai greitai bėgo. Girdėjau, kad klebonas sirguliuoja. Ėjau į Duokiškį, reikėjo į paštą. O labiausia norėjau aplankyti kleboną. Pamačiau. Jį ruošėsi vežti į Vilnių, lydėjo šeimininkė Verutė ir dar kažkas iš duokiškėnų. Buvo labai pasikeitęs, sumenkęs, tik šypsena ta pati. Pasiguodė, kad serga, vaistai nepadeda, važiuosiąs į sostinę. Kiek galėdama raminau, linkėjau pasveikti. Jis kalbėjo, kad dar labai norėtų sugrįžti, kad Duokiškis ir bažnyčia – visas jo gyvenimas. Deja… Po kiek laiko sužinojau, kad jau išėjo anapilin.
Tai buvo šviesi asmenybė, nešanti gerumą ir ramybę. Jo neįsivaizdavau esant kitokios profesijos. Buvo žmogus pagal posakį – savo rogėse. Kartais pro jo šypseną akyse šmėstelėdavo giliai paslėptas liūdesys, galbūt atėjęs iš nelengvos vaikystės ir jaunystės. O ir kunigystė labai nelengvas darbas, tiksliau – pašaukimas, reikalaujantis didelės dvasios stiprybės, susitvardymo.
Parengė Dalia Zibolienė
