Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.

Tęsiame jaunos poetės Matildos Olkinaitės (1921-1941) dienoraštį (kalba netaisyta – red. past.). Jos bendraamžė mokytoja Aldona Zinkevičienė prisiminimuose rašė: „Tai buvo graži, kukli mergaitė. Akys ir plaukai tamsūs, o veido oda – balta. Matlė buvo žydaitė, bet labai gerai, be jokio akcento kalbėjo lietuviškai. Po Kupiškį sklandė tokia žinia – Matlė poetė. Tai mus domino ir imponavo.“ Holokausto metu žuvusios kūrėjos darbai domina ir šiandien.

Tęsinys. Pradžia 2015 02 28

1940 IX 08

Dabar greit vidurnaktis.

Iliuška skaudžiai užgavo mane. Neva juokais, neva piktai: „Yra du žmonės, kurie nepaprastai pasitiki savimi – tai Alkė (?) ir Šeras.“ Aš nieko neatsakiau. Nežinau, už ką Iliuška Šero nekenčia. Nejaugi dėl Lizos, kurią Š. ignoruoja?

Jis – Š., turi didelę ydą – matyti kitame blogį ir dėl to neapkęsti. Tai negerai. Kiekviename galime rasti ką nors gero – mylėtino ir gerbtino.

Rengiuos jau kelionei. Šiandie išploviau keletą savo daiktų. Noriu jau būti Vilniuj, o tuo pačiu metu mane sąžinė graužia: palieku namus džiaugdamasi, o namie du suvargę žmonės, reikalingi paguodos ir šilumos. Mama kratosi minties, kad išvažiuojam. Ak, Dieve – ilgi rudens vakarai, ilga žiema, kiauras stogas, nepaprastas šaltis aptiekoj ir rūpesčiai, rūpesčiai… Po blogio visuomet ateina gėris. Tad kur jis? Mano tėvai jo verti.

Aš dabar dėl visko abejoju. Dėl Amžinojo Teisingumo. Dėl visų žmonių. Ir dėl jo, mano draugo, kuris šiuo metu mano vaizduotėj iškyla… Ne, ne. Jis yra geras. Jis yra per daug geras man, ir šiuo metu aš prisiglaust norėčiau prie jo ir verkti, ir tegu jis sako tik vieną vienintelį žodį mano vienumoj, mano tuštumoj ir mano nevilty: „Patinka.“ Tegu jis pasako vieną žodį ir aš būsiu laiminga…

Šiandien šilta rudens naktis. Už debesų klodo žvaigždės krenta. Didelės ir mažos. O kas aš? Kas mano kelias? Žvaigždė nukris, ir manęs nebus. Žvaigždės nukris, ir manęs nebus. Kažkur danguj yra mano žvaigždė. Kažkur marėse plaukia mano laivas. Ir niekas nežino, kokiame krante jis sustos.

1940 IX 11

Koks puikus vakaras paupy. Padėjau vakar panelei nueiti prie upės baltinių plauti. Po šiltos šviesios rudens dienos, išsitiesusios lengvai ir skaidriai ant plačių saulėtų rudens laukų, vakaras buvo šiltas ir kvapnus… Tamsiame upės vandeny mėnulio juosta. Norėjau dainuoti, bet man atrodė šventvagiška suardyti tylų vakaro alsavimą ir švelnų jo šnabždesį. Panelė to nepastebėjo. Ji man pasakojo apie vieną ponią ir jos pasisekimus.

Aš dabar galvoju, kokia yra natūrali žmogaus būsena: ar pilkasis kasdieniškumas, kada mes prie daiktų prieinam lengvai ir betarpiškai, ar šviesus pakilimas, kada tarp mūsų ir reiškinių atsistoja tyras jausmas ir pakili mintis, kuri viską suprasmina ir sukilnina, ar žmogaus prigimtis yra pilka ir smulki, tik retkarčiais tepakylanti į aukštesnį dvasios gyvenimą, ar šviesi, sakyčiau, šventadieniška, kuri prievarta yra įstumta į pilką kasdieniškumą. Ir kur tikrasis mano aš? – apkalbinėjantis, plepantis, pykstantis ir nekantrus, ar kylantis ir kuriantis, mylintis ir virpantis begaline palaima, kada vakaras dengia plačius laukus, ir padangė yra plati ir begalinė, ir šventoj tyloj prabyla į tave Dievo žodis.

Kokia yra natūralioji žmogaus būsena? Galbūt jos abi natūralios, kaip neapykanta ir meilė, kaip griovimas ir kūryba, kaip budėjimas ir miegas.

—————————————-

Tokia audra buvo užėjusi, kad mes manėm, kad Iliuška jau negalės 8 valandą važiuoti. Sėdėjom prie skanios vakarienės ir staiga taip sutemo, lyg kas būtų užtraukęs langų užuolaidas. Paskui žaibas ir lietus. Aš išbėgau į lauką ir vėjas buvo toks stiprus, kad vos neparvertė manęs ant žemės. Be galo mėgstu audrą. Atstatyti krūtinę vėjui, žvilgsnį žaibams. Ir junti – aš, Žmogus, einu.

Traukinys vėlavo. Mes visos buvom įlindusios į vagoną pasivažinėti… Prisijuokusios, prisiklykusios iššokom ant šlapio perono. Iliuška mane pabučiavo, ir iš jo burnos kvepėjo alum. Tai dėkingųjų kompartijos narių patarnavimas: užfundijo alų… O mama žiūrėjo į nueinantį traukinį ir jos sustingęs žvilgsnis apsirasojo.

Su papa aš esu per daug šiurkšti. Pažadu būti švelnesnė. Pažiūrėsim. Yra žmonių, kuriems aš jokiu būdu negaliu būti švelni. Ir pavardinti juos maloniniu vardu už jokius pinigus negalėčiau. Aš baisiausiai susigėsčiau, jei išsitarčiau „mamočka“.

Būti švelnesne su papa – nesakyti jam „papinka“ ir nepabučiuoti jo, bet išklausyti jo žodžius ir neįžeidinėti šiurkščiais, neaptašytais atsakymais. <...>

1940 IX 12

Ką gi aš čia norėjau rašyt? Lietus lyja ir lyja. Panelė gavo laišką ir baisiai patenkinta. Viskas neįdomu.

Laiške jam rašiau, kad neturiu teisės ateiti pas žmogų žinodama, kad negaliu suteikti jam laimės. Parašiau tai taip neaiškiai ir miglotai, kad abejoju, ar jis mintį teisingai išskaitys.

Ar aš tinku, ar aš galiu suteikti laimę? Ar turiu tas rankas, kurios glosto ir ramina? Ar turiu tą žvilgsnį, kuris uždega žygiams? Ar turiu tą žodį, kuris nurodo kelius? Ar turiu tą širdį, kuri myli ir atleidžia?

Ne, ne, ne – tūkstantį kartu ne.

Iš Rivos gavau atviruką. Ji stoja į konservatoriją. Galiu pasakyti, Riva iš dalies atrado save.

Ak, kaip man slogu pakęsti save.

Mano Dieve, kaip aš jį dabar myliu! Išbučiuočiau dabar jo kaktą ir akis, ir skruostus. Mano mielas, mano geras, mano vienintelis. Ir laiminu jį Aš… <...>

1940 IX 16

Vėl bjauri diena. Net ir plunksna bjauriai rašo. Niekur butų nėr. Mama isteriškai sušunka: „U-ha.“ Aš einu iš proto, kai išgirstu šitą isterišką „u-ha“.

Naktį buvau nubudus. Ilgai užmigt negalėjau. Pynėsi sakiniai mano budėjime. Sapnai budėjime. Kartais šviesūs, lyg pavasaris. Ir visur – jis.

Dangus toks tolimas ir mielas

Ir žvaigždės danguje.

Mane bučiuoja kvapūs vėjai,

Ir nežinau – už ką.

Aš išėjau į platų lauką

Su rytmečio žara.

Man saulė davė aukso juostą

Ir nežinau – už ką.

Aš išėjau į platų kelią

Ir sutikau tave.

Man žemė davė mielą draugą

Ir nežinau – už ką.

—————————————-

Dabar man vėl ramu. Rodos, viskas praeis ir bus miela ir tylu. Mika vakar išvažiavo ir mes turim rūpesčio su jos kambariu. Bet tai nieko.

Kur tu dabar, mano mielas drauge? Vieną sykį šitas klausimas išsiveržė, ir aš jį parašiau mano laiške. Gavau atsakymą: „Klausi, kur aš esu? Esu savo kambary ir valgau šokoladą.“ Pajutau tylų nusivylimą. Jis nesuprato mano klausimo. Kur tu dabar ir kodėl čia tavęs nėr. Kažkodėl noriu ryt laiško negauti. Jaučiu, kad jis nekenčia manęs dėl paskutinio laiško. Pati nežinau, kas man buvo, kad rašiau taip kvailai. Visko pasitaiko.

Iliuška laiške rašo, kad bendrabuty sėdi tie patys chuliganai. Pirma pykau, o dabar manęs tas nejaudina. Lizai laišką parašiau. Paprastai įspūdis, kurį žmogus palieka ir kuris išsikala atminty, nėra toks, koks susidaro, artimai bendraujant su žmogumi. Aš pamiršau Lizą. Vienas jos sakinys įsikalė galvon: „Nusipenėjau, kaip paršiukas.“ Liko neskanus įspūdis ir aš juo negaliu nusikratyti.

1940 IX 17

Šiandie dainuoju. Nespėju vieną dainą baigti ir jau pradedu kitą. Panelė bėgo į paštą ir grįžo tuščiom: laiškanešys arba laiškininkas, kaip panemunėliečiai jį vadina, jau išėjęs.

Pečiukas baigia kūrentis. Kambariai jau sutvarkyti, kvepia pirtim. Pečiukas kūrenasi, o ant stalo tik ką priskintų gėlių bukietas.

Šiomis dienomis mūsų panelė jau išvažiuoja. Sveika natūrali prigimtis, su visais natūraliais blogumais. Imponuoja jos sveikata. Aš ją už tai ir myliu, nors ir negaliu pakęsti jos prasto būdo. Kai jis neišlenda, aš ją nuoširdžiai myliu.

Laišką gavau. Ką rašo?

—————————————-

Aš jau paskaičiau jo ilgą ir neramų laišką. Vargšas! Jis nekenčia, kai jo gailisi, bet aš gailiuos. Jis daug ko neteko. „Aš iki šiol ėjau, galbūt klaidžiojau – bet ėjau. O dabar sustojau“. Ar aš jį myliu? Nenoriu meluoti sau, ir šiuo metu aš nieko nesakau. Rodos, mūsų santykiai krypsta į nuoširdaus draugiškumo vėžes. Rodos… O vis dėlto nenoriu, kad taip būtų.

Prisiminimai, prisiminimai… Jau beveik metai, kaip aš jį pamilau (pamilau?).

Vieną vakarą, buvo šaltas rudens vakaras, aš kaliošų neturėjau, vieną vakarą jis mane pakvietė pasivaikščiot. Mes ėjom Nemuno pakrante ir aš pirmą sykį mačiau Kauną žiburiuotą ir spindintį… Ties stačiu upės krantu jis mane staiga paėmė už parankės ir kažkaip keistai, kitaip negu visuomet, spaudė mano ranką. Aš supratau tai, ką jis norėjo sakyt. „Ką tu pasakytum, Matia, jei tau kas prisipažintų…“. „Aš nežinau, man niekas nieko niekad nėra sakęs…“. Niekas, nieko, niekad… Vargšė mergaitė! O dabar, kada man jau buvo sakyta, kalbėta ir prisipažinta, argi aš laiminga dabar?

Ak, aš vis blaškaus tarp tikėjimo ir juodžiausios nevilties, tarp džiaugsmo ir nusiminimo. Viena žinau: jis priklauso prie neramiųjų, kurie siekia, ir ieško, ir ilgisi… Mano geras vaikelis! Kartais man atrodo, kad aš jam reikalinga, kaip sesuo, kaip motina, kaip žmogus, kuris turi nuraminti. Mano geras vaikelis! Pasiilgau jo. Tai, kad aš rašau žodį „Meilė“ su klaustuku, gal tai tiktai prabyla nuvargusi širdis, širdis nuvargusi – mylėti?

Aš nieko nežinau. <...>

1940 IX 20

Jau dvi dienos nerakinau savo dienoraščio. Buvau Rokišky su Grunička dėl akies. Nekenčiu Rokiškio. Man jis vis vaidenasi Milnevienės pavidalu. O gimnazijos pažint negalima. Tai ne mano gimnazija… O vis dėl to man buvo graudu.

Šį rytą panelė išvažiavo. Šviesi naktis. Aš verkiau. Vis palydžiu ir palydžiu. Traukiniai atūžia ir išveža mano brangiuosius. Nemačiau, kaip aušo. Truputį sušalusi, vėl atsiguliau į šiltą lovą. Budėjimas ir sapnai maišėsi: panelė išvažiavo ir niekad nebegrįš, Gruničkos sveikata ir jis, jis, kuris myli, kuris nemyli, kuris…

Papa taip pat išvažiavo į Kauną. Vis dėl tų vekselių. Ir turbūt nieko nelaimės. Mūsų namams nesiseka. O kai sekėsi, aš to nežinojau. Sekėsi?  Buvo tik truputį geriau nei dabar.

1940 IX 21

Šiandien šeštadienis. Bobutė išėjus į sinagogą, ir aš galiu rašyti.

Kartais mane apima toks nykumas, kad man atrodo – viskas griūva. Mintys ima suktis greit ir dar greičiau, o paskui staiga sustoja, kaip mirusių akių žvilgsnis. Ir tas žvilgsnis nukreiptas į žemę, į juodą ir šaltą žemę, į siaurą jos ruoželį, kur viskas sustingę ir beprasmiška.

1940 IX 22

Svajoju… Namuose gera ir ramu. Visi sveiki. Jokių piniginių rūpesčių… Svajoju.

Pagalvojau, kas liktų man, jei iš manęs būtų atimta svajojimo galia? Kur nueitų paviešėti mano pavargusios mintys?

…Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka…

Dvi aušros – dvi liepsnos. Mano mielasis dviejų aušrų apšviestas. Ir aš, ir visas pasaulis. Tarp didžiausio dangiško džiaugsmo ir klaikaus nusiminimo.

1940 IX 23

Šiandien esu visai kitaip nusiteikus. Rytą atsikėliau su ta puikia nuotaika, kada aš džiūgauju, nežinodama ko. O dabar nuotaika atslūgo. Truputį liūdna.

Laikraščius skaičiau. Nagi nieko. Žmonės rašo, ir patys netiki. Šeinas (nejaugi tas, kurį pažįstu?) rašo apie naująją literatūrą, kuri gali laisvai plėstis ir bujoti…

Plėstis ir bujoti, o tuo pačiu metu jai nustatytos tokios siauros ribos ir toks aiškus paprastas ir, sakyčiau, nekūrybiškas socialistinio realizmo kelias…

Vaizduoti kunigą ir būtinai pilvotą ir kortų garbintoją. Vaizduoti dvarininką ir būtinai kvailą ir supuvusį. Vaizduoti darbininką ir būtinai sergantį ir nelaimingą… Literatūra gali laisvai plėstis ir bujoti!..

Liūdna ir juokinga.

Noriu gauti laišką iš jo tik dėl papos ir mamos. Jei bent vieną dieną laiškas pavėluoja, jie mane užkamuoja klausimu, kodėl j-i-s nerašo…

O šiaip, jeigu aš iš jo negaunu laiško, aš juntu piktą pasitenkinimą, nes dalis mano spėliojimų lyg ir pasitvirtina.

Mūsų laiškai – maža komedijėlė. Abu rašom. Be didelio noro, be jokio įkvėpimo. Aš tai žinau savo laiškuose ir juntu jo laiškuose, nors jie yra įdomūs ir turiningi…

Liūdna ir juokinga.

Šiandie jau tokia diena, kad viskas atrodo liūdna ir juokinga.

1940 IX 24

Diena – nieko atmintino. Poryt aš jau jos neatsiminsiu.

Kvailas ir trumpas laiškas iš j-o. Ir ačiū Dievui! Papa ir mama bent matė, kad laiškas yra. O toliau nesvarbu.

—————————————-

Dar viena diena nuriedėjo. Bėgte nubėgau į stotį ir įmečiau laišką. Šiandien kažkodėl rašiau žydiškai. Buvau pikta ir mano laiškas atsidavė tuo piktumu ir nekantrumu, kuris gali būti išreikštas mano gimtąja kalba…

Kodėl aš jam taip greit atsakau?

Aš dabar nesusivokiu savo santykiuose su j-u-o. Kur tikroji meilė ir kur ambicija? Ir kas suskauda manyje – palaužta meilė ar įžeista mergaitės ambicija? Kartais man atrodo, kad jau baigiu jį pamiršti. Kartais jis vėl ateina pas mane toks, kaip keletą mėnesių atgal, kada aš dar tikėjau. Šiandien, po ano skaudaus sekmadienio, po kelių jo žestų, kurie įrodė jo neatidumą, aš nustojau tikėti juo. Anas sekmadienis. Jis pasielgė žiauriai ir kvailai. O Kurliančik nuo ano sekmadienio stipriai neapkenčiu, nors ji pasielgė taip, kaip pasielgtų daugumas moterų, kaip, galbūt, pasielgčiau ir aš.

Aš kaltinu jį ir esu jam dėkinga. Jis matė mano ramų pasaulį ir jam nereikėjo jo sudrumsti. O vis dėl to esu jam dėkinga. Jis davė man pamoką, kaip nereikia tikėti…

Namuose liūdna. Papa ir mama susirūpinę. Ypatingai mama. Aš bijau dėl jos sveikatos. Kada pagaliau pasibaigs visi rūpesčiai? Kasdien ir kasdien tas pats.

O aš, kvaila, vis galvoju apie jį, analizuoju mūsų santykius ir skęstu liūdnuose linksmuose prisiminimuose.

Pasauly žmonės miršta milijonais, žmonės badauja, artinasi karas į mus, aš galiu negauti stipendijos – viskas neaišku ir miglota, o aš stoviu ant bedugnės krašto ir skabau ramunę: myli – nemyli. Kvaila ir taip naivu.

—————————————-

Dabar naktis. Aš dar sėdžiu ir man norisi tylėti. Bobutės kambary balsiai tiksi laikrodis. Visi miega. Aš kartais galvoju – kam rašau tas beprasmiškas eilutes. Jos nė šimtąja dalimi nepasako to, ką aš galvoju ir juntu. Žmogus yra silpnas ir jam sunku yra panešti jo vargas. Žmogus dalosi su draugu, su praeiviu, su popieriu.

Mano mieliausios minutės, kada atsigulu į lovą. Kūnas sudreba nuo šalčio, kurį greit pakeis maloni šilima. Vaizdai susilieja, žodžiai susipina, ir išlieka tik viena nuotaika, viena tolima svajonė.

Rūtka. Kaip aš ją myliu. Jos rausvi pirščiukai… Aš šiandien bučiavau jos lūpas ir man rodėsi, kad bučiuoju mažą paukštelį į snapelį.

Jei likimas norės mane žiauriai nubausti, jis atims iš manęs mano kūrybos galią. Jei likimas norės mane nukankinti, jis manęs nepadarys motina. <...>

1940 IX 26

Kokia liūdna diena ir koks puikus vakaras!

Iliuškos laiškas. Kambario nėr. Bendrabuty bus kambarys 4-ioms. Už 10 dienų sužinosim dėl kambario ir t. t. Sėdėjau miegamajame prie karšto pečiuko ir verkiau iš nusiminimo ir pykčio.

Per arbatą nusigandau mamos. Žiūri sustingusiu žvilgsniu ir ašaroja. Taip visą laiką. Paskui papa pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia parduoti namą, kad… Sena istorija, bet vis skaudesniais žodžiais atpasakojama. Aš matau, kaip mamos galva nežymiai dreba. Pati jaudinuos ir baruos, ko mama nesisaugo, kam valgo mėsą, kam pati visur bėga… Ir man taip skaudu ir baisu, kad atrodo, kad kartu su puse parduoto namo viskas parsiduoda – paskutinė laimės kibirkštėlė, kad ne namas dalomas pusiau, bet gyva širdis plėšiama į dvi dalis.

Vakarienę padariau tyčiomis skanią. Stalą gražiai dengiau ir lempą užžibinau. Atrodė, mama truputį išsiblaškė. Per valkas nubėgau į stotį laiškų įmesti. Grįžtu – Mika atvažiavusi. 2 valandom. Prisijuokėm iš visokiausių niekų. Aš juk dabar taip mažai juokiuos. Paskui užėjo noras dainuot. Dainavau balsiai ir gyvai, ir vienu metu man pasirodė, kad nėra laimingesnio žmogaus už mane. Tokia neišpasakyta laimė užtvindė mane, kad aš visa nušvitau ir sudrebėjau. Tai buvo trumpa valandėlė, greit užgesusi ir sudrebinusi mane. Štai dėl ko aš rašau – buvo puikus vakaras.

Dabar vėl liūdna naktis. Gal ir ne liūdna. Aš gyvenu nuolatinėj baimėj. Girdžiu už sienos – mama prašo papą lempos negesyti. Turbūt jaučiasi nekaip…

Važiuosiu po švenčių. Liksiu dar kelioms dienoms namie.

Pavasarį – karas. Taip papa sako. Nieko nėra liūdnesnio, kaip išsiskyrimas. O jis man vis vaidenasi. Ir kažkodėl išsiskyrimas su mano draugu. Jis turi kitą, kurią bučiuoja, kurią vadina švelniu vardu, kurią aplanko, kuriai skaito knygas ir pasakoja apie mane, jo gerą draugę, jautrią ir gabią, bet tiktai gerą draugę – ir daugiau nieko… Jis pasakoja apie mane – poetę, apie mane – žmogų… Ak, many prabyla moteris, kuri reikalauja meilės už meilę. Aš nenoriu būti poetė, kurios eilėraščius jis renka ir rodo visokioms Maizerovičiūtėms. Aš noriu jam būti viskas.

—————————————-

Visada, kada aš rašau apie jį, aš susipainioju ir paklystu mintyse ir jausmuose, tikrovėj ir svajonėse. Man gėda pačiai savęs, kada staiga blykstelėjęs šaltas protas peržiūri tai, kas parašyta… Man gėda, ir aš kritikuoju kiekvieną eilutę, parašytą sakiniu aukščiau.

Mama iš miego dejuoja. Lauke stiprus vėjas. Naktis tamsi. Ir man norisi verkti ant geros krūtinės.

Taip. Many kalba širdis, širdis, pasiilgusi meilės. Ją reikia nutildyti. Užrakinti, kaip dienoraštį. Tegul blaiviai žvelgia akys, tegu lūpos – be šypsenos ir skausmo – taria žodžius: „Esu tvirta.“

Ak, mano širdis verkia kaip mažas kūdikis. Ir kaip ją nuraminti, kaip ją nutildyti, mano širdį? Mano širdis verkia, lyg kūdikis rudenio naktį.

Ir visur širdis.

Jūs juokiatės?.. <...>

1940 IX 29

Reikėjo šiandie užpildyti kai kokią anketą. Papa kramtė nagus, klausinėjo ir svarstė, kaip visada, kada reikia ką nors parašyti. Mama tylėjo ir nieko nesakė, kaip visada po škandaliuko… Ligoti nelaimingi žmonės. O aš, jų duktė, nieko negaliu padėti nei papai, kuris skundžiasi stipriu skausmu viduriuose, nei mamai, kuri paskutiniu metu pradėjo kažkaip keistai pūsti orą pro lūpas. Nežinau, ar tai mano egoizmas, ar atbukęs protas neleidžia man įsisąmoninti į jų padėtį ir pajusti tą skausmą, kurį jie velka dieną ir naktį. Ir naktį, nes jų miegas sunkus ir sapnai neramūs. Papa buvo ant Mikos užpykęs, bet paskui atėjo į stotį ir ją stipriai bučiavo: „Vis dėlto būk laiminga!“ Gera ir atlaidi natūra. Man visada graudu, kai kam nors atleidžiama. Kažkas dieviško yra atleidime, kas jaudina mane.

Bet ne. Ne visada liūdna. Voliotis ant žemės, matuojant kambarius, tūpčioti ir vėl apvirsti – tai neliūdna… Dainuoti dainą apie Seichedichės Kucę (?) ir Dobrino mediciną – irgi neliūdna. Sėdėt stoty ir stebėt Bimbirą sibiriškais vailokais – neliūdna.

O gera ir ramu, staiga pasiekus namų šilimą, klausytis ir kalbėtis su brangiausiais savo.

Gera ir ramu pasislėpti ir rašyti užrakinamą dienoraštį, kurį padovanojo brangus žmogus. Liūdesys, ir skausmas, ir laimė, ir juokas, ir ilgesys, ir meilė – viskas susilieja į kažkokį graudų ir mielą ramumą; ir atrodo – kažkas verkia tavy didelėm šiltom ašarom, atplaukiančiom iš kažkur, kur liūdesys ir džiaugsmas eina, lyg dvi seserys, tolimu ir vienišu keliu.

—————————————-

Lempa pamažu gęsta. Matyt, žibalo nėr. Marfa atnešė mažąją lempą. Iš Iliuškos gavom laišką. Labai patriotišką apie mūsų socialistiškąją tėvynę. Iliuška priklauso prie tų šviesiųjų žmonių, kurie tiki. Būtų gerai, jei jau turėtum kambarį. Iliuška nužiūrėjo du (man ir Lizai, ir jam), bet leidimo dar nėr.

Fizikas mirė. Mika sako, kas jis stachanoviškai išgyveno ilgą gyvenimo normą – 100 metų.

Rytoj. Kas bus rytoj? <...>

1940 X 1

Nepaprastai graži diena šiandie. Dangus mėlynas ir vaiskus. Prie virvių, stulpų ir vielų kabinami voratinkliai. Ruduo atiduoda savo ryškias spalvas ir sodrius šešėlius, ir vaizdas prašosi menininko.

Aš vaikštau sustipus, nosis raudona. Atrodau nekaip. Ne gražesnė kaip paprastai, truputį nuliūdusi ir abejinga viskam, išskyrus, išskyrus…

—————————————-

Ir vėl naktis, o aš pasislėpus rašau. Man labai skaudu. Buvau su papa stoty daktaro pasitikt (jis dabar stalovoj arbatą geria) ir Bele-Etl man pasakė, kad Šeras pasiūlė Dobrinui kartu gyventi jo kambary. Matyti, Etkos nepriėmė.

Mano mielas, mano mylimas kūdikis, aš įsivaizduoju, kaip jam sunku dėl 30-40 litų įleisti kitą į savo kambarį. Ko aš dabar važiuoju į Kauną? Aš, kuri jį taip myliu, kuri nieko jam negali padėti. Būčiau laiminga, jei jo tėvams būtų paskirta alga.

Mano mielas kūdikis, kaip aš norėčiau paimti jo ranką į savąją ir paguosti jį. Glostyt jį, bučiuot ir daugybę švelnių žodžių, gėdingai slepiamų ir neištartų, šnabždėti jam mano mielam ir mylimam.

Smulkmenos ir didelės nelaimės. Tėvai išvaromi iš savo namų, visko netenkama, asmens perspektyvos visiškai sugriaunamos, ir Etka, ir Dobrinas…

Kodėl jis man nerašo. Aš šiandie turėjau gauti laišką.

Ryt gausiu laišką.

Jeigu ne, vakare skambinsiu. <...>

1940 X 3

Laišką vis dėlto gavau vakar. Ir puiku.

Šiandien Roš Hašana. Laimingų metų!

 

Parengė Dalia Zibolienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: